Pasaulyje

2020.06.29 20:40

Maskvietė papasakojo apie pandemiją: labai laukiame, kada Lietuva atvers mums sienas

Natalija Zverko, LRT.lt2020.06.29 20:40

„Buvo labai juokinga, kai leido vaikštinėti parkuose, tačiau buvo draudžiama prisėsti ant suolelių dėl infekcijos plitimo pavojaus, vaikams taip pat nebuvo galima žaisti žaidimų aikštelėse, draudžiama naudotis parkuose esančiais treniruokliais – jie apjuosti specialia juosta, – interviu LRT.lt kasdienybės paveikslus Maskvoje „piešia“ Jelena Stukova. – Ir neaišku, kodėl, nes ant nuomojamų dviračių sėsti buvo leidžiama. Kokiu būdu nuo jų sunkiau užsikrėsti nei nuo suolelių, visiškai nesuprantama.“

Nuo 2013 m. J. Stukova gyveno ir kūrė verslą Palangoje, tačiau prieš porą metų nusprendė grįžti į Maskvą. Moteris planuoja nutraukti verslą Lietuvos kurorte ir ketina parduoti butus, kuriuos iki šiol nuomodavo poilsiautojams, tačiau dėl karantino kol kas atvykti į Palangą iš Rusijos sostinės ji neturi galimybių.

Kaip rodo Johnso Hopkinso universiteto duomenys, sekmadienį, birželio 28 d., užsikrėtimų koronavirusu skaičius visame pasaulyje viršijo 10 mln. Nuo šios infekcijos mirė jau beveik 500 tūkst. žmonių.

Oficialiais duomenimis birželio 28 d. Rusijoje užfiksuota jau 634 437 užsikrėtimų naujuoju koronavirusu atvejų, iš kurių 9073 baigėsi mirtimi. Aktyvių COVID-19 atvejų skaičius šalyje viršija 226 tūkst.

Anksčiau Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) nepaprastųjų situacijų sveikatos priežiūros srityje programos vadovas Michaelas Ryanas yra sakęs, kad mažą mirtingumą nuo koronaviruso Rusijoje „sunku paaiškinti“, atsižvelgiant į šalies gyventojų skaičių ir sveikatos priežiūros sistemos panašumą į kitų Europos šalių analogiškas sistemas.

Po to, kai Rusijos valdžia pakeitė mirusiųjų nuo COVID-19 klasifikacijos principus, bendras su koronavirusu siejamų mirčių skaičius Rusijoje išaugo beveik dvigubai.

Banko „Sberbank“ generalinio direktoriaus Hermano Grefo nuomone, iš esmės koronaviruso pandemijos fone Rusijoje susiklosčiusi situacija primena 1998 m. ekonominę krizę. Valdžia jau tikina, kad pandemijos pikas įveiktas ir po truputį švelnina karantino priemones.

Planus sujaukė karantinas

Jeleną Stukovą epidemija užklupo visiškai nepasiruošusią. Kaip interviu LRT.lt pasakojo buvusi verslininkė, kai kovo 16 d. Lietuvoje buvo įvestas karantinas, ji nusprendė grįžti į Maskvą, neužbaigusi nekilnojamojo turto Palangoje pardavimo sandorių, todėl, kad prasidėjus karantinui, užsidarė visos tarnybos. J. Stukova buvo įsitikinusi, kad visa tai trumpam ir kad vasaros pradžioje ji tikrai grįšianti baigti reikalų.

Jos žodžiais tariant, verslas Palangoje buvo nuspėjamas ir nešė šiokį tokį pelną, tačiau amžius ir noras vasaras leisti ne vien Palangoje, bet ir kitose šalyse, privertė 56 metų verslininkę grįžti į tėvynę.

„Visas vasaras būdavome pririšti Palangoje, o norėjosi dar kur nors pakeliauti, nuvykti prie šiltos jūros, – pasakoja moteris. – Kovo pradžioje buvome Maskvoje ir ruošėmės vykti į Palangą. Tuo metu dėl viruso daugiau nerimo buvo Lietuvoje. Pavyzdžiui, Palangoje gyvenanti draugė labai jaudinosi ir prašė atvežti kaukių, kurių Maskvoje tuo metu dar buvo, o Palangoje ji jų įsigyti jau nebegalėjo.“

„Tačiau tuo metu mes vis dar manėme, kad visa tai – išsigalvojimas, – prisimena maskvietė. – Ir kai kovo 16 d. Lietuvoje įvedė karantiną, nutarėme grįžti į Maskvą, nebaigę sandorio, nes visos tarnybos užsidarė. Tuomet manėme, kad visa tai neilgam ir kad vasaros pradžioje tikrai grįšime. Kai grįžome iš Lietuvos, atitinkamoms tarnyboms pranešėme, kad parvažiavome iš užsienio, ir išsiaiškinome, kokių ribojimų turime laikytis. Griežtos karantino sąlygos mums nebuvo taikomos, nes Lietuva nebuvo įrašyta į šalių, kuriose situacija pavojinga, sąrašą. Tačiau dėl viso pikto mes dvi savaites sėdėjome namuose, saviizoliavomės. O po to jau ir Rusijoje pradėjo griežtinti sąlygas. Ir iš namų galėdavome išeiti tik būtinu reikalu.“

„Įdomu tai, kad kai išeini iš namų ar kalbiesi su žmonėmis, nėra nei ypatingos panikos, nei požiūrio, kad į viską nusispjauti, – pasakoja J. Stukova. – Mus supa pakankamai blaiviai situaciją vertinantys žmonės. Pačios „baisiausios“ emocijos buvo feisbuke, visos tos diskusijos ne tiek medicininiu aspektu, kiek dėl to, koks bus pasaulis po pandemijos. Prognozes, kad ateityje visas gyvenimas vyks internete – ir švietimas, ir kultūra – buvo baisu skaityti ir baisu apie tai net pagalvoti.“

– Kai Maskvos valdžia įvedė pirmuosius ribojimus, kas Jums buvo nepatogiausia?

– Uždarė parką, kuriame mes vaikščiodavome. O iki parduotuvės nueiti leisdavo. Mašina išvažiuoti buvo galima du kartus per savaitę, tačiau mums to visiškai užteko, nes mieste joks gyvenimas nevyko, tad ir važiuoti nelabai buvo kur. Jei reikėdavo nuvažiuoti į banką ar kokiu kitu tikslu, elektroninį leidimą buvo galima išsiimti per porą minučių. O štai psichologiškai labai sunku buvo matyti tuščias gatves, vienas kito vengiančius žmones. Tai matydamas, ir pats pradedi bėgti nuo žmonių, kartais net pakliūdamas į juokingas situacijas, pavyzdžiui, ateina priešais žmogus, o tu tvirtai sučiaupi lūpas, kad „neprarytum viruso“. Bet, manau, tai yra bendra psichologinė problema, ne vien Maskvai būdinga.

Mes išeidavome tik pasivaikščioti, nes daugiau nebuvo, kur eiti. O šiaip mūsų aplinkoje visi tvarkingai sėdėjo namuose ir vieni pas kitus į svečius nevaikščiojo. Daugeliui sunkiausia buvo tai, kad negalėjo apsikirpti ar pasidaryti manikiūro. Žinau, kad buvo tokių, kurie bandė rasti „pogrindyje“ dirbančių salonų.

– Kuo Jūs tuo metu užsiėmėte? Ar produktyviai leidote laiką? Juk visas feisbukas ir kiti socialiniai tinklai mirgėjo nuo patarimų, kaip užsiimti naudinga veikla.

– Žinote, visiškai neproduktyviai. Taip pat skaičiau apie tai, kad dabar puikus metas įgyti naujų įgūdžių, tačiau iš tiesų psichologinė būsena buvo gana sunki. Aš daugiausia ruošiau maistą. Ir net serialų, kuriais daugelis „užmušinėjo“ laiką, praktiškai nežiūrėjau, nes dėl nerimo ir slegiančios psichologinės būsenos buvo sunku susikaupti.

Ir mano pažįstami sakė, kad iš pradžių visi planavo išmokti tris kalbas, peržiūrėti visas „Metropoliteno“ operos teatro transliacijas ir po dvi valandas kasdien užsiimti joga, tačiau realybėje šie planai taip ir liko planais.

– Kaip įvertintumėte Maskvos valdžios įvestas karantino priemones – ar jos buvo adekvačios?

– Kai kurios priemonės, kaip antai atskirų namų pasivaikščiojimų grafikas, atrodo visiškai nelogiškos ir net erzinančios. Kaukes dėvėti buvo privaloma tik viešajame transporte, parduotuvėse ir panašiose viešose vietose, o šiaip vaikščioti buvo galima be kaukės. Ar laiku buvo įvesti apribojimai, man sunku spręsti, nes nežinau, kaip būtų buvę, jei šios priemonės būtų įvestos anksčiau ar vėliau.

Rusijoje viskas sudėtingiau dar ir dėl to, kad tai – milžiniška šalis. Kaip ir JAV, skirtinguose regionuose situacija skirtinga. Dėl šios priežasties teisė taikyti reikiamas priemones buvo perleista gubernatoriams. Todėl, kad Jakutijoje, pavyzdžiui, nebuvo užfiksuotas nė vienas užsikrėtimo atvejis tuo metu, kai Maskvoje jų jau buvo apsčiai ir buvo įvestos saviizoliacijos priemonės. Taip nutiko dėl to, kad į Maskvą atskrenda daug žmonių iš užsienio. Todėl iš pradžių pagrindinis apkrovimas teko sostinei.

Sunku net įsivaizduoti, kaip tai galėjo būti suorganizuota – atskrenda visi tie lėktuvai – jų ne vienas ir ne du kaip Vilniuje, jų beprotiškai daug – ir kaip visus tuos žmones suregistruosi ir, esant būtinybei, izoliuosi?

Žinoma, tuos, kurie atskrisdavo iš Italijos ir kitų šalių, kur situacija jau buvo sudėtinga, surašinėdavo oro uoste, jie griežtai privalėjo sėdėti namuose, buvo įvesta socialinio monitoringo programa, turėjusi kontroliuoti karantino laikymąsi, tačiau dėl jos visi labai skundėsi, nes vos programėlei paprašius, turėjai siųsti nuotrauką, įrodančią, kad sėdi namuose. Programėlė nuolat strigo, reikalavimas atsiųsti nuotrauką galėjo ateiti ir vidury nakties arba būdavo išrašoma bauda už tai, kad išėjai į balkoną ir programėlė užfiksavo, kad esi ne namie. Kita vertus, daugelis prisipažino iš tiesų pažeidę režimą, manydami, kad nėra užkrato nešiotojai ir nekelia pavojaus žmonėms.

Bet buvo ir drausmingų žmonių. Pavyzdžiui, mūsų name susirgo apsaugininkas, susirgo ir jo pensininkė motina, tai ji be jokio vargo susitvarkė su programėle, penkis kartus per dieną siųsdavo savo nuotraukas ir jokių baudų negavo. Daugiau mano aplinkoje užsikrėtusių nebuvo.

– O gal jūs net nežinote, kas iš tiesų buvo užsikrėtę?

– Viena vertus, yra manančių, kad valdžia nori sumažinti statistikoje atsispindinčius skaičius, todėl gydytojai yra gavę nurodymą kai kuriuos atvejus priskirti tiesiog kvėpavimo takų infekcijoms, o ne koronavirusui. Kažkas feisbuke rašė, kad neprisipažins, jog susirgo, ir nesikreips oficialios medicininės pagalbos, kad nereikėtų laikytis griežto karantino.

O iš esmės tai nesuprantu, kam slėpti, ir kas čia tokio baisaus prisipažinti, kad sergi? Atvirkčiau, persirgusieji laikomi laimės kūdikiais, nes jiems jau niekas nebegresia. Daugelis mano, kad jiems pasireiškė tam tikri koronaviruso simptomai, ir norėtų pasidaryti antikūnų testą, kad galėtų bent kiek atsipalaiduoti.

– Kokia šiandien situacija Maskvoje? Visi mes girdėjome taisyklę, kad jei vieno namo gyventojai išėjo pasivaikščioti, tai kito sėdi namuose. Kas šiuo metu yra leidžiama, o kas dar ne?

– Pasivaikščiojimus pagal grafiką (mano nuomone, pačią kvailiausią priemonę) atšaukė birželio 9 d. Birželio 16 d. pradėtos švelninti karantino sąlygos, atsidarė restoranų terasos, kirpyklos, dalis muziejų, tačiau viešose vietose vis dar reikia dėvėti kaukes ir viskas juda labai pamažu, nes net ir tie verslai, kuriems laido atsidaryti, kol kas neskuba.

Pirmą dieną, kai atsidarė restoranų terasos, jaunimas patraukė linksmintis – kai kuriose centrinėse gatvėse susidarė žmonių be kaukių spūstys, visi glebėsčiavosi, bučiavosi, šoko, tarsi būtų karą laimėję.

Nuo birželio 23 d. atsidarė ir vidinės restoranų patalpos – mes taip pat ruošiamės kur nors nuvažiuoti papietauti. Jau galima pasiplaukioti laiveliu Maskvos upėje, duris atveria sporto klubai, vaikų žaidimo aikštelės ir sporto aikštynai. Visi labai atidžiai seka šiuos karantino priemonių lengvinimus, nes galų gale galime pajusti palengvėjimą, kad viskas po truputį grįžta į vėžes.

Buvo labai juokinga, kai leido vaikštinėti parkuose, tačiau buvo draudžiama prisėsti ant suolelių dėl infekcijos plitimo pavojaus, vaikams taip pat nebuvo galima žaisti žaidimų aikštelėse, draudžiama naudotis parkuose esančiais treniruokliais – jie apjuosti specialia juosta. Ir neaišku, kodėl, nes ant nuomojamų dviračių sėsti buvo leidžiama. Kokiu būdu nuo jų sunkiau užsikrėsti nei nuo suolelių, visiškai neaišku.

Žinoma, visas tas juostas nuplėšė, nes kaip vaikščioti parke ir neprisėsti ant suolelio? O dabar jau galima oficialiai sėdėti ant suolelių, nors visi jau seniausiai ant jų sėdėjo ir vaikus ant sūpynių sūpavo. Jau tokia banga praėjo. Tiesa, mūsų meras sakė, kad jam baisu atlaisvinti ribojimus, nes rezultatai gali būti sunkiai nuspėjami; ir aš suprantu, kad jis nori, jog visi sėdėtų namie, nes taip ramiau – visi namuose, gatvėse ramu – tačiau visą laiką juk taip negyvensim. Nors yra ir tokių, kurie nori, kad tai tęstųsi. Jie labai įsibaiminę ir mano, kad jei dar keletą mėnesių pasėdėsime namuose, visiems bus geriau. Bet žmonėms juk reikia dirbti.

– Lietuvoje aktorė ir politikė Nijolė Oželytė sakė negalėjusi įsivaizduoti, kad taip baisu karantino metu būti vyresniu nei 60 metų žmogumi, nes visos durys senjorams tarsi užsidarė. Kaip ši situacija sprendžiama Rusijoje?

– Rusijoje rizikos grupe laikomi vyresni nei 65 metų amžiaus asmenys. Man 56 metai ir aš rizikos grupei dar nepriklausau, tačiau turiu mamą, kuri patenka į šią grupę. Ir nepaisant to, kad gyvename kaimynystėje ir kad galėjome jai nuvežti produktų, per langą pabendrauti, jos psichologinė būklė labai prasta. Net ir dabar ji nenori eiti į lauką, nes jai baisu.

Daug nuomonių skaičiau apie tai, kad vyresnio amžiaus žmonės yra raginami likti namuose – buvo nuomonė, kad čia tokia nauja etika, kad mes visi sėdime namuose dėl jų, idant vyresnio amžiaus žmonės nesijaustų diskriminuojami dėl amžiaus.

Tai graži nuomonė, bet aš jai nepritariu, nes net ir vyresni nei 65 metų amžiaus žmonės šiais laikais turi kuo užsiimti. Daugelis jų dar visiškai savarankiški. Be to, žmonės buvo raginami nelankyti pagyvenusių tėvų, leisti jais pasirūpinti savanoriams ir parduotuvių kurjeriams. Tačiau mano mama, pavyzdžiui, tikrai niekur nebūtų skambinusi ir prašiusi, kad atsiųstų savanorį ar užsakytų maisto iš parduotuvės. Taip kad viskas labai nevienareikšmiška.

Man atrodo, kad psichologines karantino pasekmes jausime dar labai ilgai. Jau dabar aišku, kad padaugėjo smurto artimoje aplinkoje atvejų. Juk kai atsiduri su žmogumi uždaroje aplinkoje, būna sunku, o Rusijoje ar Lietuvoje tai dažnai nebūna itin patogi uždara aplinka – maži butai, sunku išsivaikščioti po atskirus kampus ir vieniems nuo kitų pailsėti. Panaši situacija ir su nuotoliniu mokymu. Kai turi du ar tris vaikus, kaip visa tai organizuoti? Juk tokiu atveju reikia turėti tris kompiuterius. Taip kad problemų nemažai.

Kaip tik vakar skaičiau apie britų mokslininkų atliktą tyrimą, kad nuotoliniu būdu mokomiems vaikams išsivysto ar paūmėja depresija, sumažėja gebėjimas įsisavinti medžiagą, nuotolinio mokymo rezultatai būna prastesni. Ir tėvų gaila – anksčiau jie tik kartas nuo karto patikrindavo namų darbus, o dabar buvo priversti iš esmės patys mokyti savo vaikus.

– Kokių turite planų šiems metams? Ar planuojate atvykti į Lietuvą?

– Labai laukiame, kada Lietuva mums atvers sienas. Ir verslas mūsų ten liko, ir namas, ir net būdama čia jaučiu, kaip sparčiai jo kieme želia žolė ir nėra kam jos nupjauti. Bet sprendimas greičiausiai užtruks, jis bus iš dalies politinis.

Juk niekas nepasitiki mūsų statistika, nors ir kitose šalyse statistiniai skaičiavimai gana painūs. Todėl mes Rusijoje atsidūrėme sudėtingoje situacijoje, sunku ką nors planuoti, nes nuo mūsų niekas nepriklauso. Tad kai nuspręs, kad mes nepavojingi ir nesame viruso nešiotojai, su malonumu atvyksime į Palangą.