Pasaulyje

2020.07.28 19:01

Nicu Popescu. Rusija moko Turkiją ir Kiniją, kaip erzinti Europos Sąjungą, o ši nesugeba žaisti

Nicu Popescu2020.07.28 19:01

COVID-19 galbūt sulėtino pasaulio ekonomiką, tačiau nė kiek nesutramdė vis labiau ryškėjančio polinkio į brutalią tarptautinę politiką.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „EUObserver“ originalus kūrinys.

Iš principo Europos Sąjunga atrodo pasiruošusi „kalbėti jėgos kalba“, tačiau ji vis dar drovisi tai pritaikyti praktikoje.

Pavasarį Kinijai atsisakius dešimtmečius taikytų santūrių diplomatinių metodų, šalies tarptautinė veikla neįtikėtinai greitai iš save reklamuojančios „kaukės diplomatijos“ virto „vilko kario diplomatija“.

Turkija dislokavo karines pajėgas ir pasiuntė ginkluotę į Libiją, taip paremdama tarptautiniu mastu pripažįstamą vyriausybę (tačiau pažeisdama tarptautinį ginklų embargą).

Turkijos laivai sugebėjo įsivelti į grėsmingus manevrus su NATO misiją prie Libijos krantų vykdančiu Prancūzijos laivu.

Nesulaukusi pakankamai aiškios NATO paramos, pasipiktinusi Prancūzijos Vyriausybė sustabdė dalyvavimą karinio NATO laivyno misijose. Rusija permetė į Libiją kovos lėktuvus, kad paremtų maištininkų vadą, bet sugebėjo išsisukti, sulaukusi net mažiau priekaištų tarptautinėje arenoje nei Turkija.

Nė vienas iš šių metodų nėra naujas. Pastarąjį dešimtmetį ar net kiek ilgiau Rusija demonstruoja puikius jų valdymo įgūdžius.

Nauja tai, kad nemažai kitų valstybių, panašu, yra linkusios pūsti į vieną dūdelę su Rusija.

Iki šiol pakankamai apsnūdusi Kinijos užsienio reikalų ministerijos diplomatija įgauna vis daugiau kolegoms iš Rusijos būdingo įžūlumo.

Turkijos intervencija į Libija mažai kuo skiriasi nuo Rusijos intervencijos į Sirija (gal tik su kiek mažiau civilių aukų, bent iki šiol).

Turkijos įtvirtinta didelės teritorijos Šiaurės Sirijoje kontrolė primena ne tik dešimtmečius besitęsiantį Šiaurės Kipro valdymą, bet ir keletą Rusijos kontroliuojamų „konfliktinių zonų“, įskaitant Abchaziją ir Pietų Osetiją Sakartvele, Padniestrę Moldovoje ir Donbasą Ukrainoje.

Panašus laike įšaldytas padalijimas gali laukti ir Libijos, kuomet skirtingas šalies dalis galbūt net ilgus dešimtmečius kontroliuos skirtingos išorės jėgos.

Geopolitinis deja vu?

Tam tikra prasme Rusija nekalta, kad kitos valstybės vis dažniau perima jos taikoma modelį geopolitiniuose susirėmimuose su ES ar JAV.

Visgi pakankamai lengvai plėsdama visuotinai toleruojamo elgesio ribas, Maskva visiems parodė, kad tokia politika gali būti visai patraukli.

Neįprastai nuolanki Vakarų reakcija į Rusijos diplomatinius, kibernetinius, propagandinius ar žvalgybinius išpuolius padrąsino valstybes, ketinančias mesti iššūkį JAV ar paerzinti ES, nebesidrovėti to daryti.

Paimkime kad ir kibernetines atakas. Maždaug nuo devintojo parėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigos didžiosios valstybės kibernetinius įsilaužimus naudojo šnipinėjimo tikslais.

Pastarąjį dešimtmetį Rusija kibernetinius išpuolius nukreipė prieš civilinę infrastruktūrą, kaip antai elektros tinklus, – to nei Kinija, nei JAV anksčiau nedarydavo (pavyzdžiui, galimai JAV programišių sukurtas virusas „Stuxnet“ buvo nukreiptas prieš Irano branduolinius įrenginius, o ne elektros tiekimą civiliams).

Netrukus išpuolių prieš civiliams gyvybiškai svarbią infrastruktūrą ėmė daugėti. Net ir NATO narės, įskaitant JAV, Jungtinę Karalystę, Prancūziją ir Nyderlandus, nusprendė pakoreguoti savo kibernetinio saugumo doktrinas ir tokiu būdu pritaikyti jas prie kur kas agresyvesnių kibernetinių išpuolių.

Panašius dalykus byloja ir bandymai daryti įtaką rinkimuose.

Pirmieji Rusijos trolių fabrikai, dar vadinami interneto brigadomis, buvo įsteigti pirmojo šio amžiaus dešimtmečio viduryje, siekiant daryti poveikį vidaus politikai.

Šiuo metu keliasdešimt valstybių vykdo ne mažiau agresyvią vidaus politiką, pasitelkdamos į pagalbą trolius. Tačiau Rusija pirmoji dideliu mastu tokias operacijas perkėlė į tarptautinę areną, bandydama daryti įtaką 2016 m. JAV ir 2017 m. Prancūzijos prezidento rinkimuose.

Iki 2020 m. į šį žaidimą įsitraukė daugiau valstybių, tarp kurių ir Iranas, Kinija, Turkija bei Izraelis.

Jau ne vienai valstybei nuolat tikrinant to, kas leistina ir nebaudžiama, ribas, ES ir JAV leidžia tas ribas plėsti.

Kuo nuolankiau JAV, o ypač ES, reaguos į tokią agresyvią taktiką, tuo didesnė pagunda toms valstybėms bus mėgdžioti viena kitą, ignoruojant, metant iššūkį ar atvirai užsipuolant ES ir JAV interesus.

Panašu, kad bent teoriškai Europos lyderiai tai supranta.

Retorika Kinijos ir Turkijos atžvilgiu griežtėja. Sankcijos Rusijai nedvejojant pratęsiamos. Tuo pačiu metu vis dažniau pasigirsta kalbų, raginančių padaryti ES labiau geopolitišką ir strategiškai nepriklausomą.

Tačiau šis teorinis naujos geopolitinės realybės suvokimas dar turės būti perkeltas į konkrečią politiką. Kol kas ES požiūris į Rusiją, Turkiją, Rytų ir Pietų kaimynystę lieka iš esmės negeopolitiškas.

Dėl popandeminės ekonominės krizės išlaidos gynybai gali mažėti vietoje iki šiol buvusio nežymaus augimo.

Nors ES yra priėmusi teisinę bazę, leidžiančią taikyti sankcijas kibernetinių išpuolių (galimai nustatytiems ir valstybės remiamiems) vykdytojams, kol kas jos pritaikytos nebuvo.

Nei Sirijoje, nei Libijoje ES negali lygintis savo geopolitine svarba.

Baimindamasi suerzinti Rusiją, ES baidosi savo pačios šešėlio, vos prakalbus apie bendradarbiavimą saugumo (net ne gynybos) srityje su tokiomis šalimis kaip Ukraina ar Sakartvelas.

Tol, kol konkreti ES politika bus tiek atsilikusi nuo ES deklaruojamo troškimo kalbėti jėgos kalba, politinis nesiskaitymas, kartais atsiduriantis ant ES erzinimo ribos, panašu, ir toliau dominuos.

Nicu Popescu yra Platesnės Europos programos direktorius Europos užsienio reikalų taryboje ir buvęs Moldovos užsienio reikalų ministras.

Šiame straipsnyje pateikiama autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su LRT nuomone.