Dėl to, kad Europos Sąjunga (ES) šiandien išgyvena egzistencinę krizę, sutaria ir euroskeptikai, ir eurooptimistai. Euroskeptikų siūlymas – grįžti prie tautinės valstybės. Tačiau Liberalų ir demokratų aljanso už Europą vadovas teigia, kad visų krizių šaknys tos pačios – per mažai Europos. Bendrijos šalys vis dar per daug sprendimų priima po vieną. O tai atneša per daug chaoso ES valdyme. ES panašesne į valstybę norintis matyti Guy Verhofstadt – turbūt vienas iš charizmatiškiausių Europos politikų, o būtent stiprių lyderių daugelio kritikų nuomone, Europai šiandien ir trūksta. Kokią Europos viziją piešia šis politikas?
– Kadangi pats apie tai pradėjote, ar galėtumėte paminėti knygą, kuri formavo jus kaip politiką?
– Kalbant apie Europą sakyčiau, kad tai Elijas Kaneti biografija. Jis daug knygų neparašė, bet laimėjo Nobelio literatūros premiją. Jis buvo žydas sefardas, tai reiškia, kad jo protėviai atkeliavo iš Ispanijos. Bet jis gyveno Bulgarijoje, šalia sienos su Rumunija, Dunojaus pakrantėje, vietoje, kuri bulgariškai dabar vadinasi Rus. Tada tai buvo Ručiu, turkiškai. Kalbėjo 7-iomis kalbomis – rusų, rumunų, bulgarų, ispanų, katalonų, turkų, nes tai buvo buvusi Osmanų imperija, o savaitgalį nuplaukę laivu į Vieną kalbėdavo vokiškai. Tai Europa. Bet šiandieniniam Rus jie kalba tik bulgariškai. Visa tai jis pasakoja pirmame savo autobiografijos puslapyje. Ta Europa buvo sunaikinta per holokaustą, vokiečių iškeldinimą po antro pasaulinio karo, dėl nacionalizmo ir mes turime ją atkurti. Rašydamas savo knygą „Europos liga“ aš pasiėmiau senąsias Europos Sąjungos konstitucijas iš 1952–1953–iųjų ir per jų prizmę pasižiūrėjau į šiandienines mūsų problemas. Ir staiga matai, kad jei būtume jau sukūrę Europos federaciją, kaip tai siūlė padaryti Europos tėvai kūrėjai, pabėgėlių krizės nebūtų, nes būtume turėję bendrą Europos sienų kontrolę, ekonominės krizės nebūtų buvę, nes už euro būtų viena ekonominė valdžia. Turėtume ir bendrą gynybą, tai sustiprintų mūsų geopolitinę rolę.
– Bet jūs minite visas institucijas, kurias dažniausiai turi valstybė. Ar aš teisus, ar siūlote, kad Europos Sąjunga turėtų tapti viena valstybe?
– Valstybė... Aš tai vadinu federacija, Jungtinėmis Europos Valstijomis. Jungtinės Valstijos irgi nėra viena valstybė, tai 50 valstybių, dirbančių kartu. O mes turėtume būti 28 valstybės, dirbančios kartu. Bet taip, kaip pridera. Valstijose Amerikos prezidentas Obama ir jo vyriausybė, kontroliuojama Kapitolijaus kalvos, priima sprendimus. Europoje ne. Europoje Europos taryba, 28 valstybių vadovai susitinka ir sprendžia vienbalsiškumo principu. Ar įsivaizduojate, kad taip būtų valdomos Jungtinės Valstijos? Kad 50 valstijų gubernatorių turėtų vienbalsiai sutarti prieš imdamiesi veiksmų? Dėl dolerio, dėl Sirijos? Visi pasakytų, kad amerikiečiai išprotėjo, tai negali veikti. O mes elgiamės būtent taip. Ar įmanoma, kad Kalifornija arba Teksasas nuspręstų nepriimti dolerio ir turėti savo valiutą? O Europoje vyksta būtent taip. Ar kuri nors valstija galėtų nepaklusti FTB? Ar galėtų pareikšti, kad vidaus reikalai – jos pačios prerogatyva? Ar kuri nors valstija galėtų atsisakyti dalyvauti pasienio apsaugoje? O mes taip darome. Taip lengva suprasti, kodėl mums nesiseka, kai tik palyginame save su kuo nors, kas iš tikrųjų veikia.
– Bet Amerikos federacija turi visus juos vienijančių elementų, pavyzdžiui kalbą.
– Kalba nėra problema, tai įrankis, instrumentas. Tai, tiesa, ir sielos dalis, bet šiandien Europoje egzistuoja Europos civilizacija. Keliaudami iš mano šalies, Belgijos, Briuselio į Rytus matote tą pačią kultūrą, tą pačią literatūrą, architektūrą. Italijoje jaučiuosi namuose. Čia prieš kameras irgi jaučiuosi namuose. Skirtumų yra, bet jų yra ir Valstijose. Nuvykite į Niujorką, tada į Vidurio Vakarus, o tada į Kaliforniją – ir pamatysite tris Amerikas. Jau nekalbu apie Teksasą ar Aliaską. Tad visa esmė yra politinės institucijos. Yra gera D. Acemoglu ir J. Robinsono dviejų amerikiečių politikos mokslininkų knyga „Kodėl tautoms nepavyksta?“. O joms nepavyksta, nes jų politinės institucijos blogos. O Europos Sąjungos politinės institucijos, pagrįstos konfederacija, valdomos vienbalsiškumo principu, netinka moderniam šiandienos pasauliui. Populistai sakys, kad šios nesėkmės yra priežastis grįžti prie seno tipo tautinių valstybių ir slėptis už nacionalinių sienų. Bet šis sprendimas klaidingas. Aš sutinku su euroskeptikais, kad dabartinis modelis neveikia, bet sprendimas turėtų būti dar didesnė Europos integracija ir galbūt mažesnės institucijos, bet geriau aprūpintos. Kad ir ta pati Europos komisija – Europos vyriausybė – turi 28 narius. Net neturim jiems tiek pareigybių. Kodėl nepadarius mažesnės Europos vyriausybės, 15 narių, bet su tikru biudžetu ir be vienbalsiškumo tarp valstybių. Bet kokiam sprendimui Europoje mums reikia vienbalsio visų 28 narių pritarimo. Turbūt puikiai išmanote savo ir Lenkijos istoriją. Abiejų tautų respublika būtent dėl to ir sužlugo, kad buvo valdoma vienbalsiai. Ji negalėjo priimti sprendimų. Ir išnyko iš Europos žemėlapio. Dar dėl Vokietijos ir Rusijos, kurios ją pasidalijo. Mano žinutė – jei norime išgelbėti Europą ir jos piliečius, turime vykdyti kitokią politiką.
– Ar manote, kad Europos gyventojams trūksta tapatinimosi su ES politikais?
– Žinoma. Tai reikėtų spręsti suteikiant du balsus Europos rinkimuose. Vienu žmogus balsuotų už savo valstybės atstovą Europos parlamente, kitu – už vieną iš Europos Sąjungos lyderių, kurį žmogus galėtų rinktis kaip savo lyderį, savo žmogų Europos Sąjungos valdžioje. Taip atsirastų tikra Europos viešoji diskusija. Finansuoti Europą taip pat reikėtų kitaip. Ne duoti pinigų valstybėms, o jos jų duotų Europai, bet žmonės turėtų duoti savo pinigus tiesiogiai Europai. Jei moki mokesčius tiesiogiai Europai, tau pasidaro įdomu, ką Europa su tavo mokesčiais daro. Kaip lietuviams yra įdomu, ką jų valstybė daro su mokesčių mokėtojų pinigais. Žmonėms neįdomu, ką daro Europos Sąjunga, jei jiems atrodo, kad tai ne jų pinigai. Bet tai jų pinigai.
– Kai kurie stebėtojai pasakytų, kad Europos gyventojai vis mažiau domisi politika apskritai ir tampa jai apatiški.
– Gal ne apatiški, bet vis labiau tiki nacionalistiniais ir populistiniais siūlymais. Bet tai ne paprastų piliečių kaltė, o politikų drąsos trūkumas, drąsos siūlyti naujas idėjas ir vizijas, kurios mus vestų į priekį. Daugelis man sako, kad esu svajotojas, to niekada nebus. Bet mums reikia svajonių ir vizijų. Kaip galite įtikinti visuomenę, jei pats kaip politikas neparodote jiems savo ateities vizijos. Europoje šiandien trūksta politikų vizionierių. Rytdienos pasaulis bus valdomas imperijų, ne tautinių valstybių. Imperijų kaip Kinija – tai visa civilizacija, Indija – tai žemynas, Rusija, Valstijos ir tada klausimas, ką darys Europa? Grįš prie nacionalistinių sentimentų, pražudžiusių 20 milijonų žmonių Europoje? Ar mes pasistengsime, kad ši civilizacija, šis žemynas artimiausius dešimtmečius liktų klestintis ir galingas?
