Pasaulyje

2020.05.26 14:08

Pandemija ir užsienio politika – ar keisis Rusijos elgesys?

LRT.lt 2020.05.26 14:08

Koronaviruso pandemija siaučianti Rusijoje gali pakeisti šalies vidaus politinę situaciją ir Kremliaus užsienio politiką. Valdžios remiamoje žiniasklaidoje jau pasirodė ženklai, kad santykis su didžiąja kaimyne Kinija taip pat gali keistis, savo naujienlaiškyje rašo Rytų Europos studijų centras (RESC) Vilniuje.

Harvardo Daviso Rusijos ir Eurazijos studijų centras, kuriame asocijuotu ekspertu dirba Linas Kojala, neseniai organizavo diskusiją apie koronaviruso poveikį Rusijos užsienio politikai. Diskusijoje dalyvavo Irina Busygina, Lyginamųjų valdymo studijų centro direktorė ir Harvardo profesorius Timothy Coltonas.

RESC savo naujienlaiškyje dalinasi pagrindinėmis diskusijos idėjomis:

– Rusijos užsienio politika yra naudojama kaip instrumentas kontroliuoti nacionalinei politikai, palaikyti visuomeninį konsensusą ir konsolidaciją.

– Sėkminga, aktyvi ir agresyvi užsienio politika ilgą laiką buvo vienas Putino populiarumo Rusijoje pagrindų, bet po truputį visuomenės žvilgsnis gręžiasi atgal į šalies vidų.

– Koronaviruso sukelta krizė yra sudėtingas testas įvairiems Rusijos užsienio politikos projektams. Vienas jų, Rusijos vadovybės numylėtinė Eurazijos ekonominė sąjunga, šiuo metu neužtikrina efektyvaus bendradarbiavimo; viską užgožia nacionaliniai atskirų valstybių siekiai. Iš kitos pusės, tokiomis aplinkybėmis Rusija gali jaustis laisviau, nei JAV ar ES šalys, ir įgyvendinti savo politinius sprendimus pernelyg nemąstydama apie partneres.

Putino populiarumas keičiasi

– V. Putinui perėmus valdžią prieš 20 metų, jį labiau rėmė jauni, nei vyresnio amžiaus Rusai. Dabar turime atvirkštinį variantą. Vis dėlto, Kremlius yra susidūręs su problemomis ir kalbant apie vyresnį elektoratą (pvz. neseni pensijų sistemos pokyčiai iššaukė protestus).

– Anksčiau buvo kalbama apie Putino „virš-populiarumą“, t.y. kaip palaikyti aukštą reitingo lygį. Dabartinėje situacijoje vis labiau kyla klausimas kaip lėtinti reitingo kritimą. Tikėtina, kad siekiant to bus koncentruojamasi į „patikimas“ elektorato grupes, kurios ir taip linkusios remti V. Putiną arba priklauso nuo valdžios (pvz. bedarbiai, pensininkai, valstybės tarnautojai), vietoj to, kad būtų bandoma plėsti potencialių rėmėjų aprėptį.

– Rusijos valdžia nebegali pasikliauti smulkiomis karinėmis avantiūroms norėdama kilstelti savo reitingus. Tai buvo svarstoma jau prieš porą metų, o koronaviruso pandemijos sukeltos aplinkybės gali visiškai panaikinti tokias galimybes. Karinius veiksmus galėtų pakeisti toliau stiprinami naratyvai apie Antrąjį pasaulinį karą arba Rusijos kosmoso programą, kuri šiandien yra gerokai nukraujavusi.

– Vienas faktorių, padedančių kontroliuoti reitingo kritimą, yra argumentas, kad be V. Putino režimo būtų dar blogiau. Pvz. valstybinėje žiniasklaidoje pabrėžtinai akcentuojama, kad JAV nesusidoroja su pandemija, kalbama, jog Rusijai be lyderio grėstų visiškas chaosas.

– Galimai Rusijoje vyksta decentralizacija. Tai procesas, vykstantis švytuoklės principu – kartais pernelyg daug decentralizacijos verčia visą Rusijos struktūrą braškėti, bet tada šokama prie perdėtos centralizacijos, kuri nėra pajėgi adekvačiai kontroliuoti tokios milžiniškos valstybės.

– Kol vietinės valdžios figūros buvo gerokai žemiau reitinguose, nei V. Putinas, iš jų būdavo galima nesunkiai perimti iniciatyvą. Reitingų skirtumui mažėjant, taip nebėra. Anksčiau būtų buvę galima permesti koronaviruso problematiką vietos gubernatoriams ir po to vėl perimti iniciatyvą į centrinės valdžios rankas, kai situacija imtų gerėti, bet šiuo metu tai gali tapti sudėtinga.

– Gubernatoriai yra renkami vietos rinkimuose ir dažnai kiek labiau linkę kreipti dėmesį į vietos arba nacionalinius iššūkius, ne tarptautinės politikos problemas, ir tai gali kreipti Rusijos žvilgsnį vidun į save. Tai matoma net tarp V.Putino lojalistų.

– Rusijai esant izoliuotai Vakaruose, Rusijos-Kinijos santykiai sparčiai gerėja, bet įvairiuose sluoksniuose dėl to kyla nerimo. Rusija, ypač jos elitas, nerimauja, kad galėtų tapti „jaunesniuoju“ partneriu jų santykiuose.

– Rusija negauna iš Kinijos apčiuopiamos naudos. Jau kurį laiką tęsiasi nejaukus Rusijos pasikliovimas Kinija, bet pastaruoju metu tai jau progresuoja link perdėto pasikliovimo.

– Yra tikimybė, kad Rusijos-Kinijos santykių suartėjimas įgis didelį pagreitį ir tai gali sukelti rimtų problemų, nes Rusija neturės galimybės pasverti galimų tokių suartėjimų pasekmių. Jau dabar šių dviejų šalių partnerystė nėra tarp lygių žaidėjų.

– Vis dažniau Rusijoje viešumoje iškyla neigiamų atgarsių apie Kiniją. Prieš kelias savaites Kremliaus žiniasklaidos priemonės publikavo neigiamų straipsnių apie Kiniją. Nors tie straipsniai nebuvo įkelti į pirmąjį puslapį, vis dėlto jie turėjo gan nedraugišką atspalvį. Nėra aišku ar tai sankcionavo Kremlius, ar patys redaktoriai, tačiau tai laikytina svariu ženklu.

Kokių signalų ieškoti?

– Visų pirma – asmenybių pokyčiai. Jei lieka tie patys asmenys, kurie buvo pastaruosius 20 metų – pokyčių tikėtis neverta. Pvz. menka tikimybė, kad S. Lavrovas pakeis savo nuostatas ir naratyvus apie Vakarus. Jei šiose srityse užsibuvę veteranai bus iškeldinti, tikėkimės pokyčių (nors sunku pasakyti ar gerų, ar ne).

–Verta stebėti su Kremliumi susijusius analitinius centrus. Ne vien tik tai, apie ką kalbama, bet kaip kalbama. Pastaruoju metu kyla kalbų, kad Rusija turi idėjų, kurias pasiūlys pasauliui. Šios idėjos nebūtinai visiškai naujos, bet jų „įpakavimas“ gali būti naujas.

–Turėtume stebėti vidinės politikos pokyčius ir žingsnius, jų ryžtingumą ir kryptį, taip pat ir mastą. Kadangi vidaus ir užsienio politika yra labai persipynusios Rusijoje, galime iš to šį tą pamatyti.