Pasaulyje

2020.05.18 05:30

„Absoliuti staigmena“: popiežiumi išrinktas Lenkijos kardinolas Wojtyla sukėlė nerimo Maskvoje

Andrius Balčiūnas, LRT.lt 2020.05.18 05:30

Prieš šimtmetį gimė pirmasis po 455 metų pertraukos ne italu popiežiumi tapęs arkivyskupas Karolis Wojtyla. Sovietinė Maskva rengėsi aršesnei konfrontacijai su naujuoju Bažnyčios vadovu, bet popiežius Šv. Jonas Paulius II nebuvo komunizmo griovėjas, LRT.lt teigia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto (VU IF) profesorius Arūnas Streikus.

1978 m. spalio 16 d., vykstant kardinolų konklavai Vatikane, Šv. Petro aikštėje susirinkę stebėtojai pamatė iš kamino, kuris praneša popiežiaus rinkimų rezultatą, kylančius baltus dūmus. Praėjus maždaug 22 minutėms Šv. Petro aikštėje pasirodė kardinolas Pericle`is Felici su palyda ir paskelbė: „Habemus papam.“ Šiuos žodžius lydėjo pilnos maldininkų aikštės plojimai ir džiaugsmingas ūžesys.

Pranešus, kad naujuoju Katalikų Bažnyčios popiežiumi išrinktas K. Wojtyla, šią žinią tiesioginėje transliacijoje JAV televizijos „ABC“ reporteriai ir dvasininkai pavadino „absoliučia staigmena“ bei mėgino ištarti 58-erių Krokuvos arkivyskupo pavardę.

Pirmieji naujojo popiežiaus žodžiai, pasakyti kreipiantis į tikinčiuosius, vėliau skambėjo per visą jo pontifikatą: „Broliai ir seserys, nebijokite sutikti Kristų ir priimti jo galią.“

Katalikų Bažnyčios vadovu išrinktas dvasininkas iš komunistinės Lenkijos buvo reikšmingas pareiškimas Šaltojo karo pasaulyje. Nors populiaru apie Joną Paulių II galvoti kaip apie vieną pagrindinių komunizmo Europoje griovėjų, bet tai nėra teisinga.

Griežtas antikomunistas

K. Wojtyla studijuoti pogrindinėje Krokuvos kunigų seminarijoje pradėjo Antrojo pasaulinio karo įkarštyje 1942 m., o kunigo šventimus gavo po ketverių metų. Dvejus metus praleidęs studijose Romoje ir apgynęs daktaro disertaciją, grįžo į Lenkiją, ten dirbo pastoracinį darbą, o 1958 m. paskirtas Krokuvos vyskupu augziliaru.

„Čia jis, kaip ir dauguma tuometinės Lenkijos vyskupų, pasižymėjo gana tvirta laikysena komunistinės valdžios atžvilgiu. Tikrai nepriklausė tai vyskupų grupei, kuri buvo labiau nuolaidi, labiau lojali komunistinei valdžiai. Jis buvo tarp tų ryškiausių režimui oponuojančių dvasininkų“, – teigia A. Streikus.

Anot istoriko, po konklavos sovietų KGB Maskvoje buvo parengusi pažymą apie naująjį popiežių, kurioje jis buvo apibūdinamas kaip vienas reakcingiausių Lenkijos vyskupų antikomunistų, „kuris dabar pakreips Katalikų Bažnyčią radikalesnės laikysenos ir konflikto su sovietais kryptimi“.

Tačiau priešingai, nei populiaru manyti, Jonas Paulius II nebuvo svarbiausias ir pagrindinis komunizmo Europoje griovėjas.

„Nereikėtų pasiduoti tam komunistinės propagandos mitui, kad Jonas Paulius II yra užkietėjęs antikomunistas ir kažkoks kapitalizmo labai didelis adeptas ir Šaltojo karo šalininkas, tų imperialistų stovyklos idėjinis vadas“, – sako A. Streikus.

Profesorius pabrėžia, kad naujasis popiežius tęsė jau jo pirmtakų pradėtą vadinamąją Vatikano Rytų politiką, kuria buvo stengiamasi atkurti ryšius su už geležinės uždangos esančiais tikinčiaisiais ir pagerinti Bažnyčių padėtį komunistiniuose kraštuose.

„Jis labiau iškėlė tikinčiųjų, žmogaus teisių reikalavimą. Savotišką tvirtesnę derybinę poziciją santykiuose su komunistiniais režimais. Visų pirma, reikalavimas, kad jūs turite gerbti religijos laisvę kaip pamatinę žmogaus teisę, kurią jūs patys įsipareigojote gerbti, – teigia A. Streikus. Jis primena, kad Sovietų Sąjunga jau buvo pasirašiusi vadinamąjį Helsinkio baigiamąjį aktą ir įsipareigojusi gerbti žmogaus teises. – Popiežius jau turėjo tvirtesnį tarptautinį juridinį pagrindą reikalauti gerbti teises ir komunistiniams režimams buvo kaip ir iškelta sine qua non sąlyga.“

Dalis dvasininkų laikėsi nuolaidesnės pozicijos socialistinės valdžios atžvilgiu, ieškojo kompromisų ir buvo susipriešinę su aršiai režimo politikai besipriešinančiais dvasininkais.

„Jono Pauliaus II pontifikato metais tas (dvasininkų – LRT.lt) susiskaldymas ir susipriešinimas aiškiai mažėja. Kovojantieji pamatė, kad dabar yra savotiškas jų laikas, kad jie bus išklausyti Romoje popiežiaus ir Vatikano, jie labiau pasitiki savo jėgomis“, – sako A. Streikus.

Lojalesni socialistinei valdžiai dvasininkai įžvelgė grėsmę, kad gali tapti labiau izoliuoti, nes naujasis popiežius tikisi griežtesnės pozicijos, todėl jų santykis su valdžia ėmė keistis ir artėti link kovojančių pozicijų. – Popiežiui pavyko bent iš dalies suvienyti dvasininkiją komunistinio bloko šalyse.“

Keliavo ir ten, kur nebūta

Popiežius Jonas Paulius II per visą pontifikavimo laiką vyko į 250 kelionių, iš kurių daugiau nei pusė buvo už Italijos ribų, – tai buvo naujas Romos Bažnyčios vadovo bruožas. Jis lankėsi Graikijoje, ten atsiprašė už katalikų nuodėmes prieš ortodoksus, pasirašė istorinį bendrą pareiškimą su Graikijos Ortodoksų Bažnyčios vadovu arkivyskupu Christodoulosu.

Prof. A. Streikus sako, kad pontifikas tęsė jau anksčiau Vatikano II susirinkimo pradėtą naujo ekumeninio bendradarbiavimo liniją, kai buvo įkurtos specialios tarpkonfesinės darbo grupės, vyko aukštų dvasininkų susitikimai. Bet paties popiežiaus charizma įpūtė naujos gyvybės vykstantiems procesams.

Jonas Paulius II tiesė ekumeninius tiltus ir lankydamasis Damaske, kur jį sutiko Bagdado patriarchas Raphaelis Bidawidas, kartu su didžiuoju muftijumi Ahmedu Kuftaro žengė į Omejadų mečetę, vėliau lankėsi ir protestantų bažnyčiose ir sinagogose, surengė vizitą į Jungtinę Karalystę, žengė į Baltuosius rūmus JAV.

„Šiuo požiūriu vėlgi K. Wojtyla galbūt iškėlė klausimą į platesnį lygmenį savo tokiais išties įsimenančiais pareiškimais ir apsilankymais. (...) Pavyzdžiui, sinagogoje jis galbūt tiems laikams dar revoliuciškai pavadina judaizmą vyresniuoju krikščionybės broliu ir tai atveria visiškai kitą etapą katalikų ir žydų santykių istorijoje“, – teigia VU IF profesorius.

Po išrinkimo 1979 m. birželį Jonas Paulius II pradėjo ir pirmąjį popiežiškąjį vizitą komunistiniame bloke, atvyko į gimtąją Lenkiją, nepaisydamas socialistinės valdžios išsisukinėjimų ir nenoro priimti Bažnyčios vadovo.

„Tvirtesnė pozicija ir iš viso geresnė orientacija tame socialistinio bloko vidaus gyvenime gana greitai sukėlė (socialistinių valstybių – LRT.lt) valdžios nepasitenkinimą, alergiją, atmetimo reakciją. Šalių propaganda labai negatyviai vertino popiežių“, – sako prof. A. Streikus.

Skambūs pasisakymai

Prof. A. Streikus pabrėžia, jog Krokuvos arkivyskupu tapęs K. Wojtyla buvo vienas iš intelektualiai pajėgiausių to meto katalikų mąstytojų, pasižymėjęs ir itin charizmatišku charakteriu, jaunystėje dalyvavęs dramos užsiėmimuose.

Todėl jis tapo populiaria ikona, garsėjo skambiais ir drąsiais pasisakymais. Prie popiežiaus populiarumo prisidėjo ir masinis televizijos paplitimas, nors pontifikavimo pabaigoje vis didesnį vaidmenį ėmė vaidinti internetas, kuriuo Šv. Sostas dar naudojosi palyginti mažai.

„Televizijos, žiniasklaidos dėmesys jo kelionėms ir būtent jo įsimenantiems pasisakymams, žinutėms – tai iš tikrųjų padaro tą popiežiaus veiklą, visuotinės Bažnyčios ganytojo veikimą labiau matomą“, – teigia A. Streikus.

Garsiai nuskambėjo Jono Pauliaus II prisipažinimas, kad jis „turi silpnybę dainoms ir muzikai“ ir tai jo „lenkiška nuodėmė“; jis karą pavadino „nuotykiu, iš kurio negrįžtama“ ir „žmonijos pralaimėjimu“; viešai klausė, koks parlamentas ar institucija „turi teisę pasakyti, kad tu esi laisvas žudyti“; kvailumą vadino „taip pat Dievo dovana, kurios nereikėtų naudoti netinkamai“.

Popiežius nevengė atvirai kritikuoti socializmo kaip ideologijos, besiremiančios klaidinga žmogaus prigimties samprata. Tačiau žlugus komunizmui Europoje popiežiaus esminė žinia nesikeitė.

„Kaip ir visi kiti popiežiai, jis pirmiausia kalbėjo apie tuos fundamentalius, esminius dalykus – žmogaus laisvę, tikėjimo laisvę, žmogaus orumą, būtinybę jį užtikrinti atsiremiant būtent į tą krikščionišką antropologiją, žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, filosofiją. Tie esminiai dalykai buvo ryškūs jo laikysenoje nuo pat pradžių“, – užbaigia A. Streikus.