Raganų medžioklė toli gražu nėra vien pasakojimas iš istorijos, net ir 21 amžiuje. Kai kuriose šalyse ji vis dar tebėra liūdna daugelio moterų realybė. Dėl šios priežasties rugpjūčio 10 d. buvo paskelbta Pasauline diena prieš raganų medžioklę, rašo „Deutsche Welle“.
Praėjusį mėnesį Akua Denteh buvo mirtinai sumušta Ganos rytiniame Gonja rajone po to, kai buvo apkaltinta raganavimu. Devyniasdešimtmetės senolės žmogžudystė dar kartą išryškino giliai įsišaknijusius prietarus ir Ganoje vyraujantį požiūrį į neva raganavimu užsiimančias moteris, daugelis kurių yra pagyvenusios.
Įtariamieji buvo sulaikyti rugpjūčio pradžioje, tačiau ši problema vis dar yra dėmesio centre, o valdžia kaltinama bylos tyrimo vilkinimu. Žmogaus teisių aktyvistai reikalauja kultūrinių pokyčių šalyje, kur tikėjimas antgamtinėmis jėgomis vis dar vaidina labai svarbų vaidmenį.
Visgi Akua Denteh nužudymas toli gražu nėra vienintelis toks nusikaltimas Ganoje ar apskritai pasaulyje. Kasmet įvairiose šalyse moterys vis dar sulaukia kaltinimų raganavimu. Jos persekiojamos ar net nužudomos organizuotų raganų medžioklių metu – daugiausia Afrikoje, bet taip pat ir Pietryčių Azijoje bei Lotynų Amerikoje.
Raganų medžioklė: šiuolaikinė problema
Panašu, kad raganavimu kaltinamos moterys kovoje už teisingumą sulaukė netikėto sąjungininko – Popiežiaus jurisdikcijoje veikiančioms Popiežiškosioms misijų draugijoms priklausanti Katalikų misionierių draugija rugpjūčio 10 d. paskelbė Pasauline diena prieš raganų medžioklę, teigdama, kad ne mažiau kaip 36 pasaulio šalyse žmonės vis dar yra persekiojami dėl vadinamojo raganavimo.
Nors 15–18 a. katalikų bažnyčia Europoje skatino raganų medžioklę, šiuo metu ji bando pateikti daugiau informacijos apie šią tamsią praktiką. Iš dalies galbūt bažnyčia jaučia istorinę pareigą, tačiau pagrindinė šių pastangų varomoji jėga yra neraminantys raganų medžioklės aukų skaičiai, vis dar fiksuojami šiais laikais.
Naujųjų laikų istorijoje besispecializuojantis Saro universiteto profesorius Wolfgangas Behringeris tvirtai įsitikinęs, kad šių skaičių negalima ignoruoti. „Deutsche Welle“ jis sakė, kad minėtu laikotarpiu dėl nusikaltimų, siejamų su raganavimu, buvo nužudyta nuo 50 tūkst. iki 60 tūkst. žmonių, t. y. maždaug dvigubai daugiau nei tuo metu gyveno didžiausiuose Vokietijos miestuose.
Tačiau jo teigimu, vien tik per 20 a. buvo brutaliai nužudyta daugiau raganavimu apkaltintu žmonių nei per tuos tris amžius, kai raganų medžioklė buvo plačiai paplitusi Europoje. „Manoma, kad nuo 1960 m. iki 2000 m. vien Tanzanijoje dėl tariamo raganavimo buvo nužudyta apie 40 tūkst. žmonių, – sakė jis „Deutsche Welle“. – Nors Tanzanijos įstatymuose nėra teisės aktų, draudžiančių raganavimą kaip tokį, kaimų tribunolai dažnai nusprendžia, kad tam tikri asmenys turi būti baudžiami mirties bausme."
Istorikas įsitikinęs, kad dėl bendro sprendimų priėmimo ir bendros atsakomybės, tokie atvejai toli gražu nėra pavieniai ir atsitiktiniai. „Priėjau išvadą, kad raganų medžioklė nėra istorinė atgyvena, o labai aktuali šiandienos problema“, – sako W. Behringeris.
Visos Afrikos problema?
Tanzanijoje dažniausiai raganų medžioklės aukomis tampa albinizmu sergantys žmonės – yra manančių, kad tokių žmonių kūno dalys gali būti naudojamos gaminant antpilus nuo įvairiausių negalavimų. Žinoma, kad panaši praktika taikoma Zambijoje ir kitose kontinento šalyse.
Tuo tarpu Ganoje, kur praėjusį mėnesį buvo mirtinai sumušta devyniasdešimtmetė Akua Denteh, kai kurios bendruomenės tiki, kad dėl raganavimo gimsta neįgalūs vaikai.
Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR) su raganavimu paprastai siejama jaunesnioji karta. Vadinamųjų „raganavimo vaikų“ atsisako šeimos, jie paliekami patys savimi pasirūpinti. Visgi nusikaltimai jų atžvilgiu paprastai nieko bendra neturi su magija ir burtais.
„Išsiaiškinome ne vieną atvejį, kai vaikai būna išprievartaujami, o tada šeimos jų nebepriima, – sako KDR rytuose įsikūrusios misijos projektų partnere dirbanti Therese Mema Mapenzi. – Arba tai yra nesantuokiniai vaikai, priversti gyventi su vienu iš tėvų, kuris juos atstumia.“
„Raganavimo vaikai“ KDR
Įstaiga, kurioje dirba T. M. Mapenzi, buvo įsteigta kaip prieglobstis šalies rytuose siaučiančių sukilėlių išprievartautoms moterims, nes seksualinė prievarta šiose vietose naudojama kaip vienas iš ginklų kariniame konflikte. Tačiau metams bėgant, į prieglaudą kreipdavosi vis daugiau šeimų atstumtų vadinamųjų „raganavimo vaikų“.
Katalikų misionierių draugijos padedama T. M. Mapenzi remia šiuos įvairias traumas patyrusius nepilnamečius, padeda surasti jiems našlaičių prieglaudas ar mokyklas.
„Čia atvykstantys vaikai dažnai būna žiauriai sumušti, apšaukti raganomis, patyrę kitų skriaudų, – sako ji. – Skaudu net į juos žiūrėti. Visada būname apstulbę matydami šiuos beglobius, niekam nereikalingus vaikus.“
Skatina dialogą, siekiant nutraukti raganų medžioklę
Tačiau DKR yra susiformavusi visa socialinė infrastruktūra, skatinanti neapykantą tokiems jaunuoliams – daugelis charizmatiškų bažnyčių dėl tokių ligų kaip ŽIV ar moterų nevaisingumo kaltina raganavimą, o nesantuokiniai vaikai tampa atpirkimo ožiais, kai vienoje neturtingiausių pasaulio šalių iškyla sunkiai išsprendžiamos problemos. Kitos galimos priežastys yra staigi mirtis, prastas derlius, gobšumas, pavydas ir panašiai.
T. M. Mapenzi teigia, kad suteikti pagalbą tokiems vaikams yra labai sudėtinga, nes jiems netaikoma jokia teisinė apsauga. „Kongo įstatymuose raganavimas nėra laikomas nusikaltimu, nes neįmanoma pateikti įrodymų, – sako ji. – Deja, žmonės susikūrė savas teisines praktikas, kurias naudodami, teisia ir baudžia apšauktuosius raganomis.“
T. M. Mapenzi ne tik padeda tiems, kam pavyko pasprukti, bet ir siekia dialogo su bendruomenėmis, kad būtų atsisakyta prietarų ir kaltinimų raganavimu bei kerėjimu. Ji nori vėl sujungti raganų medžioklės išblaškytas šeimas. Kaip tarpininkė ji kalbasi su žmonėmis ir kartais jai pavyksta įkalbėti giminaičius, kad priimtų atgal į šeimą atstumtas ir neva giminei gėdą užtraukusias moteris ir vaikus. T. M. Mapenzi teigia, kad siekiant sėkmingos baigties, kartais su viena šeima tenka dirbti net dvejus ar trejus metus.
Tačiau net ir esant tam tikrai rizikai, kad šie asmenys vėl gali būti apkaltinti raganavimu, anot jos, stengtis tikrai verta. Moteris teigia, kad tai, jog rugpjūčio 10 d. buvo paskelbta Pasauline diena prieš raganų medžioklę, siunčia aiškų signalą, kad jos darbas yra svarbus ir reikalingas.
Medžiotojų medžioklė – pavojingas užsiėmimas
Pasaulinės dienos prieš raganų medžioklę paskelbimą T. M. Mapenzi vertina kaip dar vieną labai svarbų etapą jos sunkioje kovoje DKR. Misijos atstovas spaudai Joergas Nowakas su tuo sutinka ir viliasi, kad nuo šiol apie šią problemą bus kur kas daugiau kalbama ir diskutuojama visame pasaulyje.
Dirbdamas misijoje, J. Nowakas yra aplankęs kelis misijos projektų partnerius, kurie visomis išgalėmis stengiasi išspręsti raganų medžioklės problemą. Tačiau iki pat 2017 m. jis pats net neįsivaizdavo, kokio tai masto problema.
Pirmasis atvejis, su kuriuo jis susidūrė, buvo antrajame šio amžiaus dešimtmetyje Papua Naujojoje Gvinėjoje nužudytos raganavimu kaltintos moterys. Įsigilinęs į problemą, J. Nowakas paskelbė straipsnį apie krizinę situaciją šalyje ir tapo misijos kovos su raganų medžiokle ekspertu.
Tačiau didesnė dalis J. Nowako išsamaus tyrimo apie situaciją Papua Naujojoje Gvinėjoje kol kas nebuvo paskelbta bent jau pačioje šalyje, nes dėl surinktų įrodymų prieš nusikaltimo vykdytojus jo misijos darbuotojų gyvybei gali grėsti rimtas pavojus.
Per visus šiuos šimtmečius mažai kas pasikeitė, gal tik tikėjimo raganavimu ir okultizmu geografija, sako J. Nowakas ir pabrėžia, kad „nėra tokio dalyko kaip raganavimas. Yra tik kaltinimai ir stigmatizavimas, norint demonizuoti žmones, juos diskredituoti, siekiant savanaudiškų tikslų“.
