Pasaulyje

2020.05.25 17:01

Pileckio istorija: Vilniuje gyvenęs kapitonas savo noru pateko į Aušvicą, apie jį papasakojo pasauliui

Andrius Balčiūnas, LRT.lt 2020.05.25 17:01

Antrojo pasaulinio karo įkarštyje Lenkijos kapitonas, Vilniuje gyvenęs ir kovojęs Witoldas Pileckis savo noru pasisiūlė patekti į vieną nuožmiausių nacių koncentracijos stovyklų Aušvicą-Birkenau. Nacių ir sovietų okupuotoje Lenkijoje sklandė įtarimai apie ten vykstančius žiaurumus, todėl W. Pileckio misija buvo tiesa ir ją pranešti išoriniam pasauliui.

Du metus Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje išbuvęs W. Pileckis, čia suorganizavęs pogrindinį judėjimą ir tikėjęsis surengti maištą prieš nacių vadovybę, sėkmingai pabėgo iš koncentracijos stovyklos ir apie nacių nusikaltimus pranešė pasauliui. Tačiau 1948 m. gegužės 25-ąją vadindami fašistu, sovietai po įkalinimo ir kankinimų jį nušovė į pakaušį.

Todėl pirmadienį Europos Parlamento (EP) iniciatyva yra minima Tarptautinė kovų su totalitarizmu didvyrių diena. EP Atminimo grupė surengė minėjimą apie W. Pileckį ir dviejų 20 a. totalitarinių režimo – nacizmo bei komunizmo – atminimą Europoje.

Mokė gyventi taikoje

W. Pileckio dukra Zofia Pilecka-Optunowicz renginyje rodytame dokumentiniame vaizdo įraše prisimena, kad jos tėvas buvo puikus mokytojas, rodęs daug dėmesio vaikams.

„Kasdieniniuose pasivaikščiojimuose jis rodydavo, koks gražus ir gausus yra pasaulis, kaip svarbu gerbti visa, kas gyva, – sako Z. Pilecka-Optunowicz. – Jis mokė gyventi taikoje su gamta ir su Dievu.“

W. Pileckis gimė ir užaugo Rusijos imperijoje, kur buvo ištremtas jo senelis Jozefas, kovojęs prieš caro valdžią 1863–1864 m. sukilime. Todėl Witoldas užaugo nepriklausomos Lenkijos idėją puoselėjančioje šeimoje, teigia istorikas, Gdansko universiteto prof. Grzegorzas Berendtas.

„Esu užtikrintas, kad jis puikiai žinojo ir buvo dėkingas rusų kultūrai, nes būdamas jaunas galėjo ja mėgautis“, – teigia prof. G. Berendtas.

20 a. pradžioje W. Pileckis su šeima, būdamas vos 9-erių, atvyko gyventi į Vilnių. Vėliau, Pirmojo pasaulinio karo metu, Witoldas kovojo prieš bolševikus, dalyvavo keliuose didelės reikšmės mūšiuose – pavyzdžiui – prie Vyslos, kur lenkų pajėgos sutriuškino Raudonąją armiją ir sustabdė jos veržimąsi į Vakarų Europą.

„Jis gyveno Vilniuje, studijavo Vilniaus universitete meną ir gerai jį išmanė, bet buvo ir karys, gerai išmanęs mūšius“, – teigia Kauno muziejaus istorikas Simonas Jazavita.

Kai nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, „jis vėl kaip rezervistas grįžo į kariuomenę, kariavo ir su vokiečiais, ir su sovietais. Ir tada prisijungė prie pogrindinio judėjimo. Ir jis nesuabejojęs priėmė įsakymą vykti į koncentracijos stovyklą ir vykdyti pogrindinę veiklą ten. Taip jau nutiko, kad jis buvo nusiųstas į tuo metu baisiausią vietą – Aušvicą-Birkenau“, teigia prof. G. Berendtas.

W. Pileckio sūnus Andrzejus pasakoja, kad okupacijos metais šeima tik kartais matydavosi su pogrindžio Armijos Krajowos veikloje dalyvavusiu tėvu ir turėjo apsimesti, kad jis jų tolimas giminė, idant nesužlugdytų priedangos.

Apie koncentracijos stovyklą sklandė gandai

Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą Lenkijos teritorijoje naciai pastatė 1940-ųjų gegužę. Istorikas S. Jazavita teigia, kad dar kurį laiką niekas tiksliai nežinojo, kas vyksta stovyklos viduje, tačiau sklandė gandai apie žiaurumus.

„Pileckis niekad nepasidavė, keliavo į Varšuvą, buvo vienas pirmųjų Lenkijos pogrindžių narių, buvo įtakingas narys, rodė drąsą, įgūdžius, todėl daug kas manė, kad jis gali būti tuo žmogumi, kuriam pavyktų įgyvendinti tą misiją Aušvice“, – sako S. Jazavita.

Istorikas pasakoja, kad W. Pileckis ne tik sėkmingai pateko į koncentracijos stovyklą, bet ir bandė organizuoti pogrindinį judėjimą čia, kurio tikslas – surengti maištą prieš nacių prižiūrėtojus. Kartu W. Pileckis rodė didelį solidarumą su čia kalintais žydais, sovietų karo belaisviais.

„Kartais sunku net įsivaizduoti, kaip tomis žiauriomis sąlygomis sukurti pogrindį, bet jam pavyko tai padaryti“, – sako S. Jazavita.

Nors W. Pileckis puoselėjo viltį, kad sąjungininkai padėtų išsivaduoti iš stovyklos, netrukus šių iliuzijų teko atsisakyti. Tada Lenkijos kapitonas sėkmingai pabėgo iš Aušvico-Birkenau ir perdavė žinias apie čia vykdomus nusikaltimus, kurios pasiekė sąjungininkus, apie juos sužinojo ir Jungtinės Karalystės premjeras Winstonas Churchillis.

Karo metu W. Pileckis tęsė veiklą pogrindyje Varšuvoje, vėliau buvo išvaduotas sąjungininkų pajėgų, tačiau pasirinko grįžti į sovietų okupuotą Lenkiją bei siųsti ataskaitas apie įvykius čia į Vakarus.

Už šią veiklą 1947 m. sovietų valdžia jį suėmė ir įkalino. Anot S. Jazavitos, W. Pileckio likimas priminė Lietuvos partizanų vadų gyvenimo pabaigą – jis buvo žiauriai kankinamas, tačiau nepalūžo.

Vis tik sunkiausiai W. Pileckis išgyveno sovietų jam klijuojamą fašisto etiketę. „Tai jo širdį sudaužė“, – sako S. Jazavita.

Skirtingos atmintys

Diskusijos metu Lietuvos europarlamentarai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius pabrėžė, kad ši diena ir kovų su totalitarizmu herojų atminimas galėtų padėti kurti bendrą Europos atmintį ir padėti Vakarų šalių gyventojams suvokti, kad abu 20 a. totalitarizmai buvo lygiaverčiai.

Tačiau R. Juknevičienė pabrėžia, kad šiandien pati Rusijos valdžia aktyviai išnaudoja savo istorijos versiją hibridiniame kare prieš Europos valstybes, todėl Vakarų ir Rytų Europos valstybėms reikia stengtis suprasti skirtingą praeities patirtį.

Istorikas S. Jazavita sako, jog abiem pusėms būtina įsigilinti į skirtingus praeities išgyvenimus ir tikėtis supratimo, tokiu būdu kuriant vieningą Europos istorijos sampratą: „Jis svarbus tiek lenkams, tiek lietuviams, tiek visai Europai, kaip simbolis pasipriešinimo prieš abu totalitarinius režimus.“

Anot A. Kubiliaus, Rusija galėtų minėti W. Pileckio herojišką kovą su nacizmu: „Jei (Rusijos prezidentas Vladimiras – LRT.lt) Putinas toliau neneigia to, ką Chruščiovas padarė (1956 m. komunistų partijos suvažiavime pasmerkdamas Stalino nusikaltimus ir kultą – LRT.lt), tai Pileckio atminimas turėtų būti pagerbiamas Rusijoje, nes Pileckis kovojo su Hitlerio režimu. Šiandienos Rusija bando save pristatyti kaip tos kovos lyderiais.“

„W. Pileckis savo visu gyvenimu parodė, kad įmanoma gyventi taikoje su kaimynais, nepriimti iš užsienio ateinančios agresijos. Deja, dabar tai galime matyti pastaruosius kelerius metus, kad ši pavojinga situacija, nutikusi prieš 80 metų, gali vėl pasikartoti. Turime sekti Pileckio ir kitų žmonių pavyzdžiu, daryti viską, ką galime, kad tai nepasikartotų“, – užbaigia prof. G. Berendtas.