Pasaulyje

2020.08.07 09:26

Audrius Ričkus. Būsimoji Joe Bideno viceprezidentė – ką pasirinkimas reikš Baltijos šalims

Audrius Ričkus, Virdžinijos universiteto tarptautinės istorijos doktorantas2020.08.07 09:26

Per ateinančias keletą dienų Joe Bidenas turės pasirinkti bendražygę, su kuria kartu dalyvaus artėjančiuose Amerikos prezidento rinkimuose. Dar niekada pastarojo meto istorijoje nėra buvę panašios situacijos, kai viceprezidento pasirinkimas turėtų tokią didelę reikšmę.

Daugelis politikos apžvalgininkų teigia, kad J. Bideno kadencija prezidento poste (jei jis bus išrinktas, nors tai darosi vis labiau tikėtina), bus pereinamoji. Po ketverių metų jis pasitrauks savo viceprezidentės naudai. Demokratų kandidatas tokius gandus neigia, tačiau, atsižvelgiant į jo amžių, labai tikėtina, kad po ketverių metų jis gali pasitraukti.

Neseniai pasirodžiusiame „The Washington Post“ straipsnyje labiausiai tikėtinomis kandidatėmis į viceprezidento postą įvardijamos Kongreso narės Kamala Harris, Val Demings, Elizabeth Warren, Tammy Duckworth ir buvusi JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose bei patarėja nacionalinio saugumo klausimais Susan Rice.

Įdomu tai, kad Baltijos šalių žiniasklaida nedaugžodžiauja apie būsimą J. Bideno sprendimą, net ir turint omenyje, kad šis pasirinkimas gali lemti Amerikos užsienio politiką visą trečiąjį šio amžiaus dešimtmetį. Visgi turi būti keliamas klausimas, kuri kandidatė būtų geriausias pasirinkimas Baltijos šalims? Galima įžvelgti daugybę skirtumų minėtų kandidačių požiūryje į vidaus ir užsienio politiką, tačiau nėra jokio reikalo į visa tai gilintis.

Baltijos šalims svarbiausia tai, kaip jos įsivaizduoja Amerikos vaidmenį pasaulyje. Aiškiai apibrėžta internacionalistinė JAV vizija būtų naudinga tiek pasauliui, tiek ir Baltijos šalims.

Įprasta schema, pagal kurią vertinamas Amerikos politiko palankumas Baltijos šalims, bent jau Lietuvai, yra jo požiūrio į Rusiją analizė. Tačiau šis metodas pernelyg supaprastintas ir klaidinantis. Donaldo Trumpo administracijoje pakanka griežtos politikos Rusijos atžvilgiu šalininkų, kurie, panašu, supranta Baltijos šalių saugumo problemas.

J. Bidenas nuosekliai visus tuos metus rėmė tarptautinę teisę JAV Senate ir eidamas viceprezidento pareigas. Jis tai yra patvirtinęs keletą kartų, įskaitant ir 2014 m. vizitą Vilniuje. Tačiau koks yra jo galimų prezidento rinkimų kampanijos bendražygių požiūris šiuo klausimu?

Tačiau ar gali lietuviai jaustis saugūs, kai JAV politikai glebėsčiuojasi su autoritariniais vadovais Brazilijoje, Saudo Arabijoje ar Filipinuose, bet smerkia Rusiją dėl žmogaus teisių pažeidimų? Greičiausiai ne. Jiems labiau rūpi Amerikos suverenumas ir galia. Baltijos šalių saugumo problemos šiuo atveju yra labiau pragmatiškumo, o ne principo reikalas.

Analizuojant Amerikos politikus ir jų santykius su Baltijos šalimis, svarbiausia yra jų pasiryžimas nenukrypti nuo po Šaltojo karo nusistovėjusios diplomatinės sistemos, kuri apima ir įsipareigojimą laikytis tarptautinės teisės bei humanitarinės intervencijos. Pakartotinai patvirtinus šią darbotvarkę trečiajam dešimtmečiui, būtų sukurta patikimesnė tarptautinė sistema su saugiomis ir nepriklausomomis Baltijos šalimis. Tai užkirstų kelią užkulisiniams diplomatiniams susitarimams, kurie taip dažnai kišo koją Lietuvos, Latvijos ir Estijos vystymuisi per visą 20 a.

Tarptautinių normų laikymasis nėra silpnumo požymis. Dešimtasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, panašu, buvo demokratinės ir pagarbios tarptautinės sistemos aukso amžius. Buvo padaryta keletas klaidų, kaip liudija genocidas Ruandoje, tačiau Amerikos į priekį vedama tarptautinė bendruomenė daugeliu atvejų pasirūpino, kad būtų taikoma tarptautinė teisė.

Pavyzdžiu čia gali būti Irakas 1991 m. ir Jugoslavija 1995 m. Pagrindinės normos, kaip antai suverenumas, apsisprendimo laisvė ir žmogaus teisės, buvo saugomos ir potencialūs agresoriai visame pasaulyje buvo priversti gerai pamąstyti, prieš imdamiesi žiaurios, savais interesais grįstos tarptautinės politikos. Bet kurio pareigas einančio Amerikos prezidento patvirtinimas, kad bus laikomasi tokios politikos, suteiktų daugiau saugumo Baltijos šalims tiek trumpuoju, tiek ir ilguoju laikotarpiu.

Kariuomenės veteranė T. Duckworth turi aiškų požiūrį į JAV vaidmenį pasaulyje

J. Bidenas nuosekliai visus tuos metus rėmė tarptautinę teisę JAV Senate ir eidamas viceprezidento pareigas. Jis tai yra patvirtinęs keletą kartų, įskaitant ir 2014 m. vizitą Vilniuje. Tačiau koks yra jo galimų prezidento rinkimų kampanijos bendražygių požiūris šiuo klausimu?

Keturios JAV Kongreso narės K. Harris, E. Warren, T. Duckworth ir V. Demings palaiko idėją, kad Jungtinės Valstijos savo tarptautinę politiką turėtų formuoti, derindamos ją su tarptautinėmis institucijomis ir vadovaudamosi tarptautine teise. Visgi tam tikri konkretūs jų įsitikinimų aspektai skiriasi.

Kalbėdamasi su mokslo ir tyrimų centro „Council on Foreign Relations“ atstovais, K. Harris pažymėjo, kad tarptautinių institucijų kūrimas ir palaikymas buvo sėkmingiausia JAV užsienio politikos kryptis po Antrojo pasaulinio karo. Visgi ji neparodė ryžto skatinti šiuos idealus, nors tai gal ir nėra visiškai sąžininga kritika. K. Harris buvo išrinkta senatore tik 2017 m., o tai reiškia, kad jai teko dirbti tik respublikonų kontroliuojamame Senate. Kol kas tikrosios įstatymų leidžiamosios galios jai dar nėra tekę paragauti.

E. Warren taip pat yra linkusi palaikyti daugiašališkumą ir žada atgaivinti Amerikos diplomatiją, kad ši spręstų aktualiausias pasaulio problemas. Tačiau E. Warren nesėkmingas bandymas dalyvauti prezidento rinkimuose buvo grįstas vidinės korupcijos naratyvu, be to, ji neretai skatina drastiškas priemones, sulaukiančias tarptautinio atgarsio, pavyzdžiui, 11 proc. sumažinti Pentagono biudžetą. Kad ir kokie teisingi būtų jos sumanymai, pasaulinė bendruomenė tai neabejotinai supranta kaip tolesnį Amerikos įtakos mažinimą. Tarptautinė teisė yra bevertė, jei nėra kas norėtų ir turėtų galimybes ją ginti.

Kariuomenės veteranė T. Duckworth turi aiškų požiūrį į JAV vaidmenį pasaulyje. Jos asmeniniame tinklalapyje pažymima, kad ji ir toliau ketina atgrasymo tikslais stiprinti Amerikos karinį aparatą. T. Duckworth taip pat yra pasiryžusi, kur įmanoma, derinti karinę galią su diplomatija. Įdomu tai, kad nedaug teužsimenama apie jos požiūrį į tarptautines institucijas ir daugiašališkumą. Galima numanyti, kad jos iniciatyvos, susijusios su tarptautine politika, iš esmės bus derinamos su Pentagono pozicijomis.

V. Demings nėra tiek plačiai išdėsčiusi savo požiūrio kaip trys pirma aptartos senatorės. Dirbdama Atstovų rūmuose, ji rėmė nemažai su tarptautiniu bendradarbiavimu susijusių projektų. V. Demings rengė teisės aktus, kuriais siekiama pažaboti tarptautinį terorizmą ir skatinti bendradarbiavimą su tarptautinėmis institucijomis, orientuotomis į plėtrą. Deja, daugelis šių įstatymų projektų taip niekada ir netapo įstatymais.

Aukštas pareigas Baracko Obamos administracijoje užėmusi S. Rice yra ta kandidatė, kuri, skirtingai nuo keturių Kongreso narių, nuosekliai demonstruoja pasiryžimą laikytis su humanitarine intervencija ir tarptautine teise susijusių įsipareigojimų. Giliai sunerimusi dėl Billo Clintono administracijos neveiklumo dešimtąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį vykusio Ruandos genocido metu, 2001 m. ji pasižadėjo leidiniui „The Atlantic“ daryti viską, kad ateityje būtų užkirstas kelias tokiems žiauriems žmogaus teisių pažeidimams.

Problemos, kurias S. Rice tektų spręsti kaip viceprezidentei ir, galbūt, prezidentei, greičiausiai būtų mažai susijusios su Baltijos šalių realijomis.

Tokią galimybę S. Rice turėjo 2011 m., kai dirbdama JAV ambasadore Jungtinėse Tautose tarpininkavo, priimant Jungtinių Tautų saugumo tarybos rezoliuciją NATO narėms įsikišti į Libijos pilietinį karą. Be abejo, jos pasirinkta politika nepadėjo nutraukti smurto šioje Šiaurės Afrikos šalyje.

Libijos atveju nebuvo jokio plano, išskyrus tai, kad Muammaro Gaddafi režimas Tripolyje turėjo būti suvaržytas. Tačiau bent jau trumpai akimirkai antrojo dešimtmečio pradžioje S. Rice vadovaujama tarptautinė bendruomenė užkirto kelią beįsisiūbuojančiam genocidui. Tokiu būdu visam pasauliui buvo pasiųsta žinutė, kas laukia diktatorių, kurie pasirinks masinį gyventojų žudymą kaip savo politikos įgyvendinimo priemonę. Deja, šiuo postūmiu nebuvo pasinaudota, nes spręsdamas vėlesnes tarptautinių santykių dilemas, B. Obama atmetė S. Rice siūlomus metodus.

Akivaizdu, kad S. Rice būtų geriausia viceprezidentė, kokios tik Baltijos šalys galėtų tikėtis. Jos pasiryžimas visame pasaulyje taikyti tarptautinę teisę, jei reikia, užtikrinti jos laikymąsi jėga, gali grąžinti tarptautinei sistemai aiškumą. Jei taip nutiktų, kad po ketverių metų, o gal ir anksčiau, S. Rice taptų prezidente, labai didelė tikimybė, kad ji būtų linkusi sankcijomis reaguoti į neteisėtus veiksmus tarptautinėje politikoje.

Problemos, kurias S. Rice tektų spręsti kaip viceprezidentei ir, galbūt, prezidentei, greičiausiai būtų mažai susijusios su Baltijos šalių realijomis. Tačiau JAV karine ir ekonomine galia paremtas tarptautinės teisės taikymas pasiųstų aiškų signalą likusiam pasauliui, kad suverenitetą, apsisprendimo laisvę ir žmogaus teises privalu gerbti. Tokio pobūdžio politika suteiktų pasaulinei bendruomenei daugiau stabilumo ir saugumo ir turėtų reikšmingos įtakos Baltijos šalių nacionaliniam saugumui.

Audrius Ričkus yra Virdžinijos universiteto tarptautinės istorijos doktorantas. Šiuo metu jis gyvena Šarlotsvilyje, Virdžinijoje.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.