Pasaulyje

2020.09.16 05:30

CŽA žvalgyba partizanų Lietuvoje: kaip sovietams pavyko apgauti Vakarus, kad jie neremtų kovos

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2020.09.16 05:30

Po Antrojo pasaulinio karo besikurianti Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA, angl. Central Intelligence Agency, CIA) ėmė rinkti informaciją apie prieš sovietų okupaciją kovojančias Baltijos šalis. Nors Vakarų žvalgybos kelerius metus siuntė savo agentus megzti ryšį su partizanais, sovietų saugumui pavyko pasiekti pergalę ir įtikinti Vakarus, kad gyventojai ginkluotų kovotojų neremia, interviu LRT.lt teigia istorikė dr. Mingailė Jurkutė.

JAV nuogąstavo, kad po Antrojo pasaulinio karo gali kilti karas su sovietais, todėl stengėsi išsiaiškinti, ar Vakarus palaikytų okupuotų kraštų gyventojai. Kartu nagrinėta galimybė paremti ginkluotą rezistenciją Baltijos šalyse, nors tai imta daryti per vėlai ir nesėkmingai, teigia M. Jurkutė, parengusi istorinių dokumentų rinkinį „CIA žvalgyba Baltijos šalyse (1947–1953)“.

Koją kišo ir aktyvi sovietų kontržvalgybos veikla, sugebėjusi įtikinti žvalgybininkus, kad okupuotų kraštų gyventojai remia pasyvią rezistenciją, o sovietinė propaganda persismelkė ir į žvalgybos dokumentus.

Interviu LRT.lt istorikė teigia, kad daug kas išlieka nežinioje – daug dokumentų tebėra įslaptinti, tačiau šiandien jie leidžia ne tik tyrinėti žvalgybos istoriją, pažvelgti į to meto Lietuvos gyvenimą, bet ir suvokti, kaip apie partizaninio karo patyrimą sąmoningai tylėjo tiek okupuotų kraštų gyventojai, tiek į Vakarus pasitraukę išeiviai.

– Kodėl CŽA rinko informaciją apie Baltijos šalis pokariu?

– Amerika turėjo nuogąstavimų dėl prasidėsiančio karo su sovietais ir didelių vilčių, kad okupuotos Europos gyventojai arba į sovietų įtaką patekusių šalių gyventojai stipriai palaikys Vakarų ir JAV veiksmus. Planuojant tokį karą, buvo labai svarbu sekti, registruoti, įsivaizduoti gyventojų nuotaikas. Koks procentas visuomenės būtų tavo pusėje.

Kitas dalykas, po Antrojo pasaulinio karo JAV pradėjo visai kitokio tipo žvalgybą, nei buvo prieš tai, vadinamąsias slaptąsias operacijas. Jos patenka į teisinę pilkąją zoną, nes jomis siekiama pakeisti politinę tvarką kitose suvereniose valstybėse, naudojant platų priemonių spektrą: nuo visiškai legalių, kaip parama atskiroms politinėms grupėms, iki pusiau ar nelegalių, pavyzdžiui, organizuoti sukilimus ir juos remti, net užsakyti ir įvykdyti politines žmogžudystes.

Į Baltijos valstybes, kaip į didžiąją dalį Rytų Europos valstybių, buvo organizuojamos šiam žvalgybos veiklos tipui priskirtos misijos. Siunčiami agentai, kurie turėjo arba susisiekti su ten veikiančiomis rezistencinėmis struktūromis, arba tokias suorganizuoti (...).

– Ką CŽA tuo metu žinojo apie partizaninį karą Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse?

– Turėjo informacijos, nes Lietuvos partizanai sugebėjo prasiveržti į Vakarus ir perduoti liudijimus, dokumentus išeivių organizacijoms, per jas ir valstybėms ir jų žvalgyboms. Tačiau sėkmingą prasiveržimą į Vakarus iš karto ėmė lydėti sovietinių agentų siuntimas per sieną apsimetant laisvės kovotojais ir skleidžiant dezinformaciją.

Iš trijų Baltijos valstybių vienintelės Lietuvos kovotojai susisiekė su Vakarais, jiems pavyko prasiveržti. Su Latvijos ir Estijos partizanais Vakarų žvalgybos jokio autentiško ryšio visai neužmezgė, nuo pradžios iki galo buvo bendraujama su rezistenciją imituojančia sovietų agentūra.

Per sovietų agentus skleista dezinformacija buvo nukreipta prieš ginkluotus kovotojus ir pirmiausia jų vadovybę. Kadangi ginkluotas pasipriešinimas realiai vyko ir reikėjo jį nuslopinti bei pašalinti bet kokią paramą jam tiek viduje, tiek išorėje, buvo pasirinkta tą daryti kuriant vaizdą apie neva du rezistencijos sparnus, egzistuojančius šalių viduje: aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo. Vienodas modelis taikytas visoms Baltijos šalims, tai nebuvo Lietuvos išskirtinumas.

Ir sovietai teigė, kad neva didžioji gyventojų dalis palaiko pasyvų pasipriešinimą, partizanų vadai yra visiškai apakinti iliuzijų, yra romantikai, nesusigaudantys tarptautinėse aktualijose, bet iš tiesų labai trukdo gyventojams ir pasyvioms rezistencinėms jėgoms, kurias neva gyventojai ir palaiko.

Tiek emigrantų organizacijoms, tiek Vakarų valstybėms tokia informacija buvo stumiama ir labai sėkmingai. CIA ja visiškai patikėjo ir ėmė orientuotis į tą pasyvią, neva egzistuojančią, o iš tiesų visiškai legendinę rezistenciją.

(...) Juozo Lukšos atveju atrodo, kad jo perduotą informaciją išsidalino įvairūs JAV išeiviai, vientiso dokumentų korpuso aptikti nepavyko.

(...) JAV valdžios sluoksniuose požiūrio į partizaninį karą nebuvo. Kol pokariu vyko pasipriešinimai visoje Rytų Europoje, į juos buvo žiūrima kaip į įrankius savo galimiems tikslams pasiekti. Prie žvalgybos nesėkmės prisideda ir netinkamas laikas: 1947 metais Lietuvoje fiksuojamas partizaninio karo pakilimas, CŽA dar tik atsiranda. (...) O kai 1949 metais prasideda pirmoji operacija „REDSOX“, čia jau vyksta kolektyvizacija, akivaizdus nuosmukis.

– Kuo CŽA rėmėsi rinkdama informaciją: grįžtančių agentų liudijimais, pabėgėliais, emigrantais, perpasakotais liudijimais ar tiesioginiu stebėjimu?

– Nė vienas „REDSOX“ agentas negrįžo atgal į JAV: arba jie žuvo, arba buvo suimti ar perverbuoti. Tad iš jų informacijos nebuvo. Visi siunčiami buvo vietinės kilmės: lietuviai, latviai, estai. (...) Lėktuvais irgi buvo mėginama žvalgytis, bet nepasiteisino ši linija.

Pagrindinė informacijos gavimo masė pradžioje buvo pabėgėliai, bet, deja, jie pasitraukė iki antrosios sovietų okupacijos, todėl neturėjo daug žinių apie okupuotą Lietuvą. Bet pasitaikė vienas kitas ir vėliau prasiveržęs.

Problema, kad šaltiniai yra kupiūruojami. Todėl nustatyti, kas yra minimas šaltinis, galima nebent gretinant dokumentus. Man pavyko nustatyti, kad viename raporte minimas liudijimas priklauso Juozui Grišmanauskui, kuris pabėgo žvejybiniu traleriu į Švediją, o vėliau išleido atsiminimus „Tolimieji kvadratai“.

Atsiskleidė labai įdomus dalykas, informacija, pateikta JAV žvalgybininkams, yra nepalyginamai turtingesnė, detalesnė: pasakojami partizanų būrių pavadinimai, vadų vardai, struktūros, konkretūs susidūrimai su gyventojais, operacijos. Tuo tarpu atsiminimuose, kuriuos jis publikavo JAV, irgi yra aprašytas partizanų karas, bet gerokai abstrakčiau ir į jokias detales nesileidžiant. Taip sukuriamas vaizdas, kad nei jis pats, nei jo artimieji, giminės, partizanų iš arti nėra matę. (...)

– Žvalgybos dokumentuose užfiksuota informacija apie karinius objektus, infrastruktūrą ar ir socialinę laikmečio tikrovę?

– Informacijos spektras platus. Aišku, atskirai yra „REDSOX“ misijų veiklos dokumentai, bet jie susiję tik su veiklos organizavimu. O klausimai, kurie rūpėjo, panašu, yra rutininiai, sisteminiai. Tai ir karinė informacija: kaip atrodo landšaftas, kelių tinklas, karinė infrastruktūra, tiltai, kokie ten yra objektai, kur jie išsidėstę.

Taip pat bandė sistemingai analizuoti ekonominę situaciją: kaip žmonės gyvena, kokios yra sąlygos ir kiek jie turi pajamų, maisto, kaip čia viskas veikia.

Trečias dalykas, gyventojų nuotaikos, žmonių tarpusavio santykiai, skirtingų etninių, socialinių grupių klausimai ir, be abejo, santykiai su sovietine valdžia.

Sintetinėse ataskaitose informacija buvo jungiama ir skaičiuojama, koks regionas ką darytų kokio scenarijaus atveju. (...) Man įdomiausia buvo GULAG`o sistemos statistika, kaliniai buvo numatyti, visi suskaičiuoti ir įskaičiuoti kaip jėga, kurią būtų galima pajungti, panaudoti.

– Ar dokumentuose yra sovietų propagandos klišių gal ne iki galo suprasta visuomenės sąranga?

– Yra keistenybių, kurios rodo, kad ši teritorija, ir ypač okupuota jos dalis, buvo nepažinta, nežinoma socialine politine ir kultūrine prasme amerikiečiams.

Informacija buvo sisteminama pagal sovietinį modelį: valstiečiai, darbininkai ir kultūrinė inteligentija. Buvo bandoma į tokius sektorius suskaidyti žmones ir tada matuoti, kaip jaučiasi kiekviena grupė. Tokia schema egzistavo tik sovietinių ideologų galvose, apie tikrovę ji nieko doro negalėjo atskleisti.

Nors racionaliausia buvo etninė prieiga, kai bandė suvokti teritoriją etninėmis grupėmis ir pagal tai matuoti rezistencinį potencialą. Atrodo, tai labiausiai atitiko realybę.

(...) Propagandos daug perimta iš spaudos. Raportai, kurie bandė analizuoti, kokia informacija pasirodo spaudoje, yra visiškai tušti ir beprasmiai. Skaičiai, ypač apie planinę ekonomiką ar pan. tikrai neatspindėdavo realybės. Tą po kelerių metų pamatė ir tie patys analitikai. (...)

– Ką šie dokumentai leidžia naujo sužinoti apie JAV požiūrį, žvalgybų istoriją ar to laikmečio Lietuvą?

– Dalis raportų, kurie fiksuoja kasdieną, pasirodė įdomūs, parodantys to laiko kasdienybę. Yra gana netikėtų pasakojimų, pvz., Rygos latvių moterų kasdienybę, grožio ir mados sektoriaus padėtį, kultūrinę jų koliziją su atvykusiomis sovietinėmis moterimis. Apskritai, okupacijų, pokario istoriografijoje lyties pjūvio labai trūksta.

Informaciją rinkti pagal planą buvo stengiamasi sistemingai, taip gali gauti platesnę panoramą, tinklą. Įvairiais pjūviais vertingiausia dalis yra žvalgybos misijų dokumentai.

Bet man įdomiausias pasirodė minėto Grišmanausko raportas ir jo lyginimas su atsiminimais. Partizanų karas mūsų viešojoje erdvėje dabar tikrai yra po didinamuoju stiklu, visi yra juo susidomėję, tai tikrai yra pamatinis akmuo Lietuvos istorijoje.

Bet prieš dešimtmetį taip nebuvo. Net keista tą laiką prisiminti, šis periodas buvo truputį užmirštas ir asmeniškai nesvarbus epizodas didelei daliai gyventojų, ypač jaunesnei kartai. Ir Grišmanausko epizodas parodo tai labai konkrečiu apčiuopiamu pavyzdžiu – sugretinus tekstus matyti, kaip sustojo informacija, dalijimasis pasakojimais.

Šiuo atveju viešojoje erdvėje, bet tas pats buvo privačioje erdvėje – šeimose – geriausiu atveju cirkuliavo atsiminimų pasakojimas, bet ne toks detalus, kuris čia yra papasakotas žvalgybos pareigūnams.

Taip pat man buvo įdomios atskirų asmenų biografijos pateiktos. (...) Trečia, ši žvalgybos Baltijos šalyse istorija nėra sėkmės istorija, tai visiška sovietų kontržvalgybos pergalė.

Ją pažinti šie dokumentai padeda (...). Kaip sovietai įtikino amerikiečius, tas skaldomasis poveikis, kaip po truputį yra nudreifuojama į tą pusę, galvojant, kad pačių išeivių organizacijos yra persipykusios, neįmanoma suprasti, kuri kokį turi svorį, nes nėra vienybės.

Vertinga šio dokumentų rinkinio dalis yra dalykiniai komentarai, parašyti komentuojant „REDSOX“ dokumentuose pasirodančią informaciją, gretinant ją su išlikussiomis sovietų saugumo agentūrinėmis bylomis. Nors sovietų agentūrinėse bylose užfiksuota dezinformacija, jos sklaidos būdai yra seniai ištyrinėti dalykai, šiuo atveju matosi, kokiu tiksliai pavidalu ji nusėdo pas galutinį jos vartotoją.

– O lietuvių išeivių bendruomenė turėjo objektyvios informacijos?

– Į Vakarus atsiųsti sovietų agentai ten bendravo su visais. (...) Susidūręs su konkrečiais žmonėmis, kurie per sieną iš Lietuvos pasitraukdavo, VLIK`as dažniausiai atskirdavo tikrus partizanus, o Rezistencinė santarvė – ne, jie kažkaip tikėjo agentais. (...) Žinant, kad VLIK`ui suprasti Lietuvos reikalus sekėsi gerokai geriau, apmaudus atrodo CIA nepasitikėjimas VLIK`u, jo nurašymas kaip mažiau patikimos organizacijos. Jie padarė klaidą vertindami emigrantus, su kuriais bendravo.

– Kaip gimė šios knygos idėja?

– Kiek atsitiktinai šie dokumentai atsirado kaip knyga, tokio plano nebuvo. Dalį tų žvalgybų misijų dokumentų CIA išslaptinusi padarė prieinamus internetine prieiga. Ir tas išslaptinimas ir toliau vyksta (...).

Vis kažką naujo išviešinant, Jonas Ohmanas rado dokumentą, kad Juozas Lukša, kaip ir kiti agentai, siunčiami su „REDSOX“ misija, buvo įdarbintas kaip kontraktinis agentas, gaunantis atlyginimą ir gyvybės draudimą. Žinome, kad gyvybę jis prarado, ir kilo klausimas, kaip su draudimo pinigais, ar jie buvo išmokėti. Paklausta našlė, gyvenanti Niujorke, ji teigia nemačiusi draudimo pinigų. Tad kilo mintis gauti draudimo pinigus, tai būtų simbolinis veiksmas, rodantis JAV palaikymą mums ir dabar.

Tada išvykau į Nacionalinį archyvą Vašingtone, nes didžioji dalis dokumentų tuo metu nebuvo prieinami internete. Neseniai CIA padarė, kad jie visi prieinami. Galima lįsti ir juos tyrinėti, kas tik nori, gali tai daryti. Ten ieškant informacijos, gimė mintis atlikti analitinį darbą ir padaryti dokumentus prieinamus Lietuvos skaitytojams.

CIA archyvu naudotis nelengva, dokumentai sudėti ne pagal loginę tvarką, o, galbūt, siekiant nuslėpti originalią sistemą.

Juos nagrinėdami, atlikdami šaltinių kritiką, aptinkame ir didelę sovietų kontržvalgybos informacijos dozę, kuri aiški įsigilinus į laikmečio istoriją. Eilinis skaitytojas neturi šios informacijos, todėl norėjau pateikti įrankį, kaip tą dokumentaciją reikėtų skaityti ir susipažinti su sovietų įtaka.

(...) Išviešinti yra žvalgybos raportai, tai žemiausios pakopos informacija. Kita grupė – misijų dokumentai, nors kiek jų išslaptinta, sunku pasakyti.