Pasaulyje

2020.07.02 17:50

Putino siūlomos Konstitucijos pataisos – kaip jos pakeis Rusiją?

Matthew Luxmoore, „Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.07.02 17:50

Priešpaskutinę savaitę trukusio balsavimo dėl vieno didžiausių projektų per visą dvidešimtmetį trunkančio valdymo laikotarpį – Konstitucijos reformos, suteikiančios galimybę Vladimirui Putinui siekti dar dviejų kadencijų Kremliuje – dieną Rusijos prezidentas pasirodė per šalies televiziją ir tiesiogiai kreipėsi į žiūrovus.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe/Radio Liberty“ (RFE/RL) originalus kūrinys.

„Balsuojame ne vien už Konstitucijos pakeitimus, – kalbėjo jis neseniai atidengto monumento Antrajame pasauliniame kare kritusiems Rusijos kariams fone. – Balsuojame už šalį, kurioje norime gyventi.“

Trijų minučių trukmės kalboje V. Putinas du kartus pakartojo, kad Konstitucijos pakeitimai įsigalios tik tuo atveju, jei už juos balsuos didesnė prie balsadėžių atėjusių žmonių dalis. Tačiau nepaminėjo naujai siūlomo straipsnio, leidžiančio jam praplėsti kadencijų ribas ir išlikti valdžioje iki pat 2036 m.

„Sukurdamas iš esmės naują Konstituciją jis tarsi taptų valstybės tėvu kūrėju“, – rusų politologė Jekaterina Schulmann kalbėjo apie V. Putiną, kuris dar 2018 m. gyrėsi, kad nėra daręs jokių pataisų Konstitucijoje.

Birželio 30 d. kreipimasis į tautą buvo pirmasis iš pastaruoju metu gana dažnų V. Putino pasirodymų per televiziją, kuriame visas dėmesys buvo skirtas vien tik Konstitucijos pakeitimams, taip, matyt, tikintis paskutinę balsavimo dieną (liepos 1 d.) prie balsadėžių sutraukti dar daugiau balso teisę turinčių žmonių.

V. Putino kritikai balsavimą negailestingai vadino valdžios užgrobimu, opozicija ketino jį boikotuoti, o Konstitucijos specialistai siūlomuose pakeitimuose įžvelgė nemažai prieštarų.

„Konstitucijos pataisos atitinka V. Putino trumpalaikius politinius tikslus ir padės jam išvengti neperrinkto prezidento gėdos, – RFE/RL aiškino Wilsono Centro Kennano instituto direktoriaus pavaduotojas, Rusijos teisės ekspertas Williamas Pomeranzas. – Panašu, kad varomoji jėga šiuo atveju yra galimybė išlaikyti valdžią, nekreipiant dėmesio į tai, kaip šie dalykai bus atspindėti istorijoje.“

Bandydamas prastumti savo Konstitucijos versiją, V. Putinas, nuo 1999 m. įsitvirtinęs valdžioje kaip šalies prezidentas ar Ministras Pirmininkas, tęsia ilgametę tradiciją. 20 a. Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje galiojo septynios Konstitucijos – pagrindinio įstatymo pataisos buvo diegiamos valdant sovietų lyderiams Vladimirui Leninui, Josifui Stalinui ir Leonidui Brežnevui, vėliau, 1991 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo į valdžią atėjus pirmajam Rusijos prezidentui Borisui Jelcinui.

„Sukurdamas iš esmės naują Konstituciją jis tarsi taptų valstybės tėvu kūrėju“, – rusų politologė Jekaterina Schulmann kalbėjo apie V. Putiną, kuris dar 2018 m. gyrėsi, kad nėra daręs jokių pataisų Konstitucijoje.

Tačiau V. Putino siūlomos Konstitucijos pataisos numato konservatyvų posūkį nuo 1993 m. priimtos pirmosios posovietinės šalies Konstitucijos. Nuo pat trečiosios kadencijos pradžios (2012 m.) V. Putinas kuria nepalaužiamo, jo paties žodžiais tariant, „tradicinių Rusijos vertybių“ puoselėtojo ir gynėjo įvaizdį – priešinasi tos pačios lyties santuokoms, remia Rusijos stačiatikių bažnyčią ir smerkia vakarietišką liberalizmą ir kaip politinę valdymo formą, ir kaip visuomenės gyvenimo modelį.

„Išlaikyti netikrumą“

Toks požiūris atsispindi pataisų pakete, numatančiame daugiau kaip 200 pakeitimų, pradedant straipsniais, užkertančiais kelią tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimui, ir baigiant tekstu, įgaliojančiu Rusiją priešintis bet kokiems bandymams „suklastoti“ šalies istoriją. Šios pataisos įtvirtina tikėjimą Dievu kaip pagrindinę vertybę, perduotą protėvių, ir išaukština etninę rusų daugumą, rusų kalbą įvardindamos „valstybės pagrindą sudarančios etninės grupės“ kalba, nors pats V. Putinas dar visai neseniai Rusiją vadino daugiataute ir daugiakalbe valstybe.

„Mintis buvo ne suteikti užtikrintumo, bet išlaikyti netikrumą“, – sako J. Schulmann.

Šie ir kiti siūlomi pakeitimai nuolat buvo eskaluojami nenuilstančioje valstybinės televizijos ir Kremliaus remiamų žiniasklaidos kanalų suorganizuotoje plebiscito palaikymo kampanijoje, kurios metu buvo galima pamatyti ir sumaniai sumontuotą atvirai homofobišką vaizdo klipą, ir besišypsančią slaviškos išvaizdos šeimą su vaikais gatvės plakatuose, ir šūkių apie „šeimos vertybių“ puoselėjimą.

„Nemažai idėjų, kurios dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje ir pirmojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje atrodė kraštutinėmis ar net ekstremistinėmis, šiuo metu yra oficialiai tapusios visuotinai priimtinomis“, – teigia J. Schulmann.

Be to, kad kreipia Rusiją konservatyvia linkme, šios pataisos sudaro V. Putinui galimybę ir toliau versti žmones spėlioti apie jo politinius planus, tuo pačiu nutiesdamos jam tiesų kelią į papildomas dvi kadencijas, kurių šiuo metu galiojanti Konstitucija nenumatė, tačiau apribodamos jo būsimo įpėdinio galias.

Šie pakeitimai suteikia V. Putinui neliečiamybę galimo baudžiamojo persekiojimo, pasitraukus iš valdžios, atveju ir garantuoja vietą atkurtoje Valstybės taryboje – institucijoje, kuri gali būti reorganizuota taip, kad V. Putinas ir toliau išsaugotų įtaką – jei jis to norės.

„Mintis buvo ne suteikti užtikrintumo, bet išlaikyti netikrumą“, – sako J. Schulmann.

Kaip visa tai įvyko

Kremlius visą procesą užsuko pakankamai anksti. V. Putinas apie planuojamus Konstitucijos pakeitimus pranešė sausio 15 d. skaitydamas metinį pranešimą. Kovo 10 d., Konstitucijos pataisoms skinantis kelią parlamente, deputatė Valentina Tereškova pasiūlė vadinamąjį „anuliavimą“, t. y. V. Putino ištarnautų kadencijų skaičiaus prilyginimą nuliui, taip suteikiant jam galimybę siekti dar dviejų prezidento kadencijų.

Konstitucinis teismas netruko patvirtinti šios ir kitų pataisų teisėtumą, nepalikdamas vietos bet kokioms diskusijoms dėl jų legalumo.

Yra pakankamai įrodymų, kad balsavimas tėra formalumas. Likus ne mažiau kaip dviem savaitėms iki balsavimo pradžios, Maskvos knygynuose jau buvo galima įsigyti naujos redakcijos Konstituciją. Birželio 25 d. prasidėjus balsavimui, Rusijos socialiniuose tinkluose ėmė plisti ad hoc balsavimo „apylinkių“, įsikūrusių automobilių bagažinėse, autobusuose, ant parko suoliukų, futbolo aikštėse ar palapinėse, nuotraukos. Balsavusieji kiekvieną dieną vykstančioje loterijoje gali išlošti prizų.

Nuo balsavimo pradžios vis pasigirstantys pasakojimai apie nekompetenciją ir tvyrantį chaosą yra neginčytini įrodymai to, ką V. Putino kritikai vadina akivaizdžiomis spragomis balsavimo procese.

„Žmonės mano, kad de facto viskas jau baigta, viskas nuspręsta, – sako J. Schulmann. – Tai yra vienas veiksmingiausių valstybės valdymo įrankių – įtikinti žmones, kad jie nieko negali pakeisti.“

Abejotinas tokio balsavimo teisinis pagrindas kaip tik ir atkreipia dėmesį į vieną iš tokių spragų. Vadindamas tai „visuotiniu balsavimu“, Kremlius sugebėjo išsisukti nuo griežtų Rusijos įstatymais įtvirtintų reikalavimų referendumams, įskaitant minimalų balsavusiųjų skaičių ir kitas sąlygas, kurių tikslas – apsisaugoti nuo galimo klastojimo ir manipuliacijų. Nesant teisinio precedento, kuriuo būtų galima vadovautis, Vyriausybė galėjo tokių ribojimų išvengti ir organizuoti balsavimą taip, kaip manė esant tinkama.

„Visuotinio balsavimo“ variantas pasirinktas dėl to, kad tokiu atveju taikoma mažiau apribojimų, – sako Londono universiteto koledže Rusijos politiką dėstantis Benas Noble. – Tokio pobūdžio balsavimas neminimas 1993 m. konstitucijoje, nėra tvirtai reglamentuotas Rusijos teisės aktuose.“

Miglota ateitis?

Tačiau aiškių taisyklių nebuvimas, leidžiantis Kremliui pačiam formuoti procesą ir galbūt net kontroliuoti jo rezultatus, gali apsunkinti V. Putino pastangas balsavimo rezultatus pateikti kaip liaudies valią.

„Žmonės mano, kad de facto viskas jau baigta, viskas nuspręsta, – sako J. Schulmann. – Tai yra vienas veiksmingiausių valstybės valdymo įrankių – įtikinti žmones, kad jie nieko negali pakeisti.“

V. Putino reitingas stabiliai krenta nuo pat jo perrinkimo ketvirtajai kadencijai 2018 m. kovą – daugiausia žalos prezidento populiarumui padarė priešiškai sutikta pensijų reforma ir mažėjantis faktinis darbo atlygis. Skirtingai nuo kitų šalių, itin skausmingai išgyvenusių koronaviruso pandemiją, lyderių, V. Putinui nepavyko suburti tautos vieningai kovai su pandemija, kai ši apėmė šalį šių metų kovą.

Atvirkščiai, žmonės labiau yra linkę teigiamai vertinti regionų vadovų, kuriems V. Putinas pavedė kontroliuoti protrūkio plitimą, pastangas, o prezidentą kritikuoja už tai, kad šis iš pradžių teigė, jog šaliai pavyks išvengti rimtų COVID-19 padarinių, o vėliau pats užsidarė oficialioje rezidencijoje pamaskvėje, toliau nuo visuomenės akių.

J. Schulmann manymu, V. Putino pergalė šiame balsavime vėliau gali virsti Pyro pergale, dar labiau paskatinsiančia jo populiarumo smukimą. Net jei daugelis jau dabar jo rezultatus laiko iš anksto nuspręstais.

Centrinė rinkimų komisija pranešė, kad iki birželio 28 d. ryto, t. y. po keturių balsavimo dienų, bet dar iki V. Putino kalbos ir pagrindinės balsavimo dienos, rinkėjų aktyvumas siekė 37,2 proc. Izraelyje gyvenanti rusė tvirtino, kad jai buvo leista balsuoti net tris kartus: Tel Avive, Haifoje ir dar kartą internetu. Vienoje iš Maskvos balsavimo apylinkių vyrui buvo pasakyta, kad jis ir jo šeimos nariai jau balsavo, nors nė vienas iš juo tuo metu dar nebuvo atidavęs savo balso. Išgirdęs jo paaiškinimą, balsavimo prižiūrėtojas pačiupo įrašų žurnalą, užvertė jį ir sušuko: „Įrodyk!“

„Žmonės mano, kad de facto viskas jau baigta, viskas nuspręsta, – sako J. Schulmann. – Tai yra vienas veiksmingiausių valstybės valdymo įrankių – įtikinti žmones, kad jie nieko negali pakeisti.“