Baltarusis Nikolajus Dedokas už „chuliganiškus veiksmus oficialių pastatų atžvilgiu“ kalėjo ketverius su puse metų. Į laisvę jis turėjo išeiti 2015 metų kovą, tačiau Mogiliovo miesto Lenino rajono teismas metams pratęsė laisvės atėmimą „už piktybišką nepaklusimą administracijos reikalavimams“. Vis dėlto šių metų rugpjūtį, artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams, N. Dedokas, kartu su grupe kitų politinių kalinių, buvo paleistas į laisvę. Dabar jis – Vilniuje veikiančio Europos humanitarinio universiteto Politologijos ir Europos studijų programos studentas. Apie savo istoriją jis kalbėjosi su „EHU Times“ žurnaliste Jana Liaškovič.
– Nikolajau, žinome Jūsų istoriją: kai vienas terminas ėjo į pabaigą ir Jūs turėjote išeiti į laisvę, pagal kitą kaltinimą laisvės atėmimas buvo pratęstas dar metams. Po to staiga buvote paleistas į laisvę. Su kuo Jūs pats siejate tokį sprendimą?
– Aš tai sieju su pinigų trūkumu. Akivaizdu, kad šis sprendimas buvo priimtas dėl eilinės pseudo-liberalizacijos, rinkimų išvakarėse bandant pagerinti santykius su Europa. Kadangi vienas iš jos diplomatų reikalavimų buvo išlaisvinti politinius kalinius, taip ir buvo padaryta. Žinoma, A. Lukašenka nieko nenorėjo paleisti, bet buvo priverstas tą padaryti. [ES šį ketvirtadienį kaip tik suspendavo sankcijas Baltarusijai, nes ši paleido politinius kalinius – LRT.lt.]
– Kai kurie Baltarusijos žmogaus teisių gynėjai siūlo politinius kalinius skirstyti į „sąžinės kankinius“, arba tuos, kurie sėdi tik dėl savo įsitikinimų, ir tuos, kurie įkalinti už teisės aktams prieštaraujančius veiksmus. Dėl pirmųjų tie žmogaus teisių gynėjai reikalavo, kad jų įkalinimas būtų panaikintas, o antrųjų atveju tesiekė bylų peržiūrėjimo. Kaip Jūs vertinate tokį požiūrį?
– Dar sėdėdamas kalėjime parašiau apie tai savo nuomonę, mano draugai paskelbė tą tekstą internete. Žinoma, niekaip negalima skirstyti kalinių į daugiau ar mažiau politinius. Jau pati logika sako, kad politinis kalinys yra tas, kuris sėdi dėl savo politinių veiksmų ar įsitikinimų. Dėl to kalbėti, kad vieni ėmėsi prievartos veiksmų, kiti – ne, mažų mažiausia neteisinga. Prisiminkime vadinamuosius „Aikštės“ („Plošča“ – taip Baltarusijoje vadinami 2006 metais pagrindinėje Minsko aikštėje vykę protestai, kurių dalyvius sumušė OMON) kalinius, kuriuos taip pat kaltino neteisėtais veiksmais, Prokopenką ir Vaskovičių. [Jie] aikštėje daužė stiklus, mušė omonininkus. Bet tų įvykių dalyvius pripažino politiniais kaliniais be jokių svyravimų.
Ir iš viso – ar galime nelaikyti politiniais kaliniais žmonių, kurie kovojo su režimu, nesvarbu, kokiais būdais ir priemonėmis? Galbūt toks skirstymas kyla iš politinių įsitikinimų: štai čia – anarchistai, o ne mūsų įtikinimų atstovai, vadinasi, patraukime juos į pakraštį. Galbūt dėl tam tikrų priešpriešos baimių. Gal vienintelėmis priimtinomis pasipriešinimo formomis jie laiko tiktai taikias – mitingus ir protestus, kai visą likusį gyvenimą gali gauti per galvą ir tiek. Kaip bebūtų, tokį skirstymą aš laikau amoraliu.
– Nikolajau, kol Jūs buvote kalėjime, Jums palaikyti buvo organizuotos įvairios akcijos, tokios kaip piketai Breste ar Europos humanitarinio universiteto (tremtyje Vilniuje veikiantis nepriklausomas universitetas baltarusių studentams – red. past.) studentų Kalėdų akcija bei kitos. Tačiau jos netapo priežastimi Jus paleisti į laisvę. Dėl to ir klausiu – ar tokias solidarumo akcijas laikote naudingomis?
– Nesutikčiau, kad akcijos nebuvo priežastis mane išlaisvinti. Suprantama, dėl vienos konkrečios akcijos niekas nieko nepaleis. Tačiau mano ir kitų politinių kalinių išlaisvinimui buvo svarbi kelių faktorių visuma: ta ir palaikymo akcijos, ir veiksmai tarptautinėje arenoje, ir nuolatiniai žurnalistų rašiniai kaip priminimas. Kiekvienas prilipintas atsišaukimas, kiekvienas grafitis, kiekviena solidarumo akcija – tai lašelis, kuris galiausiai pripildo jūrą. Žinoma, kad solidarumo akcijos labai svarbios. Jos (be to, kad mus išlaisvino) neleido palūžti.
Žmogus kali, bet jis supranta, kad kitiems nėra nusispjauti, kad jie pasirengę rizikuoti ir savo laisve, kad tik tave palaikytų. Tai labai sustiprina, padeda atsispirti įvairioms provokacijoms, spaudimui, prašymams prašyti malonės. Tai ir yra esminis akcijų tikslas.
Dar vienas svarbus aspektas: kai kalėjimo prižiūrėtojai mato, kad žmogų palaiko, kai ateina glėbiai laiškų, vyksta akcijos, jų požiūris labai smarkiai keičiasi. Jie tiesiog bijo mušti tokius žmones, bijo iš jų tyčiotis, net susimąsto, ar verta chamiškai su jais elgtis. Jie puikiai supranta, kad kitą dieną visa tai gali atsidurti spaudoje.
– Tapote Europos humanitarinio universiteto nuolatinių studijų studentu, studijuojant reiktų būti Vilniuje. Ar siejate savo ateitį su Baltarusija – po viso to, ką ten teko patirti?
– Po to, kai atsėdėjau, nekuriu planų tolimai ateičiai. Todėl šiandien man svarbiausia pataisyti sveikatą, po to – įgyti aukštąjį išsilavinimą, ir, žinoma, aš dalyvausiu socialinėje kovoje. O kokios šalies teritorijoje tai darysiu, nėra svarbu.
