Pasaulyje

2020.07.15 09:44

Vietoje Žalgirio, Žalkrūmis ar Eglėkalnis – kaip lietuvių kalboje atsirado garsaus mūšio pavadinimas

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2020.07.15 09:44

1410 m. liepos viduryje jungtinė lenkų ir lietuvių kariuomenė nugalėjo Kryžiuočių ordino pajėgas. Vokiečiai šį mūšį vadina Tanenbergo, lenkai – Griunvaldo, o lietuviai – Žalgirio vardais, bet šis nuo sporto klubų iki maisto produktų plačiai naudojamas vardas lietuvių kalboje galėjo ir neatsirasti.

Vienas didžiausių viduramžių riterių susidūrimo įvyko tuometinėje Ordino teritorijoje tarp Griunvaldo, Tanenbergo (kuris dabar vadinamas Stemberku) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) vietovių.

Pati mūšio vieta nuo seno nekelia klausimo, nors pastaruoju metu istorikai svarsto, kurioje lauko vietoje ir kaip galėjo būti išsidėstę riteriai, LRT.lt teigia Lietuvos istorijos instituto (LII) vyr. mokslo darbuotojas dr. Darius Staliūnas.

Tačiau skirtingos tautos šiam mūšiui suteikė skirtingus vardus, kurie atspindi požiūrį į 15 a. pradžios įvykius.

Kelias link Žalgirio

Vokiečių kalboje mūšis vadinamas Tanenbergu, nors nėra labai žinomas. „Kartais jį įvardina pirmuoju Tanenbergo mūšiu. Buvo ir antrasis Tanenbergo mūšis Pirmojo pasaulinio karo metais, kurį vokiečiai laimėjo. Ir tada, nors tai nebuvo labai plačiai paplitęs pasakojimas, bet tai buvo, na, tarsi toks kerštas, sąskaitų suvedimas už aną Tanenbergą 15 a. pradžioje“, – teigia D. Staliūnas.

Lenkų kalboje įsitvirtino mūšio pavadinimas nuo kitos gretimos gyvenvietės – Griunvaldo.

Lietuviai savito mūšio pavadino nesukūrė, nors rusai ir baltarusiai bandė į vartojimą savo kalboje įvesti Dubrovnos kautynių terminą.

Jonas Vileišis 1885 m. šią vietą įvardino dvigubai – Griunvaldu (Žalkrūmiu), o pirmojoje lietuviškai rašytoje Simono Daukanto istorijoje mūšio vieta vadinama Tanenbergo vardu. Vėlesniuose autorių darbuose minimi skirtingi vietovės pavadinimo vertimo į lietuvių kalbą variantai: Žaliagiris, Eglynkalnis ar Eglėkalnis – Tanenbergo vertiniai.

Žalgirio formą pavadinimas įgavo Jono Mačiulio-Mairionio 1891 m. išleistame vadovėlyje, taip jis vadinamas ir poeto eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“. Pamažu šis variantas įsitvirtino lietuvių kalboje, nors net ir minint 500-ąsias mūšio metines, spauda kartais jį dar pavadindavo Griunvaldu, leidinyje „Istorija“ rašo istorikas Tomas Baranauskas.

Jis pažymi, kad tarpukariu Lietuvos istorikai kritikavo tokį mūšio vardą kaip išverstą iš iškraipyto lenkiškos vokiško vietovardžio formos – Griunvaldas turėtų būti verčiama Žalialaukiu.

D. Staliūnas teigia, kad lenkiško pavadinimo išvertimas į lietuvių kalbą yra nenuoseklus, nes neseka lenkiška mūšio interpretacija – kad lenkai, pasitelkę artima tauta kovojo ir nugalėjo to meto didžiausią priešą. Nors atsisakymas naudoti Griunvaldo arba Tanenbergo pavadinimus rodo, kad ieškoma savo versijos.

„Lietuviška interpretacija akcentuoja Vytauto, kuris yra lietuvių tautos personifikacija, vaidmenį mūšyje ir visaip stengiasi sumenkinti lenkų vaidmenį. Nors mūšyje lietuviai su lenkais kovojo kartu, bet lietuviškas istorinis pasakojimas, kai ta tradicija formuojasi, yra šiek tiek antivokiškas, bet net daugiau antilenkiškas“, – sako LII istorikas.

Žalgirio mūšis užima svarbią vietą lietuvių ir lenkų bei dalies baltarusių istorinėje atmintyje. Tačiau, kaip teigia D. Staliūnas, Vokietijoje apie jį žino tik profesionalūs istorikai.

„Buvo istorija, (...) kai per kažkurias krepšinio varžybas lietuviai iškėlė plakatą, kuriame grasino vokiečių komandai nauju Tanenbergu. Tai niekas iš vokiečių pusės nesuprato, ko čia tie lietuviai nori“, – juokauja D. Staliūnas.