Pasaulyje

2020.05.22 20:43

Nuteistųjų Rusijoje kasdienybė: pasiskundę dėl pareigūnų smurto, kaliniai dingsta be žinios

„Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.05.22 20:43

Tik praėjus kelioms dienoms po to, kai Rusijos valdžia žiauriai numalšino viename iš Sibiro kalėjimų kilusias riaušes, Kristina Ilinova sužinojo, kad jos vyras laikomas dingusiu be žinios.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ (RFE / RL) originalus kūrinys.

Jevgenijus Ilinovas buvo vienas iš 200 pataisos kolonijos Nr. 15 kalinių, kurie balandžio 9 d. sukilo, protestuodami prieš šio padidinto saugumo kalėjimo sargybinių elgesį, ir organizavo masines riaušes, kurios baigėsi tik įsikišus Rusijos specialiosioms pajėgoms.

Po susirėmimo dalis kolonijos komplekso buvo sugriauta. Remiantis vietos NVO „Sibiras be kankinimų“ duomenimis, devyni kaliniai buvo hospitalizuoti, vienas vėliau nuo patirtų sužeidimų mirė. Balandžio 11 d. apanglėjusiuose vieno iš pastatų griuvėsiuose rastas kalinio Maksimo Dautovo kūnas.

K. Ilinova ne kartą skambino kalinių giminėms sukurta karštąja telefono linija. Jai buvo pasakyta kantriai laukti naujienų. Gegužės 13 d., praėjus dviem savaitėms po to, kai moteris parašė laišką Irkutsko kalėjimų tarnybai, galų gale atėjo regiono kalėjimų tarnybos vadovo Leonido Sagalakovo pasirašytas atsakymas.

Laiške, su kuriuo RFE / RL taip pat turėjo galimybę susipažinti, L. Sagalakovas rašė, kad dėl nubrozdinimų stuburo ir juosmens srityje J. Ilinovas šiuo metu yra prižiūrimas medikų kitoje laisvės atėmimo įstaigoje Angarske. Laiško autoriaus teigimu, jo būklė „patenkinama“.

„Taip nebūna, kad dėl nubrozdinimų mėnesį gulėtum prižiūrimas medikų, – telefonu iš Ust-Kuto (už 800 km į šiaurę nuo Angarsko esančio miesto) sakė K. Ilinova. – Jie kažką nutyli.“

Laiške taip pat buvo nurodyta, kad dėl koronaviruso plitimui stabdyti taikomų priemonių siuntiniai šiuo metu nėra priimami. Be to, dėl Irkutsko srityje paskelbto karantino K. Ilinova negali nuvykti aplankyti vyro.

K. Ilinova yra tik viena iš daugiau kaip šimto giminaičių, kurie, žmogaus teisių aktyvistų teigimu, ieško informacijos apie 54 Angarsko (už 5 tūkst. km į rytus nuo Maskvos, šalia Mongolijos sienos, esančio miesto) kalėjime buvusius nuteistuosius. Jie piketavo šalia įkalinimo įstaigos, reikalaudami atsakymų iš jos vadovybės, rašė laiškus pareigūnams.

Kalėjimo administracija uždraudė nepriklausomiems stebėtojams apsilankyti įkalinimo įstaigoje ir pakalbinti joje kalinčius asmenis, todėl visą įvykių vaizdą tenka dėlioti iš oficialių pranešimų ir fragmentiškų kalinių ar jų šeimos narių pareiškimų.

Duodami interviu RFE / RL, dviejų kalinių šeimos nariai teigė gavę neaiškius patikinimus, kad dėl neįvardintų sužeidimų jų artimiesiems yra suteikta medicininė pagalba. Kiti gi teigia iš viso negavę jokio atsakymo.

„Valdžios institucijos atsisako teikti informaciją apie kalinių sveikatą“, – sako Irkutske gyvenantis žmogaus teisių aktyvistas Pavelas Gluščenko, kuris padeda artimiesiems teikti prašymus informacijai gauti.

Jo teigimu, grupę, kuri kampanijai koordinuoti naudoja programėlę „Viber“, sudaro 125 nariai.

Maksimo Dautovo žmona Valerija Goleva apie vyro mirtį sužinojo tik balandžio 11 d. iš draugų, kurie apie tai perskaitė dienos naujienose. Moters teigimu, balandžio 10 d. popietę M. Dautovas jai telefonu paskambino iš kalėjimo ir pasakė, kad yra „problemų“. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji kalbėjosi su savo vyru.

Po kelių nesėkmingų bandymų V. Golevai pavyko prisiskambinti į kalėjimų tarnybą tik balandžio 13 d.

„Jie tiesiog manęs paklausė: „Pati jį laidosit ar kaip? – pasakoja ji. – Ir viskas.“

Balandžio 17 d. moteris atgavo vyro kūną kartu su oficialiu koronerio liudijimu. Jame buvo parašyta, kad M. Dautovas pasikorė.

V. Goleva tuo netiki. „Ant viso kūno buvo pilna nubrozdinimų, rankos buvo pamėlusios, o kaklas apdraskytas“, – pasakoja ji. Moteris mano, kad vyro mirtis buvo įregistruota kaip savižudybė, kad valdžiai „nereikėtų prisiimti atsakomybės“.

Kita giminaitė, Aliona Pašina, nesėkmingai ieško informacijos apie 29 metų brolį Michailą Pašiną, kuriam kalėti buvo likę treji metai. Gegužės 8 d., praėjus maždaug mėnesiui po maišto, M. Pašinas jai netikėtai paskambino. Moteris įtarė, kad jis buvo ne vienas.

„Ryšys buvo baisus, – sakė ji telefonu. – Negalėjau suprasti, ką jis sako. Buvo akivaizdu, kad kažkas stovi šalia.“

M. Pašinas neatskleidė savo buvimo vietos, tačiau prašė sesers liautis ieškojus informacijos.

„Jis klausė, kam rašinėju tuos raštus, kam skambinėju, – prisimena A. Pašina. – Sakė, kad sėdėčiau ramiai.“

Jų pokalbis truko 22 sekundes.

Jau keletą savaičių Angarsko kalėjime atmosfera buvo slogi – artimųjų vizitai buvo uždrausti, siekiant užkardyti koronaviruso plitimą.

Tačiau kalinių teigimu, paskutinis lašas buvo prižiūrėtojų smurtas prieš nuteistąjį Antoną Obaleničevą. Balandžio 9 d. internete išplatintame vaizdo įraše A. Obaleničevas rodo sužeidimus, kurios esą patyrė, mušamas prižiūrėtojų. Rodydamas kairę ranką, vyras teigė protestuodamas persipjovęs riešą.

Demonstruodami solidarumą, tą patį padarė dar 17 nuteistųjų, kaip manoma, pasinaudoję maišto metu jų pačių sudaužytų apsaugos kamerų stiklais. Balandžio 10 d. pasirodžiusiame vaizdo įraše keletas kalinių su kraujuotais raiščiais ant dilbių prašė pagalbos.

„Jie mus muša, nesigaili nė vieno, – šaukė vienas, jam už nugaros vis labiau įsismarkaujant liepsnai. – Jie mus užmuš! Žmonės, mums reikia jūsų pagalbos!“

Praėjus dviem dienoms po to, kai neramumai buvo numalšinti, Rusijos kalėjimų tarnyba išplatino pranešimą, kuriame keletas kalinių kaltinami sargybinio užpuolimu ir maišto organizavimu.

Pranešime teigiama, kad visi neramumuose dalyvavę kaliniai buvo perkelti į kitas įkalinimo įstaigas ir kad jų sveikatos būklė buvo „patenkinama“.

Tačiau gegužės 6 d. žmogaus teisių aktyvistai pranešė, kad dėl maišto metu patirto stuburo lūžio mirė dar vienas nuteistasis.

„Dar balandžio 14 d., kai tik sužinojome apie jo patirtą sunkią traumą, padavėme pareiškimą, kad būtų iškelta baudžiamoji byla, – sako organizaciją „Sibiras be kankinimų“ atstovaujantis Sviatoslavas Chromenkovas. – Praėjo trys savaitės, bet naujienų nėra.“

Gegužės 7 d. pareiškime Irkutsko kalėjimų tarnyba neigė žiniasklaidos pranešimus apie antrą auką ir įspėjo visuomenės informavimo priemones neskleisti „melagingų naujienų“.

A Obaleničevas, dėl kurio tariamo sumušimo ir kilo riaušės, duodamas interviu valstybiniam televizijos kanalui „Rossia 24“, atsiėmė balandžio 9 d. pareikštus kaltinimus.

„Tai, kas ten teigiama, nėra tiesa, – tyliai ištarė jis, truktelėdamas pečiais. – Niekas manęs nemušė.“

Tame pačiame reportaže buvo parodytas ir dar vienas, pagalba organizuojant maištą kaltinamas, nuteistasis Andrejus Kalininas. Vyras su didžiulėmis mėlynėmis paakiuose teigė, kad juo ir visais kitais pasinaudojo „įtaką turintys asmenys“.

Balandžio 10 d. Teisingumo ministras Konstantinas Čuičenko pareiškė, kad „maištui buvo vadovaujama iš išorės“ ir tai darė „vadinamieji teisių gynėjai“.

Kalėjimų tarnyba nereagavo į RFE / RL prašymą pakomentuoti situaciją.

Remiantis 2019 m. gruodį verslo leidinio RBC atlikta analize, iš 44 skundų dėl Rusijos kalėjimo prižiūrėtojų smurto iškeliama tik viena baudžiamoji byla. Irkutsko srityje, kur ir įvyko balandžio 9–10 d. maištas, laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2018 m. nebuvo iškelta nė viena tokio pobūdžio byla, nepaisant 262 skundų (tai yra trečia pagal skundų skaičių Rusijos sritis).

Į prastas kalinių gyvenimo sąlygas ir perpildytas įkalinimo įstaigas atkreiptas dėmesys tuomet, kai kovą šalyje prasidėjo koronaviruso protrūkis – aktyvistai įspėja, kad maždaug 875 tūkst. šiuo metu kalinčių asmenų kyla padidintas pavojus užsikrėsti COVID-19.

Kristina Ilinova įtaria, kad jei kas blogo nutiks jos vyrui, valdžia gali pasinaudoti pandemija kaip pasiteisinimu.

Jevgenijui Ilinovui iš aštuonerių metų, skirtų už sunkų kūno sužalojimą, liko kalėti šešerius, tačiau moteris baiminasi, kad jo sveikata visą laiką prastėja.

Pora augina trejų ir šešerių metų vaikus, kurie net nežino, kad jų tėvas kalėjime.

„Aš tai nuo jų slepiu“, – sako K. Ilinova.

Dabar moteris baiminasi, kad vaikai gali daugiau niekada nebepamatyti tėvo.

„Gal jo jau nebėra gyvo, gal dėl to jie ir slepia informaciją, – sako ji. – Galiausiai jie visą kaltę suvers koronavirusui.“