Pasaulyje

2020.07.14 20:34

Ką Boltonas matė Donaldo Trumpo kambaryje ir kodėl to nepapasakojo per prezidento apkaltą

knygos recenzija
Aurimas Pečiukaitis, specialiai LRT.lt iš JAV2020.07.14 20:34

Per trejus su puse jo prezidentavimo metų knygas ir atsiminimus apie Donaldą Trumpą rašė buvę kampanijos strategas, bendražygė ar patyręs „The Washington Post“ žurnalistas. Prie šio būrio jungiasi ir prezidento dukterėčia, kurios knygoje prezidentas vadinamas „narcizu“ ir sukčiumi, o jo psichologinis portertas dėliojamas, pasakojant šeimos istoriją.

Bet turbūt detaliausią D. Trumpo, kaip vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, paveikslą nupiešia buvęs patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Johnas Boltonas. Jo žinutė skaitytojams – įspėjanti, bet vargu, ar turinti rimtų pasekmių. Kaip ir eilė kitų, buvusių ir būsimų knygų apie D. Trumpą.

„Norint sustabdyti Irano bombas, Iraną reikia bombarduoti“ – 2015-aisiais leidinyje „The New York Times“ rašė J. Boltonas. Tai tik viena iš daugybės frazių jam užtarnavusių „vanago“ titulą, dirbant keturiose respublikonų administracijose, komentuojant „Fox News“ kanalui, ar prisidedant prie konservatyvių analitinių centrų bei respublikonų grupių. Vienos jų renginyje 2014-aisais J. Boltonas „didžiausia [JAV] nacionalinio saugumo krize“ vadino tuometį prezidentą Baracką Obamą.

Dabar toks griežtas, „vanagiškas“ respublikonas savo memuarus apie respublikonų prezidentą vadina „knyga apie tai, koks prezidentas neturėtų būti“. Tad ne tik smalsumas dėl Baltųjų rūmų užkulisių, bet ir pati J. Boltono asmenybė knygai atnešė populiarumą – per pirmąją savaitę parduota beveik 800 tūkstančių kopijų.

„Kambaryje, kuriame tai įvyko“ J. Boltonas detaliai aprašo pastarųjų metų tarptautines krizes, D. Trumpo susitikimus su pasaulio lyderiais ar pasitarimus Baltuosiuose rūmuose, kurie kartais nupasakojami minučių tikslumu.

Prisimindamas ankstesnes administracijas, kuriose dirbo, D. Trumpo „disfunkcinius“ Baltuosius rūmus J. Boltonas lygina su studentų bendrabučiu ir Hobsiška „visų karas prieš visus“ padėtimi, kurią kursto pats jų šeimininkas. Ne tik chaotišku valdymu, žinių trūkumu, bet ir pavaldinių supriešinimu.

Knygoje – ir daugybė D. Trumpo replikų bei veiksmų, palikusių J. Boltoną „be žado“ ar „sustingusį“. Tarp jų – ne tik prezidento žodžiai, įrodantys, kad Ukrainos istorijoje būta „paslaugos už paslaugą“. J. Boltonas aprašo ir D. Trumpo siūlomas nuolaidas Kinijos prezidentui (dėl šalies telekomunikacijos kompanijų) bei pagalbos prašymą rinkimuose.

Tad turbūt vienas pagrindinių knygos motyvų ir įspėjimų – tai, J. Boltono žodžiais tariant, pavojingas prezidento nesugebėjimas atskirti asmeninių interesų ir santykių su pasaulio lyderiais nuo nacionalinių interesų ir oficialių santykių tarp valstybių.

Jei tikėtume J. Boltono knyga, Ukrainoje D. Trumpas ir jo artimiausi bendražygiai matė asmeninius politinius interesus. Bet net ir siekdamas valstybės intereso, pavyzdžiui, Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo, D. Trumpas pirmiausia kliaunasi ne patarėjais ir ne žvalgyba, o nuojauta, kad su valstybės lyderiu ar diktatoriumi galima „susidraugauti“. Ir per tokią „draugystę“ spręsti tarptautines problemas. Štai, kodėl Šiaurės Korėjos diktatorių D. Trumpas vadina „draugu“.

Tuo metu Rusijos ir Kinijos prezidentus JAV vadovas vengia kritikuoti tiesiogiai. J. Boltono teigimu, dėl to, kad baiminasi galįs juos įžeisti. Taip iš pirmo žvilgsnio skandalingos detalės virsta pavojinga visuma, kurioje nacionaliniai interesai paskęsta.

Iš Šiaurės Korėjos „diplomatijos pavasario“ liko tik nuotraukos. Pasak J. Boltono, siekiant nepykdyti Kremliaus, 2018-aisais iš JAV pareiškimo, smerkiančio Rusijos invaziją į Sakartvelą, neliko nieko. Panašiai, vengdamas kritikuoti Pekiną, D. Trumpas stabdė ir Baltųjų rūmų pareiškimus dėl Tiananmenio žudynių, patarėjų klausdamas „kam tai rūpi?“.

J. Boltono aprašytas asmenybės ir valstybės supainiojimas bei pasitikėjimas savimi lydėjo ir į situacijas, kai valstybių lyderiai ar net pavaldiniai prezidento asmenybe manipuliuoja. Tad po susitikimo su Vladimiru Putinu, J. Boltonas daro išvadą, kad D. Trumpo su Rusijos prezidentu viename kambaryje nenorėtų palikti.

Baltųjų rūmų pareigūnams didžiausiais iššūkis per retus pasitarimus ar žvalgybos pranešimus – sudominti prezidentą. Pastarąjį memuarų epizodą apžvalgininkai prisimena ir komentuodami istoriją apie galimai Talibano grupuotėms Rusijos mokėtą atlygį už JAV karių žudymą.

Po knygos pasirodymo D. Trumpą tvirtai remiantys respublikonai J. Boltoną vadina siekiančiu pasipelnyti oportunistu, tapusiu liberalų ir kairiųjų žvaigžde. Demokratai buvusį prezidento patarėją kaltina „bailumu“, kad šis per apkaltos procesą nepasirodė Kongrese ir nepapasakojo apie Ukrainos istorijos užkulisius. Paradoksalu, bet kritika „vanagiškam“ respublikonui suvienijo susiskaldžiusį Vašingtoną.

Pats J. Boltonas tikina, kad jo liudijimas nebūtų pakeitęs apkaltos rezultato. Demokratų vedamas procesas, pasak jo, buvo „skubotas“, o dėl tokios skubos ir „isterijos“ gilintasi tik į Ukrainos istoriją. Nors J. Boltono teigimu, dėmesio turėjo sulaukti ir D. Trumpo „asmeninės paslaugos“ „diktatoriams“, susijusios su turkų „Halkbank“ ar kinų „ZTE“ bei „Huawei“.

Tiesa, autorius tiki, kad knyga informuos amerikiečius prieš artėjančius rinkimus. Būtent balsavimą lapkritį, o ne apkaltos procesą J. Boltonas laiko pagrindine, konstitucinę tvarką saugančia institucija. Permąstyti paramą prezidentui jis kviečia ir kitus respublikonus. Liepos pradžioje partijai panašią žinutę pasiuntė ir šimtai buvusių George`o Bušo administracijos pareigūnų, suformavusių Joe Bideną remiantį rinkimų kampanijos komitetą.

Tik štai vargu, ar J. Boltono memuarai ką nors keičia iš esmės. Pirma, atsiminimų patikimumas – vargiai patikrinamas ir yra diskusijos klausimas.

Antra, daugybė net ir stebinti turinčių faktų – jau žinomi ar bent jau nujaučiami. Prezidento valdymo stilius aptartas daugybėje knygų ir straipsnių. O, pavyzdžiui, J. Boltono aprašomas nuolatinis prezidento nepasitenkinimas NATO ar partneriais Europoje yra žinomas ir iš paties D. Trumpo viešos kritikos. Tik knygoje šiai kritikai suteikiama griežtesnė forma („I don’t give a shit about NATO“ – „man nusispjaut ant NATO“).

Galiausiai J. Boltono aprašyta istorija tiesiog pasimeta daugybėje skandalų, supančių D. Trumpą, kuris prieš ketverius metus svarstė, kad net „šovęs į ką nors“ Niujorko centre, rinkėjų palaikymo neprarastų. Šiandien į faktus, naujienas ar politinius procesus žvelgiama per stiprius „partinius akinius“.

Tą įrodė ir nepajudinamas visuomenės susiskaldymas dėl prezidento apkaltos. Dabartinis, apklausose fiksuojamas D. Trumpo atsilikimas nuo J. Bideno veikiau administracijos atsako į virusą, ekonominės nežinomybės ir neramumų pasekmė.

Tad J. Boltono memuarų palikimas – detalus pirminiais šaltiniais ir konservatoriaus pamąstymais paremtas pasakojimas, ateityje galbūt tapsiantis pagalba dokumentinių filmų kūrėjams.

Bandant suprasti leidinių reikšmę ir palikimą, panašiai galima žvelgti ir į eilę kitų knygų, kuriose D. Trumpas yra pagrindinis veikėjas. Remdamiesi šiandien pasirodančia prezidento dukterėčios knyga, D. Trumpo kritikai kartos, kad prezidentas yra „narcizas“, kuriam „niekada nieko negana“. Prezidento rėmėjai knygos autorę kaltins melais ir gobšumu.