Pasaulyje

2020.05.11 16:24

Sergejus Radčenko. Taivano pripažinimas Lietuvai yra lyg tigro baksnojimas pro tvorą

Jei Lietuva pripažintų Taivaną, tai būtų tarsi aptvare esančio tigro baksnojimas pro tvorą ir, iš esmės, visiškai nesąžiningas veiksmas, teigia Kardifo universiteto profesorius istorikas Sergejus Radčenko. 

Baltijos regionas iš arti. LRT.lt pristato ekspertų nuomones apie regiono politiką. Visas publikacijas galite skaityti ir anglų kalba.

Vytauto Didžiojo universiteto prof. Šarūnas Liekis teigia, kad pripažinęs Taivaną, Vilnius sulauktų keršto iš Kinijos, kurios diplomatų veiksmus jis visiškai teisingai apibūdina kaip vis stiprėjantį spaudimą, net bauginimą tiems, kurie stoja skersai kelio Pekino vykdomai „Vienos Kinijos“ politikai.

Šis argumentas įdomus, tačiau ne visiškai įtikinamas.

Problema kyla dėl idėjos pripažinti Taipėjų iš keršto Pekinui už COVID-19. Tai sumenkina diplomatinio pripažinimo svarbą iki politinės malonės, kuri gali būti suteikta ar atimta, priklausomai nuo aplinkybių.

Juk nėra taip, lyg ką tik būtume išsiaiškinę, jog Kinijos Liaudies Respublikai (KLR) vadovauja šlykščiai autoritarinė Vyriausybė. Ar iki COVID-19 negirdėjome apie „perauklėjimo stovyklas“ Sindziange, ar Liu Xiaobo, ar birželio 4-osios skerdynes Tiananmenio aikštėje?

Visa tai žinojome ir nepaisant to, džiaugsmingai bendravome su Pekinu. O gal iki šiol nežinojome, kad Taivanas yra gyvybinga demokratija, kuriai pastaruosius 70 metų pavyko de facto išsaugoti nepriklausomybę nuo KLR? Ir tai mes žinojome.

Visgi šis žinojimas nesulaikė daugelio Vakarų valstybių nuo to, kad aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Kinijos Respublikos pripažinimas būtų pakeistas į Kinijos Liaudies Respublikos pripažinimą.

Jungtinės Valstijos tai padarė 1979 m., oficialiai palikdamos Taivaną likimo valiai. Todėl kai 1991 m. Lietuva parėmė „vienos Kinijos“ politiką, ji nepadarė nieko neįprasto. Ji tiesiog pasielgė taip, kaip daugelis iki jos buvo pasielgę. Taip, tai buvo kitos gyvybingos demokratijos išdavystė.

Tačiau realpolitik retai kada apsieina be šiokių tokių išdavysčių, jei ne kitų, tai bent savo tariamų vertybių (o dažniausiai ir vienų, ir kitų). Dėl šios priežasties kiek keistai atrodo tai, kad į Kiniją staiga imta žiūrėti kaip į piktadarį ir kad diplomatiniai santykiai su šia šalima pertvarkomi moraliniu pagrindu.

Tiesą pasakius, net neturėtų būti svarbu, ar Kinijos režimas yra diktatūra, ar ne, ir ar Taivanas yra demokratinė valstybė, ar ne.

Idealiame pasaulyje diplomatinis pripažinimas neturėtų priklausyti nuo valstybės politinių polinkių. Jei tam tikroje teritorijoje yra apibrėžtas gyventojų skaičius, jei ji turi aiškias sienas ir sugeba tam tikrą laiką išlaikyti vyriausybę, ji turėtų būti pripažinta.

Vadovaujantis šiuo principu, tarptautinė bendruomenė ne tik turėjo seniai pripažinti Taivaną, ji apskritai neturėjo atšaukti jo pripažinimo. KLR taip pat turėjo būti pripažinta, praėjus porai metų po to, kai Mao Zedongas atėjo į valdžią ir kai tapo aišku, kad jis ten pasiliks.

Tačiau vykdydamas „Vienos Kinijos“ politiką, Pekinas atsisakė užmegzti diplomatinius ryšius su bet kuria valstybe, kuri tokius ryšius palaikė su konkuruojančiu Taivano režimu.

Reikėjo šią sąlygą ignoruoti. Susidūrusi su vieningu Vakarų valstybių pasipriešinimu nepagrįstam spaudimui, KLR greičiausiai būtų nusileidusi.

Tačiau viršų paėmė pragmatiniai sumetimai – kinams negalėjo būti leista gyventi „piktoje izoliacijoje“, kaip tai vadino Richardas Nixonas, be to, reikėjo atsižvelgti ir į ekonominius ryšius. Be to, Kinija buvo potenciali sąjungininkė kovoje prieš Sovietų Sąjungą, tad Taivanas tebuvo menka kaina, sumokėta už tai.

Jei šiandien ketintume peržiūrėti tuomet priimtus sprendimus ir pripažinti Taivaną, tai turėtų būti padaryta remiantis principais, o ne baudžiant Kiniją už jos elgesį ar už COVID-19.

Ir tai daryti turėtų ne Lietuva, kuri net ir užsitraukusi Kinijos rūstybę, nedaug teprarastų, bet tos Vakarų valstybės, kurios Šaltojo karo metais iškeitė savo principus į praktinę politinę naudą.

O jos to, žinoma, nepadarys – realių politinių ir ekonominių interesų pusiausvyra bet kuriuo atveju krypsta santykių su Pekinu palaikymo naudai. Be to, iškyla rimtas pavojus prarasti stabilumą.

Staigus nuokrypis nuo „vienos Kinijos“ politikos gali paskatinti Pekiną įsiveržti į salą – o ko tada būtų vertas mūsų moralinis pagrindas?

Pasaulis taip pat yra atsakingas už „vienos Kinijos“ politiką. Jis ją įteisino, tylomis dėl savanaudiškų politinių priežasčių sutikdamas su Pekino naratyvu.

Išsipainioti iš šio naratyvo labai sudėtinga, o galimai net ir pavojinga. Ir jei tai tėra bausmė už mums neįtikusį elgesį, o ne faktinės padėties pripažinimas, Taivano pripažinimas būtų abejotinas ir iš etinės pusės.

Sergejus Radčenko yra Kardifo universiteto Teisės ir politikos mokyklos profesorius ir mokslinių tyrimų vadovas. Jis yra parašęs keletą knygų apie Kiniją ir Šaltąjį karą, jo straipsniai skelbiami tokiuose leidiniuose kaip „The New York Times“, „Foreign Policy“ ir kt.