Pasaulyje

2020.06.30 20:45

Venclova ir Michnikas apie Miloszo pamokas laisvei, dėl kurių šiandien Lenkijoje norėtų deginti jo knygas

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2020.06.30 20:45

Prieš 109 metus Šateniuose gimė poetas Czeslawas Miloszas. Kalbėdami apie savo pažintį su Nobelio premijos laureatu poetas prof. Tomas Venclova ir Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas primena Cz. Miloszo kovą su nacionalizmais ir pavojų, kuriame šiandien yra atsidūręs pasaulis.

T. Venclovos ir vieno iš Lenkijos „Solidarumo“ judėjimo lyderių A. Michniko pokalbis antradienį Kėdainiuose pradėjo Cz. Miloszo festivalį.

Meilė Vilniui

Prisimindamas Lenkijoje vykusias Cz. Miloszo laidotuves, T. Venclova sako jose lietuviškai skaitęs poeto eilėraštį, kuris skambėjo prieš eiles lenkų, rusų, anglų ir kitomis kalbomis.

„Jam mirus, Lenkijoje atsirado asmenų, kurie vadino jį nepakankamai lenkišku ir nepakankamai katalikišku, ar, tiksliau kalbant, antilenkišku ir antikantalikišku. (...) Taip pat jis buvo kaltinamas esantis visai ne lenkas, o lietuvis, todėl, pagal apibrėžimą, negali prisidėti prie lenkų kultūros diegimo. Priešingai, jis jos esą neapkentė ir diegė svetimus elementus“, – sako T. Venclova.

Gimęs Lietuvos viduryje esančiuose Šateniuose, kur pirmojo pasaulinio karo metu klebonavo Maironis, Cz. Miloszas kalbėjo ir skaitė lietuviškai, bet rašė vien lenkiškai, todėl buvo kaltinamas dėl savo neaiškios tapatybės.

Pats Cz. Miloszas turėjo lietuviškų bruožų ir manė, kad iš Lietuvoje praleistos vaikystės kilo jo pasaulėžiūros pamatai.

„Nuo Vilniaus Miloszas, kaip prisipažino, niekada neįstengė nutolti. Tai magiškas, magiškas miestas – pasakė jis prieš mirtį jį slaugiusiam gydytojui“, – pasakoja T. Venclova.

Kartu jis vertino gyvenimą paribyje. „Miloszas taip pat labai pabrėždavo savo lietuviškumą. Ir prisimenant tai jis sakydavo, jūs ten Varšvuvoje nieko nesuprantate, nes Varšuva provincialus rusų imperijos miestelis. O Vilnius yra europietiškas miestas!”, – sako A. Michnikas.

Lenkų superpatriotams netiko ir Cz. Miloszo pozicija Vilniaus klausimu, kai Lenkija okupavo kraštą tarpukariu. Vėliau Cz. Miloszas skatino lietuvius suartėti su lenkais, įžvelgdamas Stalino ir Hitlerio pavojų, o išspausdinus politinio turinio apybraižą „Žagarės“ žurnale, visa jos laida buvo konfiskuota.

„Lietuviai taip pat nelabai suprato, kas tai per keistas autorius. Kadangi lietuvio skiriamasis ženklas jiems buvo, ir dabar daugeliui yra, kalba“, – teigia T. Venclova.

Pats Cz. Miloszas, sekdamas lietuvių romantikais, teigė, kad savo rankraščius emigravęs į užsienį deda į medžių drėves, kur jie išnyksta niekieno nežinomi. Nors, iš tiesų, autoriaus kūryba prasiskverbdavo už Geležinės uždangos.

T. Venclova prisimena turėjęs Cz. Miloszo knygą „Gimtoji Europa“, kurios lapai buvo atsiųsti atskirais puslapiais laiškuose, kartais kartu įvyniojant šokoladą. „Kai nuvykau į Leningradą aplankyti priversto emigruoti Josifo Brodskio ir jis manęs paklausė, kas yra geriausias lenkų poetas, (...) papasakojau jam apie Miloszą“, – sako T. Venclova.

Pamokos demokratijai

Nors į JAV išvykęs J. Brodskis netrukus užmezgė draugystę su Cz. Miloszu, poetas siekė iš „Sovietų Sąjungos nasrų ištraukti“ tiek J. Brodskį, tiek T. Venclovą, teigia A. Michnikas.

„Ir aš pats buvau tokių pokalbių liudininkas, kurie vyko su labai įtakingais užsienio valstybių – prancūzų, amerikiečių – atstovais“, – prisimena A. Michnikas.

Jis pabrėžia, kad jį asmeniškai Cz. Miloszas išmokė, kokia svarbi yra asmeninė laisvė, poetui buvo neįsivaizduojamas svetimų pažiūrų primetimas laisvo žmogaus mąstymui.

„Šių dienų Lenkiją valdo žmonės, kurie su mielu noru visas Miloszo knygas sudegintų. Bet Miloszo palikimas yra įsipareigojimas mums apginti šalį ir apginti Europą nuo tokių žmonių“, – sako A. Michnikas.

Cz. Miloszas priešinosi lenkų ir kitų tautų nacionalizmui, kurį laikė kultūros ir tapatybės skurdintoju, nors teigė, kad okupuotuose kraštuose judėjimai gali būti naudingi. Kartu, poetas visada siekė suprasti savo oponentą.

„Dar viena pamoka, kurią paliko Miloszas mums, kad kaltės santykiuose su kaimynais, reikia ieškoti mūsų pačių viduje. O kitų kaltes palikti jiems patiems. Tas pats ir su kaltės dauginimu, kurį galima pritaikyti santykiuose Lietuvos ir Lenkijos. Žinant, kad Lenkija yra 7 kartus didesnė už Lietuvą, tai kiekviena Lenkijos kaltė santykiuose yra 7 kartus didesnė, nei Lietuvos“, – teigia A. Michnikas.

Lenkijos ir Lietuvos ateitis

Diskusijai pasisukus apie politiką, A. Michnikas sako, kad šiandien Lenkija yra atsidūrusi prie lūžio ribos – šalyje daug pesimizmo, o autoritarinės ir nacionalistinės jėgos yra itin sustiprėjusios.

Dabartinę Lenkijos „Teisės ir Teisingumo“ (PiS) partijos valdžią ir jos lyderį Jaroslawą Kaczynskį A. Michnikas lygino su sovietmečio politika, kai buvo neabejojama ir aklai tikima vadu ir tuo ką jis sakė.

„Tai, kas vyksta šiandien Lenkijoje, yra lėtai žengiantis šalies putinizavimas. Nes politika ima priminti putinizmą ir Putino valdymo metodus. Tikiu, kad mes tą sustabdysime, esu įsitikinęs, kad Lenkijai tai yra labai blogas kelias“, – sako A. Michnikas.

T. Venclova prideda, kad antidemokratinių tendencijų pasaulyje daugėja, tačiau koronaviruso pandemija atskleidė autoritarinių režimų negebėjimą tvarkytis su problemomis.

„Lietuva, ačiū Dievui, dar nėra nužengusi taip toli nacionalizmo, izoliacijos, populizmo metu, kaip Trumpo JAV, Putino Rusija, Lukašenkos Baltarusija ar Kaczynskio Lenkija. Juokavome kuluaruose, kad Michnikas gali prašyti Lietuvoje politinio prieglobsčio. Dar, ačiū Dievui, Lietuva yra šalis, kurioje galima gyventi. Bet mane gąsdina kraštutinai dešinieji“, – nurodo T. Venclova.

Nors pavardžių poetas neminėjo, tačiau sakė, kad tokios jėgos remiasi trimis aksiomomis: Lietuva ir lietuviai visada teisūs; jei neteisūs – žiūrėti į pirmąjį punktą; o jei abejoji kuriuo nors punktu – tu tariamai dirbi užsienio jėgoms.

„Šiomis aksiomomis aš netikiu ir labai nenorėčiau, kad viršų Lietuvoje paimtų jomis tikintys. Ir visada darysiu viską, kad taip nenutiktų. Ir ačiū Dievui, taip dar nenutiko“, – teigia T. Venclova.

Paprašytas nuspėti, kaip politinė padėtis pasisuks Lenkijoje, A. Michnikas primena Cz. Miloszo eilėraštį aie tai, kad inkvizicijos atstovai visada arba atsiduria istorijos šiukšliadėžėje, arba išnyksta.

„Esu tikras dėl vieno – kad kelias, kurį tie žmonės pasirinko Lenkijai, veda į pragarą. Bet jei mes išgyvenome Brežnevo laikus, tai negi nesusitvarkysime su Kaczynskiu“, – juokauja A. Michnikas.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt