Pasaulyje

2020.07.06 14:10

Pirmininkavimą ES perėmusios Vokietijos kanclerė Europą iš krizės traukti norėtų kitaip negu prieš dešimtmetį

Ignas Kinčinas, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2020.07.06 14:10

Trečiadienį pirmininkavimą Europos Sąjungai perėmė didžiausia bendrijos ekonomika – Vokietija. Jos kanclerė Angela Merkel pripažįsta, kad Europa susiduria su didžiausia krize nuo Antrojo pasaulinio karo, o be ekonominių problemų bendrijai reikia susitarti su Jungtine Karalyste dėl ateiteis santykių, atlaikyti stiprėjančios Kinijos grėsmę ir išsaugoti trūkinėjančius transatlantinius santykius su Jungtinėmis Valstijomis.

Kaip pagrindinį prioritetą Berlynas nurodo derybas dėl 750 mlrd. eurų dydžio ES ekonomikos gelbėjimo plano, kurias reikia kuo greičiau užbaigti. Šis pusmetis ir visi jo iššūkiai bus veikiausiai paskutinis išbandymas Angelai Merkel, kuriai tai gali tapti puikia proga įtvirtinti savo Europos viziją.

„Suprantame artėjančius sunkumus, bet visi žino, kad būtų gerai pasiekti susitarimą Liepą. Jeigu reikės kiek daugiau laiko, tai nebūtų labai geras varantas, tačiau ir tokiu atveju turime tęsti darbus. Noriu pasakyti aiškiai – į Briuselį Liepos 17-ąją vyksiu tikėdamasi pasiekti susitarimą. Bet kokiu atveju, susitarimas turi būti pasiektas vasarą, kito varianto neįsivaizduoju“, – kalbėjo Vokietijos kanclerė.

Tai bene didžiausias Merkel lyderystės, taip pat jos talento rasti kompromisą išbandymas. A. Merkel įsistikinusi, kad derybų sėkmė labai priklaso ir nuo to, kaip gerai pozicijas suderinę Paryžius ir Berlynas, būtent dviejų didžiausių ekonomikų lyderystės sunkiose derybose reikės.

A. Merkel kartą jau gelbėjo Europą iš krizės, tačiau per 2009-ųjų finansų krizę didžioji dalis šalių jos naudojamas priemones pasmerkė. Kai Graikija atsidūrė ties bankroto riba, A. Merkel spaudė šalį prisiimti griežtas taupymo priemones mainais į paskolas iš Eurogrupės ir Tarptautinio valiutos fondo. Atėnai sutiko, tačiau Graikijoje prasidėjo didžiuliai neramumai, o A. Merkel ten nemėgstama iki dabar.

Priešingai nei prieš dešimtmetį, šį kartą A. Merkel į preikį stumia kitokią strategiją – vietoje taupymo įpūsti į rinką didžiulį kiekį pinigų, 750 mlrd. eurų. Ir tai net ne didžiausias pokytis. Pirmą kartą Vokietija padarė 180-ies laipsnių posūkį ir didžiąją dalį pinigų sutinka duoti dotacijomis, o ne paskolomis kaip įprasta, ir svarbiausia – pasidalyti skolijimosi naštą. Bendrija didžiąją dalį pinigų skolinsis kartu. Berlynas iki šiol skolintis su išlaidaujančiomis pietų valstybėmis kartu nenorėdavo, tačiau dabar suprato, kad jeigu Europa iš krizės išeis nelygiomis sąlygomis, ilguoju laikotarpiu nukentės ir Vokieitjos verslas, kuris labai priklausomas nuo visos bendrosios rinkos. Būtent tuo įtikinti A. Merkel turi ir taupiąsias šalis, tokias kaip Nyderlandai, Austrija, Švedija ar Danija, kurios nenori skolintis kartu su labiau nukentėjusiomis pietinėmis valstybėmis.

„Visi esame iš skirtingų šalių, tačiau tik Europos bendruomenėje būsime stiprūs, turėsime vaidmenį pasaulyje per šiuos didelius iššūkius. Tokius iššūkius kaip skaitmenizacija, klimato kaita, karas ir taika tikrąja to žodžio pasme. Artėjančiais mėnesiais dirbsime kartu, kad Europa ištvertų šią krizę, kuri poveikį turės dar ilgai, labai ilgai“, – sakė A. Merkel.

Kitas istorinių pasėkmių turintis iššūkis bus – derybos su Jungtine Karalyste dėl ateities santykių. Abiejų pusių derybininkai pradėjo intensyvias derybas, nes Londonas paskelbė, kad nesieks pratęsti pereinamojo laikotarpio.

Borisas Džonsonas sako, kad Jungtinė Karalystė pasirengusi išstoti „Australijos sąlygomis“, jeigu derybos nepasisektų. Australija neturi laisvosios prekybos susitarimo ir didžioji dalis prekybos, su kelių prekių išimtimi, vyksta pagal Pasaulio prekybos organizacijos taisykles. Tai reiškia, kad susiderėti dėl ateiteis santykių reikės iki Vokietijos pirmininkavimo pabaigos, kitaip iš esmės įvyks blogasis scenarijus, dar vadinamas „kietuoju Brexitu“. Nors atrodytų šis terminas seniai pamirštas, jam vėl reikia ruoštis.

„Sutarėme su Jungtine Karalyste pagreitinti derybas, kad turėtume susitarimą iki rudens, nes tuomet užtektų laiko ratifikuoti jį iki metų pabaigos. Kovosiu, kad rastume gerą sprendimą. Europos Sąjunga ir Vokietija privalo būti pasiruošusi tuo atveju, jeigu nepasieksime susitarimo“, – kalbėjo A. Merkel.

Iki koronaviruso pandemijos pagrindiniu Vokietijos pirmininkavimo planu turėjo būti santykių su Kiniją apibrėžimas ir prekybos susitarimas, dėl kurio į Europą atplūstų investicijos iš Kinjos. Tačiau pandemija ir Kinijos melas siekiant nuslėpti koronaviruso protrūkio mąstą galbūt galūtinai išsklaidė abejones apie Kinijos režimą. A. Merkel vis pabrėžia, kad Kinija yra ekonominė konkurentė ir strateginė partnerė, o tai reiškia, kad galvojama apie Europą kaip trečią galios centrą tarp Kinijos ir Jungtinių Valstijų. Amerika yra sąjungininkė, kuri vis dažniau liepia rinktis – arba mes, arba Pekinas – o Europai, siekiant būti trečiuoju galios centru, reikia išlikti vieningai. A. Merkel taip pat pabrėžė, kad su Kinija tik visos 27-ios šalys vienu balsu gali ko nors pasiekti.

Tačiau Pekinas stengiasi po truputėlį skaldyti bendriją, o prie vienybės neprideda ir pavienių lyderių susitikimai su Kinijos atstovais, kaip tai darė Emmanuelis Macronas. Be to, Kinija yra autoritarinis režimas, kuriame teisės viršenybės principo nėra. Dėl to ypač akis atvėrė įvykiai Honkonge.

Vienas sudėtingiausių iššūkių bendrijai ir pačiai Merkel gali būti transaltantinių santykių su Jungtinėmis Valsitjomis išsaugojimas. Pastarosiomis savaitėmis Donaldas Trumpas vėl ėmė kaltinti Vokietiją, o Johno Boltono knygoje rašoma, kad prezidentas ES laiko tokia pačia prieše kaip Kinija, tik mažesne.

CNN skelbia, kad telefoninių pokalbių metu D. Trumpas įžeidinėja A. Merkel, kuri stengiasi išlaikyti, kaip pati vadina, „strateginę kantrybę“. Vokietijos kanclerė garsiau kalba apie būtinybę Europai būti savarankiškesnei, tačiau priduria, kad gerus santykius su Jungtinėmis Valstijomis išsaugoti būtina.

„Drauge už Europos atsigavimą“ – užrašas ant Brandenburgo vartų Berlyne. Artėjantis pusmetis gali visam laikui apibrėžti A. Merkel kaip lyderės palikimą ir tai, kokią ją prisimins istorikai – kaip lyderę, suvienijusią ir išjudinusią stagnuojančią Europą ir pavertusią ją pasauline žaidėja, ar visgi kaip politikę, kuriai nepavyko išsaugoti savo Europos vizijos.