Pasaulyje

2020.08.13 13:00

Lietuvoje gyvenanti baltarusė: ne visi žino apie protestus, bet tikiuosi, kad Lukašenką nuvers jo aplinka

Natalija Zverko, LRT.lt2020.08.13 13:00

„Man skaudu žiūrėti, kaip OMON ir „specnazas“ švaistosi guminėmis lazdomis, įjungia vandens patrankas, apšaudo kurtinamosiomis ir akinamosiomis granatomis ar paleidžia ašarines dujas į tiesiog priešais juos stovinčius, šortais ir marškinėliais vilkinčius beginklius žmones“, – savo jausmais su LRT.lt dalinasi baltarusių verslininkė Natalija Vytienė.

Natalija jau devynerius metus gyvena Lietuvoje, tačiau kilusi yra iš nedidelio Baltarusijos miesto Oršos. Vos baigusi mokyklą, ji įstojo į universitetą ir persikėlė gyventi į Minską. Įgijusi teisininkės specialybę, moteris dviem metams išvyko į Airiją, tačiau vėliau grįžo į Baltarusiją.

Į Lietuvą Natalija persikėlė iš Maskvos, kur dirbo stambioje leidykloje, o Vilniuje tapo baltarusiškos kosmetikos parduotuvės savininke.

Masiniai protestai įvairiuose Baltarusijos miestuose, įskaitant Minską, Baranovičius, Brestą, Vitebską, Gomelį, Gardiną, Mogilevą, Molodečną ir Oršą, kurių metu protestuotojai yra mušami ir sulaikomi, naudojamos ašarinės dujos ir kurtinamosios bei akinamosios granatos, kilo iš karto po rugpjūčio 9 d. vykusių falsifikuotų prezidento rinkimų.

„Šiandien skambinau mamai, norėdama sužinoti, kaip ji jaučiasi, ir papasakoti apie situaciją Minske – ji buvo apstulbusi, žino tik tiek, kiek rodo per televiziją: Vladimiras Putinas pasveikino Aliaksandrą Lukašenką su pergale“, – pasakoja Natalija interviu LRT.lt

– Natalija, esate kilusi iš nedidelio Baltarusijos miesto Oršos, kaip jūsų šeima ir vietos gyventojai reaguoja į tai, kas vyksta Baltarusijoje?

– Dėl karantino aš jau pusmetį nebuvau Baltarusijoje, todėl apie padėtį Oršoje žinau tik iš mamos pasakojimų, o mano mama visiškai nesinaudoja internetu, todėl dabar, kai jau keletą dienų Baltarusijoje ribojama interneto prieiga, bendrauju su ja tik telefonu. Paskambinau jai sekmadienį ir paprašiau būti atsargesne, nes po rinkimų rezultatų paskelbimo gali kilti protestai.

Man pasirodė, kad ji apskritai nesuprato, apie ką aš kalbu. Šiandien skambinau jai, norėdama sužinoti, kaip ji jaučiasi, ir papasakoti apie situaciją Minske – ji buvo apstulbusi, žino tik tiek, kiek rodo per televiziją: Vladimiras Putinas pasveikino Aliaksandrą Lukašenką su pergale ir panašiai. Nežinau, ar ji manimi patikėjo, kai pasakiau, kad Minskas jau antra diena protestuoja ir kad žmones žiauriai sumuša. Už ką balsavo mama, nežinau.

– Šalyje nerimsta protestai, kuriuos žurnalistams ir patiems protestuotojams apsunkina tai, kad jau kurį laiką praktiškai neveikia internetas. Kokie jausmai jus užplūsta, stebint naujienas, ir kokiais kanalais tai darote?

– Sekmadienį, iš karto po rinkimų, buvau apstulbusi – negalėjau patikėti, kad tiek žmonių išėjo į gatves protestuoti. Vakar visą dieną žiūrėjau naujienas iš gimtosios šalies ir priėmiau šią situaciją tiek, kiek galima priimti tai, kuo sunku patikėti. Man skaudu žiūrėti, kaip OMON ir „specnazas“ švaistosi guminėmis lazdomis, įjungia vandens patrankas, apšaudo kurtinamosiomis ir akinamosiomis granatomis ar paleidžia ašarines dujas į tiesiog priešais juos stovinčius, šortais ir marškinėliais vilkinčius beginklius žmones.

Aš užsiregistravau „Telegram“ kanale „Nexta_LIve“, taip pat per „YouTube“ žiūriu tiesiogines „Belsat“ transliacijas. Šie kanalai labai skirtingi ir abiejuose naujienos pateikiamos savitu būdu, bet bent jau galima susidaryti vaizdą, kas vyksta.

– Kurį iš kandidatų palaikėte jūs? Socialiniuose tinkluose buvo gausu pranešimų apie eiles prie Baltarusijos ambasados Vilniuje, ar jums pavyko balsuoti?

– Tiesą sakant, nesekiau rinkimų kampanijos – tik kiek susidarydavau įspūdį iš draugų įrašų socialiniuose tinkluose. Buvau apolitiška ir su pasididžiavimu visiems sakydavau, kad politika nesidomiu. Man atrodė bereikalinga eikvoti jėgas, geriau jas pataupyti tiems dalykams, kur galiu ką nors pakeisti. Tačiau, kai sulaikė Viktarą Babaryką, pradėjau atidžiai skaityti naujienas, pagal galimybes, iš skirtingų šaltinių.

Kai esama valdžia pašalino visas kiek ryškesnes kandidatūras, supratau, kad pirmą kartą gyvenime dalyvausiu rinkimuose ir balsuosiu už bet ką, kad tik valdžia galų gale pasikeistų.

Jei būčiau pakliuvusi į rinkimų apylinkę, būčiau balsavusi už Sviatlaną Cichanouskają, bet nepakliuvau, nes Baltarusijos ambasada Lietuvoje padarė viską, kad balsuotų kuo mažiau žmonių. Daug mano pažįstamų ir draugų ne vieną valandą prastovėjo karštyje eilėje ir vis tiek negalėjo balsuoti.

– Kaip jums atrodo, ar Baltarusija iš tiesų atsibudo?

– Taip, man atrodo, kad taip. Jau po protestų Bangaloro aikštėje Minske supratau, kad šį kartą viskas bus kitaip. Kaip įvykiai klostysis toliau? Stengiuosi išlikti optimiste ir tikiuosi, kad A. Lukašenką nuvers jo artimiausia aplinka, žmonės, kuriais jis remiasi, supratę, kad valdyti šalį po to, kas vyksta dabar, be tautos palaikymo, bus sudėtinga.

Kaip rašė Šnuras, „ant kareivių neišsėdėsi“. Kad A. Lukašenka sutiks su derybomis, aš netikiu. Apie patį liūdniausią scenarijų nenoriu net galvoti. Labai noriu, kad būtų išvengta kraujo praliejimo.

– Kas jus privertė išvykti iš Baltarusijos? Ar tik tai, kad laimėjote stipendiją mokytis Rusijoje?

– Kai grįžau į tėvynę po dvejų metų, praleistų Airijoje, neapleido jausmas, kad grįžau į kalėjimą. Kai nuolat gyveni režimo sąlygomis, nori nenori pripranti ir prisitaikai, bet kai grįžti iš užsienio, jautiesi taip, tarsi už nugaros būtų užsivėrusios sunkios metalinės durys. Tai labai nemalonus jausmas. Nusprendžiau būtinai emigruoti.

– Esate gyvenusi įvairiose šalyse – Baltarusijoje, Airijoje, Rusijoje – šiuo metu gyvenate Lietuvoje. Koks jūsų tolimesnis maršrutas, ar esate patenkinta gyvenimu Lietuvoje?

– Šiuo metu gerai jaučiuosi Lietuvoje, o vėliau bus matyti. Man patinka keisti aplinką ir labai gali būti, kad užsimanysiu pagyventi dar kur nors – pasaulyje yra daug puikių vietų gyventi.