Pasaulyje

2020.07.31 10:50

Iranas bando save parduoti Kinijai? Sutartį lygina su carų ir persų sandoriu

Golnaz Esfandiari, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.07.31 10:50

Iranas derasi dėl prieštaringai vertinamo 25 metų susitarimo su Kinija, kuris jau iššaukė pasipiktinimą, neva dalis šalies parduodama Pekinui.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe/Radio Liberty“ originalus kūrinys.

Kai kurie kritikai, tarp jų ir JAV Valstybės departamentas, siūlomą susitarimą lygina su 1828 m. tarp Persijos ir carinės Rusijos pasirašyta Turkmenčiajaus taika, pagal kurią persai perleido rusams dalies teritorijos Pietų Kaukaze kontrolę.

Irano oficialūs asmenys tokią kritiką atmeta kaip neturinčią pagrindo ir žada paviešinti susitarimo tekstą, kai tik bus parengtas galutinis jo variantas.

Ką mes žinome apie šį susitarimą?

Susitarimą 2016 m. sausį lankydamasis Irane pasiūlė Kinijos prezidentas Xi Jinpingas, kuomet abi pusės sutarė stiprinti ryšius, vadovaujantis Visapusiška strategine partneryste, ir pranešė, kad bus pradėtos diskusijos dėl 25 metų galiosiančios dvišalės sutarties pasirašymo.

Šis pareiškimas sulaukė Irano aukščiausiosios valdžios pritarimo – šalies žiniasklaidoje pasirodė didžiojo ajatolos Ali Khamenei citata, kurioje šį abiejų pusių pasiektą susitarimą jis vadino „išmintingu“.

Susitarimo tekstas, kurį dar turės patvirtinti parlamentas, kol kas neskelbiamas. Tačiau pastarąsias keletą dienų žiniasklaidoje cirkuliuoja 18 puslapių dokumentas, trumpai apibūdinantis, būsimą šalių bendradarbiavimą, įskaitant Kinijos investicijas į Irano energetikos sektorių ir šalies laisvosios prekybos zonas.

RFE/RL negali nustatyti šio Irano ir Vakarų žiniasklaidos cituojamo dokumento autentiškumo ir patvirtinti, kad tai iš tiesų yra nutekinta planuojamos Irano ir Kinijos sutarties kopija.

Analitikai pastebi, kad žiniasklaidai į rankas pakliuvęs dokumentas nėra itin detalus ir greičiausiai galėtų būti būsimos sutarties apmatai.

Kaip rašoma šiame dokumente, kurio pirmajame puslapyje yra užrašas „galutinis variantas“ ir data, nurodanti Irano kalendoriaus chordado mėnesį, kuris pagal mūsų kalendorių atitinka laikotarpį nuo gegužės 21 d. iki birželio 19 d., abi pusės, bendradarbiaudamos įvairiuose projektuose trečiosiose šalyse, planuoja stiprinti bendradarbiavimą ir karinio saugumo srityje.

Pastaraisiais mėnesiais stiprėjant JAV spaudimui izoliuoti Teheraną, Iranas vis labiau atsigręžia į Kiniją. Kinija išlieka pagrindine Irano prekybos partnere, tačiau dėl JAV spaudimo prekybos apimtys tarp abiejų valstybių pastaraisiais metais sumenko.

Analitikai teigia, kad Kinija nėra pasiruošusi teikti Teheranui tos pagalbos, kurios jis siekia, ir svarsto, kad greičiausiai dalis sutartyje numatyto bendradarbiavimo taip ir nebus įgyvendinta.

JAV įsikūrusio Vokietijos Maršalo fondo Demokratijos užtikrinimo aljanso mokslinė bendradarbė Artimųjų Rytų klausimais Ariane Tabatabai teigia, kad Kinijai JAV visuomet bus svarbiau už Iraną.

„Iranas yra nedidelė, rizikinga rinka, kur sankcijos labai suvaržė verslą, be to, šalies režimas visiškai izoliuotas, – aiškino ji RFE/RL. – Tuo tarpu Kinija turi svarbių ekonominių interesų JAV, o tarp šių valstybių vykstantis prekybos karas vis dar kelia Kinijai, kuri neišvengiamai pagal tai formuos santykius su Iranu, nemenką susirūpinimą.“

„Jei paanalizuosime tai, ką žinome apie dokumentą, ir savo žinias papildysime keletu pagrįstų spėjimų, pamatysime, kad šis dokumentas mažai kuo skiriasi nuo 2016 m. gairėmis grįsto išsamaus veiksmų plano, kuris nesprendžia pagrindinės Irano ir Kinijos partnerystės problemos – jos įgyvendinamumo“, – RFE / RL aiškino Durhamo universiteto Al-Sabah doktorantas Jacopo Scita.

Kodėl šis susitarimas prieštaringai vertinamas?

Dėl susitarimo deramasi tuo metu, kai Iranas jaučia milžinišką spaudimą dėl JAV taikomų sankcijų, kurios smarkiai apsunkino ekonomikos vystymąsi, ir dar labiau ekonominę situaciją pabloginusios mirtinos koronaviruso pandemijos.

Sutarties pasirašymui pasirinktas laikas, jos apimtis ir trukmė verčia nuogąstauti, kad Teheranas su Kinija derasi iš silpnesniojo pozicijų ir suteikia Pekinui ilgalaikę prieigą prie Irano gamtinių išteklių.

Nepasitikėjimas Irano valdžia, smarkiai išaugęs po kruvino lapkritį vykusių antivyriausybinių protestų numalšinimo ir Ukrainos keleivinio orlaivio numušimo, tik dar labiau sustiprino kritišką ketinamo pasirašyti susitarimo vertinimą.

Sutartis nepatikliai vertinama ir dėl nepasitikėjimo Kinija bei dėl koronaviruso pandemijos sąlygotų antikiniškų nuotaikų.

Viena iš knygos apie Irano ryšius su Rusija ir Kinija bendraautorių A. Tabatabai teigia, kad Teherano ir Pekino santykiai jau seniai laikomi kur kas labiau naudingais Kinijai nei Iranui.

„Šis įspūdis nėra visiškai neteisingas, – teigia ji. – Žvelgiant iš elito perspektyvos, Kinija daug žada, bet mažai duoda. O žvelgiant iš paprastų gyventojų perspektyvos, Kinijai naudingos Iranui taikomos sankcijos, nes ji savo produkcija užtvindė Irano rinką, išstūmė iraniečių verslus ir tiekia kur kas prastesnės kokybės produktus.“

„Daugelis iraniečių jaučia, jog šis susitarimas įtvirtins nelygius santykius“, – priduria mokslininkė.

Ką sako kritikai?

Kritika planuojamam susitarimui paaštrėjo po buvusio prezidento Mahmudo Ahmadinejado pasisakymo birželio gale, kuriame jis įspėjo, jog 25 metų trukmės sutartis su „užsienio valstybe“ derinama „atokiai nuo Irano žmonių akių“.

Savo neigiamą požiūrį į susitarimą išsakė ir kiti įtakingi politikai, įskaitant buvusį Irano įstatymų leidėją, konservatyviąsias jėgas atstovaujantį Ali Motahari, kuris įraše savo „Twitter“ paskyroje primena, kad prieš pasirašydamas šį susitarimą, Iranas turėtų iškelti galimai Kinijos persekiojamų musulmonų mažumų klausimą.

Atidžiai Irano ir Kinijos santykius sekantis J. Scita teigia, kad iš dalies kritiką ir nepasitenkinimą planuojamo susitarimo atžvilgiu kursto savų politinių tikslų siekiantys asmenys, tarp kurių ir M. Ahmadinejadas, kaip manoma, ketinantis dalyvauti 2021 m. prezidento rinkimuose.

Kritiškai apie susitarimą pasisakė ir tremtyje gyvenantis 1979 metų Islamo revoliucijos metu nuversto paskutinio Irano monarcho sūnus.

Vis aštriau prieš Islamo respubliką pasisakantis Reza Pahlavi užsipuolė „gėdingą 25 metų sutartį su Kinija, leidžiančią išgrobstyti mūsų gamtinius išteklius ir įleidžiančią į šalį užsienio valstybės karius“. Jis paragino rėmėjus priešintis šiam susitarimui.

JAV Valstybės departamento Persijos atskaitoje planuojama sutartis vadinama „antruoju Turkmenčiajumi“ ir teigiama, kad Teheranas bijo atskleisti jos detales, nes „nė vienas iš sutarties skirsnių nėra naudingas Irano žmonėms“.

Ką sako oficialūs Irano pareigūnai?

Šio mėnesio pradžioje Užsienio reikalų ministras Mohammadas Javadas Zarifas patvirtino, kad Teheranas „užtikrintai ir įtikinamai“ derasi dėl sutarties su Kinija, ir teigė, jog čia nėra jokios paslapties.

Nuo to laiko oficialūs asmenys tik gina susitarimą, atmesdami nuogąstavimus, kad Iranas pigiau tieks Kinijai naftą ar atiduos Pekinui Kišo salą.

Prezidento Hassano Rohani štabo viršininkas Mahmudas Vaezi savaitgalį pranešė, kad sutarties apmatai jau parengti, o derybos turėtų baigtis ne vėliau kaip kovo 21 d.

M. Vaezi taip pat patikino, kad sutartyje nėra numatyta atiduoti užsienio valstybės kontrolei kokias nors Irano teritorijas ar leisti Kinijai šalyje dislokuoti savo karines pajėgas.