Pasaulyje

2020.08.16 13:19

Nuo Beirutą sudrebinusio sprogimo žmones apsaugojo ir atsitiktinumas, bet kas laukia Libano?

Jamie Dettmer, Voice of America, LRT.lt2020.08.16 13:19

Daugelis libaniečių gali papasakoti savo istorijas, kaip jiems pavyko išgyventi didžiausią sprogimą šalies istorijoje – sprogimą Beiruto centre esančiame uoste, kuris nusinešė bent 200 žmonių gyvybes, 6 tūkst. sužeidė ir 300 tūkst. paliko be namų.

Kartais durys sulaikydavo mirtį nešančias skeveldras, kartais nuo liūdnų pasekmių išgelbėdavo momentinis sprendimas grįžti iš balkono į butą ir pasidaryti arbatos, priimtas, likus vos kelioms minutėms ar net sekundėms iki katastrofos – milžiniško 2 750 tonų amonio nitrato sprogimo, kurio visa griaunanti banga nusirito per Libano sostinę.

Kai kurie pamanė, kad prasidėjo žemės drebėjimas. Kiti prisimena galvoję, kad buvo detonuota atominė bomba, nes akie krašteliu užfiksavo į dangų pakilusį grybo formos dūmų debesį.

Istorijų daug ir jos sklinda greitai. Tačiau svarbiausia išgyvenimo istorija dar turės būti parašyta – istorija apie tai, kaip šalis atsitiesė po dar vienos nelaimės. Jos apmatai kol kas lieka neaiškūs.

Ne pirmą kartą su katastrofomis susiduriantis ir alinantį 15 metų trukusį karą su terorizmu iškentęs Libanas jau nekartą buvo priverstas iš naujo stotis ant kojų. Tačiau kelias, kuris laukia dar iki Beirutą nusiaubusios katastrofos į egzistencinę ekonominę ir politinę krizę įklimpusios šalies yra neaiškus ir kupinas pavojų.

Dar daugiau pavojų šaliai lemia jos geografinė padėtis – Artimųjų Rytų konfliktų tarp Izraelio ir Irano ir tarp šiitų ir sunitų musulmonų sankirtoje.

Kas laukia Libano?

Hassano Diabo Vyriausybės atsistatydinimas pirmadienį aiškiai ir be jokių užuolankų grąžino šalies ateitį į vadinamosios zuamos – Libano sektantų lyderių klikos, pasirūpinusios valdžios padalijimu taip, kad būtų patenkinti visų 18 oficialiai šalyje veikiančių religinių bendruomenių interesai – rankas.

Dar iki sprogimo zuama negalėjo pasiūlyti jokių išbridimo iš ekonominės duobės, į kurią Libanas buvo nusiritęs, būdų ar viešųjų paslaugų gerinimo strategijų. Analitikų teigimu, neturėjo ji priešnuodžių ir besiveriančiai bedugnei tarp ilgai kentėjusių ir kantrybę beprarandančių šalies piliečių ir korumpuotų valstybinių institucijų.

„Besiformuojančios naujos COVID-19 bangos ir ekonominio nuosmukio metu įvykęs katastrofiškas sprogimas dar labiau apsunkins ir taip jau labai liūdną situaciją, kuomet žmonės susiduria su bado ir skurdo grėsme, – sako Vašingtone įsikūrusį Jungtinių Valstijų taikos institutą atstovaujanti Mona Yacoubian. – Nenuostabu, kad auga paprastų libaniečių, kurie šį sprogimą supranta kaip ilgametės Vyriausybės korupcijos ir nekompetencijos išdavą, pyktis. Daug kas sprogimą vadina dramatiškiausia ir daugiausiai žalos atnešusia dešimtmečius besitęsiančio, giliai į Libano sektinę valdymo sistemą įsišaknijusio savų įdarbinimo pasekme.“

Daugelis analitikų įsitikinę, kad niekas Libane nesikeis, kol klanų viršenybę pakeis teisės viršenybė. Jų nuomone, būtina keisti atgyvenusią valdžios pasidalijimo sistemą, kuriai būdingas įdarbinimas per pažintis, nekompetencija ir kyšininkavimas, arba bent jau iš pagrindų ją reformuoti.

Visgi lengviau padaryti nei pasakyti, kaip savo 10 minučių baigiamojoje kalboje pripažino ir iš pareigų besitraukiantis ministras pirmininkas. Jis pasmerkė „valstybės ribas peržengusią korupcinę sistemą“ ir apkaltino ją atvedus Libaną į bankrotą.

Buvo kalbų apie išankstinių rinkimų sušaukimą, tačiau juos suorganizuoti užtruktų maždaug metus. Kaip VOA sakė Vašingtone įsikūrusio Artimųjų Rytų instituto prezidentas Paulas Salemas, neatidėliotinas žingsnis būtų suformuoti technokratų Vyriausybę.

Tačiau tai nebus taip paprasta. Po užsitęsusios politinės krizės tik sausį suformuotos Hassano Diabo Vyriausybės pagrindą sudarė technokratai. Kai buvo paskelbta Kabineto sudėtis, ministras pirmininkas teigė, kad pirmiausia bus dirbama prie naujo rinkimų įstatymo, bus kuriama nepriklausoma teismų sistema ir bus siekiama susigrąžinti išgrobstytą valstybės turtą.

Tačiau šią Vyriausybę rėmė tik radikalus šiitų judėjimas „Hezbollah“ ir jo krikščionys sąjungininkai. Musulmonai sunitai jos nepalaikė.

„Tai buvo vienkartinė Vyriausybė, kurios tikslas – „sugerti“ gatvėse skleidžiamą pyktį, – sako P. Salemas. – Iš pat pradžių buvo aišku, kad jai nebus leista imtis didelių darbų ir tikrai nebus leidžiama pasiekti sėkmės, o vėliau jos bus atsikratyta, kaip kad matome dabar.“

Jo teigimu, sektoms priklausantys oligarchai greičiausiai tikėjosi, kad vyriausybės žlugimas įtikins šalyje ir už jos ribų esančius žmones, jog jie yra vieninteliai, galintys parodyti bent kokį rezultatą.

Anot P. Salemo, Vyriausybei atsistatydinus, oligarchai ėmėsi politikavimo, tarp kai kurių iš jų išryškėjo gilūs nesutarimai“, ir pasikartojo tai, kas vyko praėjusiais metais – libaniečiai išėjo į gatves, reikalaudami permainų. Visgi P. Salemas turi vilčių, jog šį kartą viskas bus kitaip.

„Dėl žlungančios ekonomikos ir bankroto šaliai verkiant reikalinga pagalba iš išorės, – sako jis. – Todėl tai yra kaip tik ta akimirka, kai tarptautinė bendruomenė savo rankose turi visus svertus ir tai žino. Matote, prezidentas Emmanuelis Macronas žengia žingsnį į priekį. JAV sekretoriaus pavaduotojas Davidas Gale`as atvyksta į šalį. Taigi, tarptautinė bendruomenė turi svertų, todėl turi vykti derybos, tarptautinė bendruomenė turi pasakyti: „Žiūrėkit, mes galim jums padėti, bet jūs turite keistis. Turite iškelti naujus lyderius. Turite įgyvendinti tikras reformas. Tai, kas vyksta, nebegali tęstis“. Šalis bankrutavusi, miestas nuniokotas ir jie neturi išteklių, kad atsistotų ant kojų. Taigi oligarchai iš tiesų yra atsidūrę aklavietėje. Ir tai yra tas momentas, kai reikia pasinaudoti turimais svertais.“

P. Salemo nuomone, kol kas neaišku, kokia bus suformuota Vyriausybė ir kas jai vadovaus. „Įsivaizduočiau, kad viskas turėtų krypti link Vyriausybės, kurioje būtų ne vienas gabus technokratas, – sako jis. – Kad naujoji Vyriausybė galėtų sėkmingai veikti, jai turėtų būti suteikta specialių galių, kurios leistų apeiti parlamentą ir išvengti įsipainiojimo į sektų įstatymų leidimo manevrus.“

Jei to nebus, ateitis gali būti kur kas niūresnė.

Ar sektų lyderiai susitaikys su tuo, kad jų politinis spaudimas ir politinės galios mąžta, ypač „Hezbollah“, kurį galima vadinti valstybe valstybėje? Anot P. Salemo, tai būtina, nes šis judėjimas yra viena iš didžiausių kliūčių reformų kelyje. Jis ir kiti analitikai sako, kad kelios iniciatyvos gali įtikinti „Hezbollah“ atsitraukti. „Tam tikrus svertus suteikia žinojimas, kad „Hezbollah“ nenori, jog šalis žlugtų, o libaniečiai nenori dar vieno pilietinio karo“, – sako P. Salemas.

Kai kurie Libano analitikai teigia, kad „Hezbollah“ jau dabar yra priremtas prie sienos. H. Diabo Vyriausybės atsistatydinimas buvo didžiulis smūgis šiam šiitų judėjimui, nes būtent jis buvo atsakingas už Vyriausybės formavimą. Daugelis libaniečių įtaria, kad „Hezbollah“ yra ir kur kas labiau tiesiogiai atsakingas už sprogimą, nes viskas neva prasidėjo nuo gaisro „Hezbollah“ ginklų sandėlyje, buvusiame šalia saugyklos, kurioje buvo laikoma 2,7 tūkst. tonų amonio nitrato.

Sprogimo nuniokotų Beiruto rajonų atstatymas gali kainuoti apie 15 mlrd. JAV dolerių – daugiau nei ketvirtį praėjusių metų Libano BVP. Kovą Libanas nesugebėjo grąžinti 1,2 mlrd. JAV dolerių euroobligacijų – tai buvo pirmasis valstybės įsipareigojimų neįvykdymas šalies istorijoje.

Net ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykusio pilietinio karo metais Libanas mokėjo valstybės skolas. Sekmadienį vykusioje E. Macrono vadovaujamoje šalių donorių vaizdo konferencijoje buvo sutarta skirti maždaug 298 mln. JAV dolerių siekiančią paramą katastrofos padariniams likviduoti. Tačiau numatyta ir griežta šios bei ateityje galimos paramos teikimo sąlyga – skaidrumas ir reformos.

Libano analitikai teigia, kad formuodami naują Vyriausybę, „Hezbollah“ naudoja „palaukim ir pažiūrėkim“ strategiją, kad išsiaiškintų, kokį spaudimą tarptautinė bendruomenė yra pasiruošusi daryti prezidentui Micheliui Aoun, kuris yra maronitas krikščionis ir „Hezbollah“ sąjungininkas.

Populiariausi