Pasaulyje

2020.07.13 13:25

Eurokomisarė ragina išspręsti Komisijos viduje vis dar juntamą struktūrinį rasizmą

Jorge Valero, Beatriz Ríos, EurActiv, LRT.lt2020.07.13 13:25

Helena Dalli yra pirmoji Europos komisarė lygybės klausimais – šiai problemai ji yra paskyrusi didesnę dalį savo gyvenimo. Interviu „EurActiv“ komisarė teigė, kad rasizmas Europoje „gyvuoja“, ir ragino pabandyti kūrybiškai išspręsti Komisijos viduje vis dar juntamo struktūrinio tendencingumo problemą.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „EurActiv“ originalus kūrinys.

– Šiais metais Komisija planuoja sudėlioti kovos su rasizmu veiksmų planą. Kokias iniciatyvas svarstote?

– Mes apie tai diskutuoti pradėjome dar iki šiandieninių įvykių, nes rasizmo apraiškų apstu ir Europoje, ne vien JAV. Ironiška, kad minime direktyvos dėl rasinės lygybės dvidešimtmetį, tačiau vis dar susiduriame su struktūrinėmis problemomis.

Rasizmas nebuvo išgyvendintas. Tarp įstatymo formuluočių ir to, kaip tie įstatymai veikia realiame gyvenime, žioji labai didelė praraja. Mes visą dėmesį sutelksime į tai, kas slypi žemiau ledkalnio viršūnės – į struktūrinį rasizmą, su kuriuo kur kas sudėtingiau kovoti.

– Ką turite omenyje?

– Sprendžiant šią problemą, dėmesys kreipiamas, pavyzdžiui, į nedarbą, užimtumą, apgyvendinimą ar sveikatos priežiūrą. Visose šiose srityse juntamas nesąmoningas tendencingumas. Žmonės gali būti rasistais net patys to nesuvokdami, ypač baltieji, nes mes esame linkę save sieti su „panašiais į save“, todėl gali atsirasti diskriminacija.

Taip, manau, kad yra struktūrinio (rasizmo), tačiau jo apstu visur. Todėl privalome prisikasti iki problemos šaknų, o ne kovoti su jos simptomais ar išdavomis.

– O kaip viskas vyksta Komisijos viduje?

– Bandysime spręsti ir savo vidines problemas. Šiuo metu bendradarbiaujame su komisaru Johannesu Hahnu (žmogiškieji ištekliai), bandydami išsiaiškinti, kaip šį klausimą spręsti. Per vieną naktį niekas nepasikeis.

Nepakanka pasakyti, kad juodaodžiai nesikreipia dėl darbo. Turime pažiūrėti, kokį išsilavinimą ar patirtį jie gali įgyti, kad turėtų pakankamai geras galimybes dalyvauti konkursuose darbo vietoms užimti.

Ketiname padaryti viską, kiek leidžia jėgos. Tai, kad pirmą kartą ES skyrė atskirą portfelį lygybės reikalams, signalizuoja, jog Europa privalo rimtai spręsti šias problemas. Mūsų laukia labai daug darbo.

– Ar manote, jog, atsižvelgiant į palyginti nedidelę personalo įvairovę, Komisijai būdingas struktūrinis rasizmas?

– Yra nesąmoningas tendencingumas, kurio patys net nejaučiame. Taip, manau, kad yra struktūrinio (rasizmo), tačiau jo apstu visur. Todėl privalome prisikasti iki problemos šaknų, o ne kovoti su jos simptomais ar išdavomis.

Turime pažvelgti į problemą kūrybiškai ir rasti būdų, kaip įlieti daugiau įvairovės į visą šį procesą. Pavyzdžiui, būtina pažvelgti į universitetus ir stipendijas studentams, kad kai ateis laikas samdyti praktikantus, būtų užtikrinta didesnė įvairovė.

Pamačiusi šį paminklą, prisimenu ir daugiau karalių ir tie prisiminimai tikrai nėra malonūs. Būtent dėl to yra svarbu žinoti savo istoriją. Iš tokių dalykų mes mokomės.

– Jūsų kolega komisaras Didier Reyndersas ne itin ryžtingai atsiprašė už tai, kad tradicinės šventės Belgijoje metu pasirodė juodai išdažytu veidu. Ar manote, kad jis turėjo būti nuoširdesnis?

– Komisaras D. Reyndersas kolegijoje aktyviai diskutavo rasizmo klausimais. Jis pristatė aukos teisių strategiją – labai gerą strategiją, skirtą nuo rasinės diskriminacijos nukentėjusiems žmonėms. Aš linkusi žmones vertinti pagal jų darbus. Manau, kad komisaras D. Reyndersas labai daug nuveikė, kurdamas aukos teisių strategiją.

– Vadinasi esate patenkinta jo atsiprašymu?

– Nesakiau, kad esu patenkinta. Sakau, kad esu patenkinta darbu, kurį jis atlieka šioje srityje. Jis labai daug dirba.

– Ar turėtume persvarstyti, kokie paminklai stovi mūsų miestų aikštėse?

– Istorijos išmanymas padės mums nekartoti kai kurių praeities klaidų. Tiesą pasakius, nesu didelė paminklų gerbėja. Vertinu tuos, kurie išties yra vykę meno kūriniai. Tačiau visuomet sakau, kad po mūsų liekantys paminklai, paveldas, yra mūsų darbai.

– Ar jaučiatės pakankamai patogiai, šalia Europos Sąjungos institucijų matydama paminklą karaliui Leopoldui II, atsižvelgiant į tai, ką jis padarė Konge, kur jo valdymo metais mirė apie 10 mln. žmonių?

– Pamačiusi šį paminklą, prisimenu ir daugiau karalių ir tie prisiminimai tikrai nėra malonūs. Būtent dėl to yra svarbu žinoti savo istoriją. Iš tokių dalykų mes mokomės. Šiandien galime kritiškai žiūrėti į tai, kaip ji atvaizduojama. Tačiau labai gerai, kad apie tai diskutuojama – tai reiškia, kad esame kritiški ir nebijome to garsiai išsakyti. Tokios diskusijos yra labai naudingos.

Mane labai gerai nuteikė tai, kad daugelis valstybių narių atidžiai stebi įvykius ir ieško sprendimų, kad šios moterys nebūtų paliktos vienos.

– Koronaviruso pandemija mažumas paveikė labiau nei visus likusius ir išryškino Europoje egzistuojančią nelygybę. Ar Jums tai kelia nerimą?

– Man tai kelia didelį susirūpinimą. Pastarąsias keletą savaičių susisiekiau su keletu tokių grupių – žmonėmis su negalia, LGBT bendruomene, moterimis, etninėmis mažumomis. Mes bandome apjungti, ką išmokome, ir perteikti visa tai šių metų pabaigoje pasirodysiančioje LGBT strategijoje, kuri taps pirmąja tokio pobūdžio strategija. Turėsime ir negalios strategiją, kuri bus pristatyta 2021 m. pradžioje. Planuojamas ir romų įtraukties dokumentas, atspindėsiantis pandemijos metu įgytą patirtį.

– O kaip tos moterys, turėjusios kartu su smurtautojais dažnai mažuose butuose ištverti karantiną?

– Kartu su komisaru Nicolasu Schmitu (užimtumas) ir komisare Stella Kyriakides (sveikatos priežiūra) išsiuntėme raštus valstybėms narėms, raginančius atsižvelgti į šiuos dalykus. Mane labai gerai nuteikė tai, kad daugelis valstybių narių atidžiai stebi įvykius ir ieško sprendimų, kad šios moterys nebūtų paliktos vienos.

Populiariausi