Pasaulyje

2020.08.16 18:10

Nuo bausmių išsisukę naciai vadovavo brutalioms vaikų stovykloms Vokietijoje – traumavo ne vieną

LRT.lt2020.08.16 18:10

Kaip rodo naujo tyrimo duomenys, nuo šeštojo iki devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio milijonai Vakarų Vokietijos vaikų buvo siunčiami į brutalius „SPA“ namus, iš kurių ne vienas išeidavo traumuotas visam gyvenimui. Daugeliui tokių įstaigų vadovavo buvę naciai, rašo „Deutsche Welle“. 

Naujausio visuomeninio transliuotojo ARD atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad pokario Vokietijoje nacių karo nusikaltėliams buvo leista vadovauti vaikų poilsio namams, kur žiaurios fizinės bausmės ir patyčios buvo kasdienybė.

ARD tiriamosios žurnalistikos laidos „Report Mainz“ kūrėjams pavyko išsiaiškinti, kad buvęs SS karininkas Werneris Scheu, nuteistas už dalyvavimą 1941 m. nužudant 220 Lietuvos žydų, atlikęs bausmę, buvo paskirtas vadovauti Šiaurės jūros Borkumo saloje įsikūrusiems vaikų poilsio namams „Moewennest“ („Žuvėdros lizdas“).

Viena moteris papasakojo, kad buvo verčiama visą naktį stovėti basa ant šaltų grindų, o kitą kartą buvo užrakinta saunoje.

Kitų panašių vaikų poilsio namų direktoriumi buvo gydytojas, kelių nacių organizacijų narys Albertas Viethenas, kaltintas nacistinio režimo metais eutanazijos būdu nužudęs apie 20 vaikų. ARD žurnalistų teigimu, 1963 m. jis buvo apkaltintas bendrininkavimu įvykdant žmogžudystę, tačiau kaltinimai jam buvo atmesti, nesurinkus pakankamai įrodymų. A. Viethenas vadovavo Bavarijos Berchtesgadeno mieste įsikūrusiam vaikų SPA, kur pabuvoję prisimena nuolatinį smurtą, rašo „Deutsche Welle“.

Nauja informacija apie juodus darbelius

Naujai rasta informacija padeda geriau suprasti, ką patyrė vadinamieji „Verschickungskinder“ („išsiųsti vaikai“) ir kokios institucijos buvo specialieji poilsio namai, kurie Vakarų Vokietijoje veikė nuo šeštojo iki devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio.

Neseniai įsteigtos nukentėjusiųjų iniciatyvos ir savipagalbos grupių skaičiavimu, tokiuose namuose minėtu laikotarpiu pabuvojo nuo 8 mln. iki 12 mln. vaikų, dažnai juos ten išsiųsti rekomenduodavo gydytojai, mokyklos ar jaunimo gerovės institucijos, o „SPA procedūras“ apmokėdavo visuomenės sveikatos draudėjai, rašo „Deutsche Welle“.

Pasakojimai apie žiaurų elgesį žiniasklaidoje pasirodė visai neseniai, iš dalies dėl to, kad vietos valdžia paprastai tokias istorijas užginčydavo, teigdama, kad tai tėra „prisiminimai, o ne faktai“, – kaip kad 2017 m. buvo pasakyta žurnalistei Lenai Gilhaus, transliuotojo „Deutschlandfunk“ prašymu rašiusiai apie savo tėvo patirtį tokioje institucijoje.

Daugelis naujojo tyrimo faktų yra grįsti tokiuose namuose Hamburge gyvenusios Anjos Roehl tyrimu. Parašiusi straipsnį apie savo išgyvenimus, ji per pastaruosius 10 metų iš pirmų lūpų surinko net 250 istorijų. Prieš porą metų jos įsteigtoje organizacijoje „Verschickungskinder“ šiuo metu jau priskaičiuojama daugiau kaip 3 tūkst. narių, rašo „Deutsche Welle“.

„Man buvo penkeri, kai mane išsiuntė, – pasakoja ji „Deutsche Welle“. – Pačią pirmą dieną vaikai buvo pririšti prie lovų – man buvo toks šokas. Buvome baudžiami vien už kalbėjimąsi.“

A. Roehl teigia, kad surinktas istorijas gali pagrįsti rastais dokumentais, pirmiausia tėvų ir jaunimo gerovės institucijų pateiktais skundais. „Vaikai grįždavo labiau sergantys nei prieš išvykstant, dėl blogos mitybos kai kuriuos net tekdavo guldyti į ligoninę, – sako A. Roehl. – Kartais jie būdavo taip sutrikdyti, kad net neatpažindavo savo tėvų.“

Šiuos laiškus tokių namų vadovai, kurie, kaip manoma, turėjo politinį užnugarį, dažniausiai tiesiog ignoruodavo. Tačiau, A. Roehl teigimu, daugelis vaikų gėdydavosi, ar būdavo per daug traumuoti, kad patys galėtų papasakoti, ką patyrė, rašo „Deutsche Welle“.

Vienu itin baisiu laidoje „Report Mainz“ papasakotu atveju vaikas suvalgė savo pižamos rankovę ir gėdijosi apie tai prasitarti savo motinai. Daugeliu atvejų tėvai tiesiog netikėdavo tuo, ką išgirsdavo iš vaikų.

Sąsajos su naciais

A. Roehl įsitikinusi, kad šie namai buvo glaudžiai susiję su senuoju nacių režimu, iš dalies dėl to, kad vaikų poilsio namų sistema buvo sukurta dar ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. „Manome, kad koncentracijos stovyklose dirbusios ir po karo darbo rasti negalėjusios moterys, pasinaudojo vaikų poilsio namais kaip prieglobsčiu, – sako ji. – Tačiau tiksliai to nežinome.“

Mūsų manymu, nacių žmogaus sąvoka vaidino svarbų vaidmenį šiose institucijose“, – priduria A. Roehl, dar ir dėl to, kad čia dirbęs personalas buvo užaugęs nacių režimo sąlygomis.

Šimtuose jos surinktų atsiminimų pastebimi tie patys motyvai: vaikams buvo taikomas itin griežtos disciplinos režimas, dažnos fizinės bausmės, jie buvo atskiriami nuo brolių ir seserų, paliekami vieni arba verčiami miegoti tame pačiame kambaryje su iš jų besityčiojančiais vyresniais vaikais.

Vyraujanti tema yra ir baisus maistas – nukentėjusieji prisimena, kad buvo per prievartą maitinami, laikant už plaukų ir atlošiant galvą, verčiami suvalgyti savo pačių išvemtą maistą.

A. Roehl rašo, kad maži vaikai iš tokių namų dažnai grįždavo traumuoti, ji girdėjo pasakojimų apie bandymus nusižudyti, apie depresija susirgusius ar agresyviais tapusius vaikus arba tuos, kurie, grįžę iš tokios įstaigos, metus nekalbėjo, rašo „Deutsche Welle“.

„Grįžome visiškai kitokie nei išvažiavome, – sako A. Roehl. – Grįžome sužeisti ir suluošinti, fiziškai ir dvasiškai.“

A. Roehl pradėjo iniciatyvą, raginančią Vokietijos žemių vyriausybes įsteigti su tokiais namais susijusių dokumentų archyvus ir nukentėjusiųjų centrus, kuriems vadovautų savanoriai nukentėjusieji, galintys atsiliepti telefonu ir išklausyti kitų nukentėjusiųjų istorijas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt