Ar žmogus turi teisę mirti ir kaip stabdysime sveiko proto priešininkus?

Jurga Bakaitė, LRT.lt
2020.09.04 05:30
Koronavirusas JK

Netikėjimas koronavirusu ar jo grėsme jau turi pavadinimą – jo šalininkai vadinami koronaviruso negacionistais ir tokių žmonių greičiausiai esate sutikę, skaitę jų komentarus internete, o gal ir pats ar pati toks esate. Anksčiau nei pati pandemija prasidėjo ginčai: ar virusas yra rimtas? Ar politikai, juo pasinaudodami, dangsto visuotinės kontrolės būdą? Ar virusas sukurtas laboratorijoje, ar atsirado atsitiktinai? Koronavirusas užkrėtė ir blaivų mąstymą, sukūrė infodemiją – taip buvo sakoma ne kartą. Tačiau ar jau galutinai ir ką turėsime padaryti, kad į pasaulį grąžintume šaltą protą?

LRT.lt pristato projektą „Pasaulis po COVID-19“. Specialių publikacijų ciklas mus nukels į netolimą ateitį – kaip atrodys pasaulis po koronaviruso pandemijos?

Kiekvienas naujas valdžios sprendimas – nežinios ir pykčio banga

Irina Belukhina, koronaviruso karštosios linijos koordinatorė, nedvejodama gali įvertinti paskambinusio žmogaus situaciją ir per kelias sekundes nurodyti, ar jam reikėtų izoliuotis, važiuoti atlikti tyrimo ar pas gydytoją. Prie jos stalo – gana neįprastas biure daiktas, greitosios medicinos pagalbos krepšys, mat Irina darbą linijoje pradėjo dar dirbdama greitosios medicinos pagalbos brigadoje. Pasak jos, čia nežinios dar daugiau nei iškvietimų metu.

Dieną, kai lankėmės, buvo tik ką paskelbta, kad į Lietuvą leista atvykti užsienio studentams, ir linijos pradėjo kaisti. Kaip mums paaiškino, kiekviena įvesta nauja tvarka reiškia skambučių antplūdį, o aštrias emocijas, kurias tenka malšinti linijos operatoriams, skatina nežinia, nesvarbu, ar priemonės griežtėja, ar laisvėja. Kai kurie skambina jau patys sau diagnozavę virusą, kiti bando įtikinti, kad jo nėra. Kaip sakė I. Belukhina – tol, kol patys nesužino teigiamos diagnozės.

„Emocijos čia skirtingos, priklauso nuo periodo. Daug baimės ir pykčio buvo kovo mėnesį (tada Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas – LRT.lt) – būtent iš baimės. Kai negauni informacijos ir visi išgyvena nežinią, kai nežinai, ką tau dabar daryti, nes per vieną dieną sustoja viskas: vaikai neina į mokyklą, žmonės į darbus. Niekas neatsako į klausimus, prisiskambinti niekur negali, nes žmonės vėlgi neina į darbus.

Irina Belukhina, koronaviruso karštosios linijos koordinatorė
Irina Belukhina, koronaviruso karštosios linijos koordinatorė / Edvard Blaževič/LRT nuotr.

Vėliau viskas rimo, žmonės susitaikė su situacija, dalis priprato taip gyventi, ir pasidarė viskas aišku. Tada (birželio mėnesį – LRT.lt) karantiną nutraukė, tačiau ekstremali situacija liko, liko ir tam tikri ribojimai. Tai prasidėjo tam tikri nesupratimai: maždaug, karantiną panaikino, tai kodėl reikia nešioti kaukes“, – apie tai, kaip gyventojų emocinę būklę atspindi skambučiai į karštąją liniją, pasakojo jos koordinatorė.

Psichologė Eglė Šabonaitė, dirbanti ir „Jaunimo linijos“, teikiančios emocinę pagalbą, savanore sako, kad pandemiją itin sunku išgyventi tiems žmonėms, kurie jau turi problemų – jaučia nerimą, serga depresija, išgyvena santykių krizes.

„Daugiausia matosi pykčio. Pyktis gali būti ir antrinė emocija, po juo slepiasi bejėgiškumas, baimės, nerimas, nežinomybės, susierzinimo gana daug kasdienybėje, emocinio atsparumo sumažėję – vadinasi, paprasti dalykai žmogų greičiau išveda iš pusiausvyros“, – apie tai, kaip psichiką paveiks pandemija, sako psichologė.

Koronaviruso karštoji linija
Koronaviruso karštoji linija / Edvard Blaževič/LRT nuotr.

Politika: protestuosime „prieš koroną“ ar versime diktatorius?

Pandemija mus skatino neigiamas emocijas leisti ir į išorę – net ir Lietuvoje netrūko sąmokslo teorijomis pakurstytų protestų „prieš karantiną“, klestėjo ne viena sąmokslo teorija, dėl koronaviruso kaltinanti valdžią, raginimai nesisaugoti.

Koronavirusas jau seniai nebėra tik sveikatos sistemos problema.

Ir tai ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio problema – Harvardo universiteto studija parodė, kad koronaviruso sąmokslo teorijomis linkę tikėti žmonės, psichologiškai nusiteikę atmesti ekspertus bei autoritetus. Be to, jie yra linkę ir kituose pasaulio įvykiuose įžvelgti vien tik sąmokslus, radikalias idėjines ir politines kovas. Kaip įspėja sąmokslo teorijų tyrėjai bei apie dezinformaciją rašanti žiniasklaida, koronavirusas jau seniai nebėra tik sveikatos sistemos problema – jis taps dezinformacijos ir melagienų frankenšteinu, užgriebiančiu ir 5G ryšį, ir tariamą sionistų valdžią, ir slapčia diegiamas mikroschemas. Vadinasi, jo poveikį jausime net ir tada, kai pats virusas grėsmės sveikatai nebekels.

Koronavirusas Vokietijoje
Koronavirusas Vokietijoje

E. Šabonaitė sako, kad koronaviruso panika maitinasi visuomenėje jau egzistavusia įtampa, o priešiškumas valdžios sprendimams, sąmokslo teorijų ieškojimas gali dar labiau pagilinti nepasitikėjimą vienų kitais.

„Natūralu, kad šioje situacijoje daugiau kvestionuojami valdžios sprendimai, svarbus autoriteto klausimas, kiek juo žmonės pasitiki. Nenoras paklusti taisyklėms, nepasitikėjimas valdžios sprendimais – visa tai gana ryškiai matosi“, – sako ji. Jos manymu, natūralu, kad žmonės daugiau nei įprastai kritikuoja valdžios sprendimus, nes atsidūrėme situacijoje, kurios patys nekontroliuojame, todėl ir atsakomybę norisi kam nors perkelti.

„Tik ką aš pastebiu – ne visada šie klausimai yra naudingi pačiam žmogui, nes nerimo ir baimės ir taip yra daug, o jei šalia to mes nepasitikime valdžia, autoritetu, kur turėtume jaustis saugiai, tikėti, kad mumis pasirūpins. Tai dar labiau skaldo visuomenę, kelia pasipriešinimą, ir psichologiniame, emociniame lygmenyje tai tikrai nelengva“, – sako psichologė.

Ir mokslas, ir prietarai visuomet būna kartu.

Savo ruožtu filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis atkreipia dėmesį, kad koronavirusas tapo viena masine diskusija – tokio dėmesio nesulaukė jokia kita pasaulio problema. Į šiuos debatus, pasak profesoriaus, turime priimti visus, ir net mokslu abejojančių žmonių balsas neturėtų būti tildomas.

„Atitinkamai žmonės diskutuoja apie visus dalykus, diskusija apima viską, įskaitant ir teisę mirti. Dažniausiai mes, elitai, kurie orientuojasi į krikščionišką kultūrą, manome, kad žmonių sveikata ir saugumas nėra jų reikalas, manome, kad tai yra valstybės, gydytojų arba net policijos reikalas. Tokiu būdu susvetiname savo sveikatą ir savo aplinkinių sveikatą.<...> Situacija pasikeitė kardinaliai: visuotinė diskusija yra būtinai ir įvairios alternatyvos ir skirtingos nuomonės, net ir labiausiai nepagrįstos: ir mokslas, ir prietarai visuomet būna kartu. Šiuo atveju šita diskusija, kuri vyksta, reiškia ne tik tai, kad pamatėme kvailas, ydingas nuomones, bet ir tai, kad visuomenė pradeda sąmoningėti“, – sako jis.

Pasak G. Mažeikio, pandemija iškėlė diskusiją, ar žmogus turi „teisę numirti“
Pasak G. Mažeikio, pandemija iškėlė diskusiją, ar žmogus turi „teisę numirti“ / E. Blaževič/LRT nuotr

Tačiau ar reikėtų toleruoti neracionalias, paniką sėjančias pozicijas? Kaip pavyzdį profesorius pateikė į viešumą iškeltas sveikatos apsaugos sistemos bėdas.

„Visuomenė ėmė stebėti sveikatos sistemą, kaip ji veikia: tai yra ne tik mokslą, nes mokslinius sprendimus juk ne visi supranta arba gali juos komentuoti, bet pradėjo stebėti sveikatos sistemą ir pamatė labai daug sutrikimų, pavyzdžiui, kad gydytojai laksto iš vienos ligoninės į kitą ir tokiu būdu perneša virusą. Apie šitą ydą jau seniai žinojo visi elitai, bet visuomenė nediskutavo ir tai nebuvo politikos objektu“, – sakė G. Mažeikis.

Jis atkreipė dėmesį, kad Baltarusiją šiandien apėmusius protestus prieš Lukašenkos valdžią iš dalies lėmė būtent režimo melas apie koronaviruso išplitimą ir aukas.

„Visuomenė visada susikuria alternatyvius informavimo būdus, šiuo atveju žinodama apie oficialios statistikos melagingumą. Visa tai paskatino pirmąją Lukašenkos valdžios krizę dar iki prezidento rinkimų, ir po to jo kompanija neatsigavo. Iš tikrųjų, koronaviruso politinis efektas šiandien labiausiai matomas Baltarusijoje“, – sakė G. Mažeikis.

Pandemija buvo vienas veiksnių, lėmusių Lukašenkos režimo krizę, sako profesorius
Pandemija buvo vienas veiksnių, lėmusių Lukašenkos režimo krizę, sako profesorius / AP nuotr.

Mokslas: „Net jei būčiau Billas Gatesas, pasauliui vis tiek negalėčiau padėti?!“

Kodėl krizėje atsidūrusiam pasauliui padėti, o mūsų nuraminti negali net mokslo ekspertai? Kembridžo universiteto doktorantė, virusologė Ingrida Olendraitė pandemijos pradžioje sukūrė anketą, kurioje bet kas galėjo užduoti rūpimus klausimus apie virusą ir gauti atsakymus iš mokslininkės.

„Matėsi labai daug panikos: tiek artimoje aplinkoje, kur žmonės nežinojo, kaip elgtis, ką daryti, atrodė, kad vos ne ruoškimės apokalipsei, numirti arba pasislėpti namie. Ir galvojau, kad man neaišku – visai kitaip yra mano darbo aplinkoje. Tada supratau, kad žmonės ne tiek nesigaudo, kiek nežino. Pagalvojau, kiek aš žinau, galiu tuo pasidalinti“, – pandemijos pradžią prisimena I. Olendraitė.

Ji sako, kad darbo aplinkoje nebuvo nė krislelio panikos: „Gal dėl to, kad laboratorijoje esame taip įpratę su apsaugos priemonėmis dirbti, kad tai tiesiog normalu, natūralu, tai nėra kardinalus pokytis gyvenime. Jie tau pasako, kad reikia saugotis, mokslininkams tai yra įprasta informacija bet kokiame kontekste, o [kitiems] žmonėms gal tai atrodo kaip mirtina situacija, kuri reiškia: kovok arba bėk.“

Tačiau virusologė pripažįsta, kad būti mokslo veidu žiniasklaidoje nėra paprasta. Ir visai ne dėl viešumo baimės. Pasak jos, mokslininkai pandemijos metu iškilo į viešumą, tačiau dalis jų jaučiasi bejėgiai: tyrimai ir teiginiai iškraipomi, naudojami nesuprantant jų konteksto, kartais suprantami priešingai, nei norėjo pasisakyti.

„Mano laikrodis matuoja stresą, mačiau, kad prieš kiekvieną interviu stresas labai užkildavo: bijai, kad ne taip supras ir tada kils tokia didelė banga nesupratimo, galvoji, kam to reikia?“ – sakė ji.

Ingrida Olendraitė
Ingrida Olendraitė / Asmeninio archyvo nuotr.

O visai greta „savo Twitterio burbulo“, kuriame, juokauja ji, galima nusiraminti skaitant mokslininkų diskusijas, – socialiniai tinklai, juose plintanti panika, dezinformacija. Pavyzdžiui, sąmokslo teorijų banga apie Billą Gatesą, kuriomis, kaip rodo socialinių tinklų tyrimai, dalijasi milijonai vartotojų.

„Ir tokia frustracija, susipriešinimas viduje: gal ne taip suprantu, kai skaitau socialinius tinklus, gal kažką blokuoju, esu atitrūkusi nuo pasaulio. Man B. Gateso taip gaila, nors jis turbūt profas ir jam nei šilta, nei šalta. Kai tiek savo jėgų, pinigų, protinių gebėjimų atiduodi, kad pagelbėtum pasauliui... Toks „agh!“ (atsidūsta): net jei būčiau B. Gatesas, vis tiek negalėčiau pasauliui padėti negaudamas neigiamų reakcijų“, – apie tai, kokias emocijas sukelia socialinių tinklų naršymas, kalba mokslininkė.

Pandemijos metu B. Gatesas tapo sąmokslo teorijų kūrėjų taikiniu
Pandemijos metu B. Gatesas tapo sąmokslo teorijų kūrėjų taikiniu / AP nuotr.

Turės atsirasti daugiau mokslo komunikatorių

Virusologės manymu, pandemija parodė, jog pasaulyje turėtų būti daugiau mokslo komunikatorių – žmonių, galinčių paaiškinti mokslą. Su tuo sutinka ir prof. G. Mažeikis, jis sako, kad nors ir mokslininkus, medikus ekranuose matome kiekvieną dieną, to negana.

„Lietuvoje dominuoja reguliavimo kalbos, reguliatyvusis balsas, ir tik paribiuose girdisi mokslininkų šneka. Jie apskritai yra nustumti į šoną. [Mokslui] reikia diskutuoti, kokia yra virusų buvimo prasmė gamtoje, kokia jų funkcija, kaip tie virusai gyvena ir dauginasi, kodėl jie kinta, koks yra jų santykis su mūsų ląstele, tos plačios diskusijos“, – apie tai, kokios informacijos trūksta, sako profesorius.

Gintautas Mažeikis
Gintautas Mažeikis / E. Blaževič/LRT nuotr.

I. Olendraitė pridūrė, kad iš mokslo nereikėtų tikėtis neginčijamų tiesų.

„Naujai ateinanti informacija, galbūt radikaliai viską keičianti, moksle yra įprastas reiškinys. Galbūt daug kas mokslą įsivaizduoja kaip mokyklos vadovėlyje, kad yra tiesos, kurios nesikeičia, – taip nėra“, – sako ji. Pasak virusologės, dėl tokio klaidingo įsivaizdavimo dažnu atveju ir kyla nepasitikėjimas mokslininkais – esą vieną dieną jie sako viena, kitą – pateikia priešingą nuomonę.

Esu girdėjusi istorijų, kad parašo profesoriai rekomendacijas ir ministrai net neskaito.

„Pavyzdžiui, mokslininkai niekada nesakė, kad virusas neplinta per aerozolius, o tik per lašelius, tiesiog sakė, kad lašelinis būdas yra pagrindinis. Ir kai žmonės pamato [naują straipsnį], kad įmanomas plitimas ir per aerozolius, galvoja – o, mokslininkai patys nežino, ką šneka, nors kai žinai kontekstą, [naujas atradimas] nekelia jokios nuostabos“, – apie klaidingus lūkesčius mokslininkams sako virusologė.

Kai mokslininkai girdimi tik kaip politikų sprendimų priedas, mano G. Mažeikis, kyla ir nepasitikėjimas jais, o, pavyzdžiui, medicininės kaukės matomos kaip suvaržymų, prievartos simbolis.

„Mokslininkai pakviečiami kaip tie asmenys, kurie turėtų patvirtinti politikų teiginius: nešiokite kaukes, laikykitės socialinės distancijos, virusas išgyvena tokį ar kitokį laiką, gali pažeisti tokius ar kitokius organus. Iš tiesų tai svarbūs dalykai, bet mokslas neapsiriboja tik medicinine diagnostika. Mokslininkai dabar pasirodo tik kaip diagnostikai ir kaip tie, kurie kalba unisonu su vadovaujančiais politikais. Ir tada jų balsas nėra suprantamas ir manoma, kad yra valdančioji partija, kuri naudojasi gydytojais, ekspertais, virusologais, biologais“, – priduria jis.

Pašnekovai teigia, kad šiandien pasaulyje trūksta mokslo komunikacijos specialistų
Pašnekovai teigia, kad šiandien pasaulyje trūksta mokslo komunikacijos specialistų / J. Stacevičiaus/LRT.lt nuotr.

Politikai turės pamiršti įsakmų toną

Tačiau I. Olendraitė mano, jog būtent koronavirusas kaip niekada anksčiau privertė politikus iš tikrųjų klausytis mokslininkų, ji tikisi, kad tokia praktika išliks ir ateityje.

„Seniau esu girdėjusi istorijų, kur parašo profesoriai rekomendacijas ir ministrai net neskaito, sako, čia prieš mano įsitikinimus ir aš nieko neskaitysiu. Man atrodo, pandemijos atveju politikai noriai klausėsi mokslininkų“, – sako ji.

Tai politikų komunikacinė nesėkmė, jei žmonės mano, kad kaukių nešiojimas yra prievarta.

Pasak jos, idealiu atveju gyventojai apskritai turėtų nesigilinti į mokslininkų išvadas, jiems esą turėtų pakakti valdžios paruoštų rekomendacijų: „Įsivaizduoju, kad žmonės gyvena savo gyvenimus, ministerija pasiruošia gaires, pasikalba su ekspertais, epidemiologais, ir tas atnaujintas gaires užtektų sužinoti, o ne tai, kokia mutacija dažnėja ar nedažnėja, ar tai reiškia kažką. Nereikia to kiekvienam žmogui gyvenime.“

Prof. G. Mažeikis, paklaustas, kokias valdžios komunikacijos klaidas išryškino koronavirusas ir kaip jas taisyti, kalbėjo apie mažiau nurodymų.

„Tai politikų komunikacinė nesėkmė, jei žmonės mano, kad kaukių nešiojimas yra prievarta ir priespauda. Kai nurodoma, kad reikia nešioti kaukes tam tikrose vietose ar visur arba laikytis saugaus atstumo, toks sakymas yra normatyvinis – jis įsako, jis reguliuoja, ir žmonėms nepatinka būtent pranešimo būdas, kad kažkas nurodinėja, kaip gyventi“, – sako jis.

Eismo ribojimai Nemenčinėje karantino metu
Eismo ribojimai Nemenčinėje karantino metu / D. Umbraso/LRT nuotr.

Pasak profesoriaus, dar didesnis pasipriešinimas kyla, kai įsakymus leidžia su viena politine partija siejamas žmogus – ministras, todėl priešingus politinius įsitikinimus turintys gyventojai jaučia dar didesnę antipatiją tam, kas skelbiama.

„Pavyzdžiui, socialinės reklamos dėl saugos diržų, dėl pėsčiųjų, dėl rūkymo, kur nėra grasinimo, bet yra paaiškinimas. Todėl [reikėtų sakyti], kad jei nesilaikai atstumo, šių senukų, senyvo amžiaus žmonių mirs daugiau, – tada galbūt pradėsi suprasti, kad tai ne tau liepė, o tu pats turi priimti sprendimą dėl to, kad būtų saugiau laikytis distancijos arba užsidėti kaukę. Ir tada, kai bus apeliuojama į asmens sąmoningumą, tu laikysiesi atstumo ar bent jau suprasi ir pritarsi tokiam sprendimui.

Tačiau kai girdi, kad ministras ar jo patarėjai įveda mums režimą, nes įsivaizduoja, kad valstybė yra valstybinė įmonė, kur galima nurodinėti kiekvienam piliečiui kaip kokioje tarnyboje, kaip jie turi elgtis, tai tada dauguma žmonių, kurie nepritaria tai politinei partijai, – jiems toks reguliavimas taip pat yra nepriimtinas“, – sako jis.

Turime tos vietos, kur galima leisti ir kitaip žmonėms realybę suvokti.

I. Olendraitė taip pat mano, kad valdžios komunikacija nebuvo tinkama: „Pavyzdžiui, aš nesuprantu, kodėl reikėjo paskelbti ekstremalią padėtį, nesant nė vieno susirgimo atvejo. Kai pasakai, kad šalyje yra ekstremali padėtis, žmonės labai [jautriai] reaguoja. Gal tai buvo daroma dėl viešųjų pirkimų supaprastinimo, bet ir tai reikia aiškiai komunikuoti: ne dabar jums reikia slėptis, bet pasiruoškite, kad gali tekti pasėdėti namie. [Geriau], kai pasakai, kad viskas čia normalu – nėra tobula, bet tiesiog yra problema ir ji sprendžiama“, – teigia ji.

LRT.lt kalbinti pašnekovai nemano, kad reikia imtis drastiškų priemonių prieš žmones, skleidžiančius dezinformaciją.

„Tyrimai rodo, kad jei elgesio pokyčiai įsitvirtina 60 proc. populiacijos, viskas bus gerai, pandemija valdoma, taigi, jei dalis žmonių ignoruoja nurodymus, pyksta, turime tos vietos, kur galima leisti ir kitaip žmonėms realybę suvokti“, – svarsto I. Olendraitė.

Psichologė E. Šabonaitė su žmonėmis, kurie skleidžia nepatikimą informaciją, sąmokslo teorijas, pataria bendrauti kantriai.

„Viena vertus, norisi išlaikyti gerą santykį, priimti žmogų su jo požiūriu, bet, kita vertus, jo požiūris gali būti žalingas. Svarbu išlaikyti abu dalykus: leisti žmogui pasidalinti, kodėl kyla abejonių, kodėl taip jaučiasi, išgirsti juos – ne neigti, kaip jis mato situaciją, bet priminti, kad svarbu vadovautis bendrais sutarimais, tiki jais ar netiki“, – sako ji.

Koronaviruso karštoji linija
Koronaviruso karštoji linija / Edvard Blaževič/LRT nuotr.

I. Belukhina sako, kad nors šiandien koronaviruso karštoji linija dirba tam, kad registruotų žmones į mobiliuosius testų atlikimo punktus, skambučių vis tiek sulaukia dėl pačių įvairiausių klausimų. Pasak jos, visi klausimai logiški – žmonės skambina, nes jiems neramu, ir atsakyti reikia nepertraukinėjant, aktyviai klausantis.

„Reikia aiškinti, nes ką darysi, jei žmogus paskambina ir užduoda visus rūpimus klausimus. Atsakome, pavyzdžiui, kodėl saviizoliacija trunka 14 dienų, kad per jas reikia stebėti savo sveikatą. Kai kurie supranta, o kai kurie lieka įsitikinę, kad viruso nėra, – tai jų ir neperkalbėsi“, – sako ji.

Tačiau kaip reaguoti į pyktį ir nepagrįstus kaltinimus? „Negalime sau leisti atsakyti tuo pačiu. Įkvepiame, iškvepiame, suskaičiuojame iki trijų (šypsosi), išsiaiškiname, kur problema, ir tada bandome spręsti“, – sako ji.