Pasaulyje

2020.08.01 16:46

Vatikanas pasaulinio karo įkarštyje – kaip žandarai rengėsi gelbėti popiežių nuo nacių ir gaudė šnipus

LRT „Mažoji studija“, laida „Popiežius ir pasaulis“, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.08.01 16:46

Koronaviruso pandemija kilo itin blogu metu mokslininkams ir istorikams, mat Vatikano archyvai po labai trumpo jų atvėrimo ekspertams, vėl buvo uždaryti. Tyrėjus itin domina archyvai, saugantys dokumentus iš Antrojo pasaulinio karo metu valdžiusio popiežiaus Pijaus XII-ojo pontifikato.

Siekiant stabdyti koronaviruso plitimą, Vatikano Apaštaliniai archyvai, kuriuos sudaro daugiau kaip 600 rinkinių, yra uždaryti.

Vatikano policija pasitikrino savo misiją

Vis dėlto, vieną ypatingą karo laikotarpio dokumentų kolekciją spėta ištirti dar iki visuotinio karantino paskelbimo. Tai – Popiežiškosios žandarmerijos archyvai. Tyrimų rezultatai, tarp kurių buvo ir niekada iki šiol neskelbti istorikų atradimų, buvo sudėti į neseniai italų kalba išleistą knygą „Vatikanas per audrą“, kurią parašė Cesare Catananti.

Šiandien vadinamasis Žandarų korpusas, prieš kelis šimtus metų įkurtos policijos pajėgos, saugo popiežių, gina Vatikano Miesto Valstybės teritoriją ir palaiko įstatymą bei tvarką tarp jos sienų. Šios pareigos nebuvo labai sunkios, kol neužgriuvo Antrojo pasaulinio karo audros. Staiga Vatikano žandarų darbas pasidarė sunkesnis ir sudėtingesnis.

Vatikano Miestas – suvereni ir neutrali valstybė – tapo izoliuotas ir atsidūrė galimame pavojuje, kai 1940 m. fašistinė Italija įsitraukė į karą, paskui 1943-aisiais, naciams okupavus Romą, ir galiausiai 1944-aisiais, kai Roma buvo išvaduota, bet kartu ir okupuota Sąjungininkų pajėgų.

Kol kas tai „vieninteliai ir ypatingi oficialūs dokumentai, liečiantys hipotetinį nacių įsiveržimą į Vatikaną ir popiežiaus pagrobimą“.

Tuo laikotarpiu žandarams teko kovoti su šnipais savo tarpe, sekti Sąjungininkų šalių diplomatus, kurie saugumo sumetimais perkėlė savo postus į Vatikano miestą, bet kartu buvo įtariami šnipinėjimu, apsaugoti Vatikano teritoriją nuo bombardavimų, priglausti ir pamaitinti prieglobsčio ieškančius dezertyrus, spręsti, ką daryti su ateinančiais ir išeinančiais karo belaisviais, kuriuos globojo vienas airių monsinjoras, įkūręs pogrindinį Bažnyčios tinklą, o labiausiai – turėti parengtą planą, kaip apginti popiežiaus Pijaus XII gyvybę ir saugumą nuo Hitlerio grasinimų jį pagrobti.

Planuotas popiežiaus pagrobimas?

Knygos „Vatikanas per audrą“ autorius rašo, kad žandarmerija parengė planus 1943 m. rugpjūčio viduryje, jiems talkino Šveicarų gvardija, o rugsėjo 1 d. planą galutinai patvirtino Vatikano valstybės sekretorius. Buvo likusi vos savaitė iki vokiečių įsiveržimo į Romą. Istoriko C. Catananti teigimu, archyve rasti dokumentai yra didžiulės istorinės vertės, nes kol kas tai „vieninteliai ir ypatingi oficialūs dokumentai, liečiantys hipotetinį nacių įsiveržimą į Vatikaną ir popiežiaus pagrobimą“.

Nors ir apsuptas storų mūro sienų, Vatikano miestas-valstybė nebuvo tvirtovė, tad žandarų planuose nurodytos gausios silpnosios vietos, tarp jų vartai, arkinės galerijos ir tos miesto sienos dalys, kurias galima nesunkiai perlipti. Nedideli būriai ginkluotų Romos miestiečių irgi pasisiūlė saugoti išorinę sieną, ypač geležinkelio estakadą, vedančią iš Romos į Vatikano Miestą.

Jei rūmų apsauga būtų pralaužta, visi sargybiniai turėjo būti pasirengę eiti į popiežiškuosius apartamentus, prisidėti prie popiežiaus asmeninės apsaugos ir savo kūnais lyg skydais pridengti pontifiką.

Kadangi nemažai Vatikano sargybinių buvo pasiskirstę saugoti nuosavybę, esančią už teritorijos ribų, popiežiaus ir jo rūmų gynybos pajėgumai buvo kuklūs: vos 200 vyrų iš žandarmerijos, Šveicarų gvardijos, gaisrininkų brigados ir dar 20 iš vadinamosios Palatino gvardijos, atliekančios labiau ceremoninę funkciją. Jei rūmų apsauga būtų pralaužta, visi sargybiniai turėjo būti pasirengę eiti į popiežiškuosius apartamentus, prisidėti prie popiežiaus asmeninės apsaugos ir savo kūnais lyg skydais pridengti pontifiką.

Popiežiaus vasaros viloje prisiglaudė apie 6 tūkstančiai žmonių – daugiausia moterų ir vaikų.

Pasikėsinimų pagrobti Pijų XII nepasitaikė, tačiau 1943 m. lapkričio 5 d. neatpažintas žemai skrendantis lėktuvas apmėtė Vatikano miestą-valstybę bombomis. Keturios iš penkių bombų apgadino keletą pastatų ir padarė žalos infrastruktūrai.

Priglaudė tūkstančius žmonių

1944-aisiais, Sąjungininkų pajėgoms artėjant prie Italijos, per bombardavimus nukentėjo daug Vatikano pastatų mieste, taip pat ir popiežiškoji vila Castelgandolfe, šimtai žmonių žuvo ir buvo sužeisti. Popiežiaus vasaros viloje prisiglaudė apie 6 tūkstančiai žmonių – daugiausia moterų ir vaikų. Tai buvo vietos gyventojai ir pabėgėliai, paprašę popiežiaus prieglobsčio.

Net jei rašytiniuose nurodymuose žandarams buvo liepta „nieko neįleisti“, tačiau tikroji praktika buvo „priimti žmones“.

Knygos autorius C. Catananti rašo, kad kai kuriuos Žandarmerijos archyvo dokumentus sunaikino praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje įvykusi vandentiekio avarija, tačiau išlikę dokumentai rodo, kaip Vatikanas stengėsi išvairuoti tarp dviejų visiškai skirtingų maršrutų: išlaikyti pagarbą savo suverenumui ir neutralumui karo metu ir atverti duris visiems stokojantiems.

„Net jei rašytiniuose nurodymuose žandarams buvo liepta „nieko neįleisti“, tačiau tikroji praktika buvo „priimti žmones“. Tikrasis įstatymas, kurio visi laikėsi, buvo Evangelijos žodžiai“, – rašė knygos apie Popiežiškąją žandarmeriją autorius Cesare Catananti.

Tekstą pagal CNS žurnalisto Carol Glatz publikaciją parengė „Mažoji studija“ redakcija.

Publikaciją svetainei LRT.lt parengė Vismantas Žuklevičius.