Pasaulyje

2020.06.30 14:03

Ar Kremlius nori prisijungti Baltarusiją? Sąjunginės valstybės mitai ir svarbus Lietuvos vaidmuo

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2020.06.30 14:03

Baltarusija ir Rusija 1996 metais pasirašė sąjunginės valstybės sutartį, tačiau Aliaksandras Lukašenka vis dar kalba apie suverenumą ir rengiasi perrinkimui, o įkurtos sąjunginės institucijos dažnai tėra tuščias karkasas. Minskas toliau ieško savo nepriklausomos užsienio politikos ir vengia veltis į Kremliaus karines kampanijas. Tad ko iš tiesų verta ši dviejų valstybių „sąjunga“?

Mitai apie sąjungą

Vilniaus politikos analizės instituto (VPAI) užsakymu parengtoje ataskaitoje „Chatham House“ bendradarbė Anais Marin analizavo pagrindinius su Rusijos ir Baltarusijos integracija susijusius mitus, kurie paplitę tiek Vakaruose, tiek ir pačioje Rusijoje ar Baltarusijoje.

Pirmas mitas – Baltarusija yra artimiausia Rusijos karinė sąjungininkė.

„Valstybių kariniai ryšiai yra institucionalizuoti, vyksta bendros karinės pratybos ir panašiai, taip stengiamasi sukurti veikiančios karinės sąjungos vaizdą“, – studijos pristatyme teigė A. Marin.

Šis įvaizdis itin svarbus Kremliui. „Maskvai reikia demonstroti karinę sąjungą, reikia kažko, kas padėtų rodyti integraciją ir tai, kad Maskva dominuoja bent artimiausioje posovietinėje erdvėje“, – pristatyme sakė Lenkijos Rytų studijų centro ekspertas Kamilis Klysinskis.

Tačiau pastaruoju metu Baltarusijos užsienio politikoje daugėja autonomiškų žingsnių, šalis demonstratyviai skelbė savo neutralitetą, kai Rusija pradėjo karą prieš Sakartvelą 2008 metais ir karą prieš Ukrainą 2014 metais.

VPAI vyr. analitikas M. Laurinavičius šiuos žingsnius vadino asmenine A. Lukašenkos autonomija, jam siekiant savo asmeninių interesų.

Tačiau „Minsko dialogo“ analitinio centro Baltarusijos užsienio politikos programos vadovas Dzianis Melyantsou VPAI studijos pristatyme sakė, kad Minskas mėgaujasi visišku suverenitetu ir šalies žingsnius reikėtų vertinti naujo Rusijos ir vakarų šaltojo karo kontekste, nes Baltarusija siekia savo interesų, dažnai nesutampančių su Kremliumi.

Dar vienas paviršiuje regimas Baltarusijos atsispyrimo Maskvos spaudimui požymis – atsisakymas įsileisti Rusijos oro pajėgų bazę į šalį. Pasak ekspertų, Kremlius Minską nusileisti spaudžia ir sąmoningai leisdamas sumenkti Baltarusijos oro erdvės gynybos pajėgumams.

Bet M. Laurinavičius sakė manantis, kad Rusija tiesiog nepasiūlė pakankamai didelės kainos, kad siūlymu susidomėtų A. Lukašenka.

„Dabar nepasitikėjimo lygis tarp abiejų pusių yra labai didelis, tai veikia tarpusavio santykius. Baltarusiai jau jaučia to kainą“, – sakė A. Marin.

Todėl Baltarusija pastaruoju metu mezga daugiau diplomatinių ryšių, aktyviai vysto savo santykius su Kinija, bando normalizuoti santykius su Vakarais, domisi dialogu su regiono valstybėmis, tarp jų ir Lietuva, ir tampa savotišku „saugumo garantu regione“.

Nors tyrimo rekomendacijose siūloma didinti NATO kontaktus su Baltarusija, siekiant užtikrinti saugumą regione, pabrėžiama, kad tam, „kaip teigiama, ligšiol priešinosi Turkija ir Lietuva“. Todėl esą kol neįmanoma perkrauti Vilniaus ir Minsko santykių, Vakarams rekomenduojama siekti „Lietuvos ir Baltarusijos“ susitaikymo.

Antras mitas – Baltarusijos kariuomenė jau yra Rusijos karinių pajėgų dalis, o Baltarusija – Rusijos Vakarų karinės apygardos tęsinys.

A. Marin pripažino, kad baltarusių kariuomenė yra užmezgusi glaudžius ryšius su Rusijos karinėmis struktūromis, šalys dalyvauja bendrose karinės pratybose, tačiau karinės pajėgos nėra visiškai integruotos, kaip, pavyzdžiui, Pietų Osetijos atveju.

D. Melyantsou pridėjo, kad Rusija sąmoningai stengiasi užtikrinti Baltarusijos karinio potencialo mažėjimą, kad šalis labiau dalyvautų Kremliaus karinėje politikoje. Tačiau A. Lukašenka stengiasi stiprinti savo kariuomenę.

„Kiek žinome, Lukašenka „valė“ tam tikras kariuomenės dalis, stengdamasis padidinti lojalumą sau“, – sakė A. Marin.

Tačiau Baltarusijos Konstitucija draudžia nuolatinį kitos valstybės karių dislokavimą šalies teritorijoje, o bet kokiems su konfliktais susijusiems sprendimams reikia bendro A. Lukašenkos ir V. Putino tarpvyriausybinio pritarimo. Todėl, pasak ekspertės, A. Lukašenka ypač vengia būti įtrauktas į kitų valstybių karus ir skelbia neutralitetą.

Tyrime nurodoma, kad jei Rusija pradėtų karinę agresiją prieš Lietuvą ar Lenkiją siųsdama savo karius per Baltarusijos teritoriją, Minskas galėtų siekti neutraliteto ir karių judėjimas pasiųstų aiškų išankstinį perspėjimo signalą NATO narėms.

„Strategine prasme, Baltarusijos svarba Rusijai menksta, nes Rusija įgyvendino didelę kariuomenės reformą, perginklavo pajėgas, atnaujino įrangą. Labai modernūs ginklai yra dislokuoti Kaliningrade, Kryme, todėl Maskvos gynime Minskas vaidina mažesnį vaidmenį“, – sakė D. Melyantsou.

Trečias mitas – Baltarusija netrukus neteks suvereniteto.

Pernai Kremlius ėmė didinti spaudimą Baltarusijai realiai įgyvendinti sąjunginės valstybės susitarimus.

Dėl to Vakaruose buvo imta kalbėti, kad Baltarusija gali netekti nepriklausomybės. Todėl po ilgos pertraukos į Minską grįžta JAV ambasadoriai, su A. Lukašenka buvo susitikęs JAV prezidento nacionalinio saugumo patarėjas Johnas Boltonas ir Valstybės sekretorius Mike`as Pompeo. Lietuvos pareigūnai taip pat kalbėjo apie būtinybę išsaugoti Minsko nepriklausomybę.

Tačiau analitikai mano, kad A. Lukašenka tai naudojo kaip instrumentą derybose su Vakarais, sąmoningai didindamas tokio scenarijaus baimę ir siekdamas gauti ekonominių bei kitų nuolaidų.

„Nuo pat sąjunginės valstybės debatų pradžios, jis vis dar rodo Vakarams, kad neva gali tapti patikimu partneriu. Tačiau kaip su sąjungine valstybe nieko neįvyko, tą patį galime pasakyti ir apie glaudesnę Baltarusijos integraciją su ES ar Vakarais“, – teigė VPAI vyr. analitikas M. Laurinavičius.

Nepasitvirtino ir būkštavimai, kad dalis Rusijos karių gali likti Baltarusijos teritorijoje po „Zapad“ pratybų 2017 metais. Prognozė, kad V. Putinas gali bandyti pratęsti savo vadovavimą Rusijai prijungdamas Baltarusiją, taip pat nepasitvirtino, nes Kremliaus vadovas pasirinko Konstitucijos keitimo kelią.

Tačiau Rusijos informacinės priemonės ir toliau aktyviai platina vaizdinį, kad Baltarusija išskirtinai priklauso rusų pasauliui, nurodo A. Marin.

Okupuoti nenori?

D. Melyantsou nuomone, 2019-aisiais vyko „kompleksiškiausia Baltarusijos ir Rusijos santykių krizė“, todėl Minskas ir Maskva turės pergalvoti savo santykius, nors valstybių ateitį prognozuoti sunku.

„Kremliaus tikslas yra pavergti ir integruoti Baltarusiją, bet ne ją okupuoti. Nors tokio scenarijaus visiškai negalime atmesti“, – sakė A. Marin, papildydama, kad pajutusi pasikeitimų Minske grėsmę, Rusija veiktų nedvejodama.

Baltarusijoje kilę protestai po kandidatų prezidento rinkimuose sulaikymų, yra itin naudingi Rusijai, teigia analitikai. Nes A. Lukašenkos režimui vykdant represijas prieš protestuotojus ir aktyvistus, jam tenka sunkiau „flirtuoti“ su Vakarais.

„Dabartinė padėtis Baltarusijoje atveria Rusijai langą, kuriuo ji gali norėti pasinaudoti. Todėl šiemet ir vėl veikiausiai girdėsime kalbas apie integraciją“, – prognozavo ekspertė. Anot jos, rinkimuose sunku tikėtis pokyčių, bet po jų veikiausiai vyks smurtingi protestuotojų ir jėgos struktūrų susirėmimai.

K. Klysinskis pritarė, kad visuose mituose yra dalis tiesos, nes pakanka įsivaizduoti, kaip Rusija reaguotų, jei staiga Baltarusija paskelbtų nutraukianti karinę sąjungą su Rusija ir sukanti į NATO ar Kiniją.

„Gajus mitas, jog Rusija turi ilgalaikę strategiją Baltarusijos atžvilgiu ir gerai išmano šią šalį. (...) Bet iš tiesų, Rusijos strategija keičiasi ir dažnai sunkiai“, – sakė K. Klysinkis, apibendrindamas, kad Baltarusijos politinė ateitis tebėra neaiški.

Tačiau D. Melyantsou pabrėžė, kad Minsko pareigūnai yra „pakankamai protingi, kad negąsdintų Rusijos Generalinio štabo ketinimais prisijungti prie NATO ar užsienio karių bazėmis“, o Baltarusijos kariuomenė galėtų kurį laiką sėkmingai priešintis karinei Rusijos agresijai.

Vis tik, M. Laurinavičius teigia, kad A. Lukašenkos režimas yra „beveik idealus scenarijus Maskvai“, nepaisant visų nesutarimų.

„Yra Maskvoje jėgų, kurios nori pilnai integruoti Baltarusiją, bet jos nesudaro daugumos. (...) Net ir dabar (...) Maskvoje yra įtakingos grupės, kurios remia šį režimą. Maskvos režimas nėra toks monolitinis, kaip kartais manome“, – sakė M. Laurinavičius.