Pasaulyje

2020.05.11 12:01

Kaip lietuvių poeto diplomatinis talentas paskatino prancūzus pripažinti Lietuvos nepriklausomybę

Julija Šakytė, LRT.lt2020.05.11 12:01

Lietuvos ir Prancūzijos bendradarbiavimas, sudėtingai prasidėjęs 20 amžiaus pradžioje, paskui įsibėgėjo, LRT.lt sako istorikas Algimantas Kasparavičius. Prancūzija Lietuvos istorijoje neretai nustumiama į istorijos paraštes, nors Paryžius čia vaidino ir tebevaidina nemažą vaidmenį. Tiesa, dėl to nuopelnus susižeria lietuvių poetas, ne tik prisijaukinęs eiles, bet ir palikęs pėdsaką šių šalių diplomatijoje.

Oskaras Milašius – lenkų kilmės poetas, rašantis prancūziškai bei sąmoningai pasirinkęs lietuvišką tapatybę ir diplomatinės karjeros vingius. Jo veikla buvo itin svarbi Lietuvai sudėtingu laiku – tarpukariu.

„Lietuvių politinis užsispyrimas, Oskaro Milašiaus diplomatinis talentas galų gale davė rezultatų – pavyko „pramušti“ prancūzų mums ne itin palankų nusistatymą ir pirmiausia išsikovoti jų dėmesį, o vėliau ir pripažinimą“, – sako Lietuvos istorijos instituto (LII) vyresnysis mokslo darbuotojas istorikas A. Kasparavičius.

Šiandien sukanka 100 metų, kaip Prancūzija pripažino Lietuvą de facto. LRT.lt su istoriku A. Kasparavičiumi kalbasi apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius bei šias šalis suartinusią asmenybę – O. Milašių.

– Kas paskatino diplomato ir poeto O. Milašiaus apsisprendimą siekti Lietuvai naudingų tikslų?

– Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra, bet keletą momentų, manau, galima pastebėti. Pirmiausia, reikėtų pradėti nuo jo kilmės. Jis gimė senoje lietuvių bajorų šeimoje. Tėvas Vladislovas Milašius buvo sulenkėjęs. Mama buvo lenkų kilmės žydaitė. Dar ankstyvoje jaunystėje, kol jis dar gyveno Čerėjos dvarelyje, dabartinėje Baltarusijoje, tėvai laikėsi senosios lietuvių aristokratijos tradicijų. Manau, kad jo ankstyvosios vaikystės periodas įsirėžė į jo vėlesnį gyvenimą labai ryškiai ir jo neapleido iki pat mirties 1939 m.

Tėvas iš tuometinės Rusijos imperijos jį išvežė į Paryžių, siekdamas suteikti sūnui klasikinį prancūzišką akademinį išsilavinimą. (...) Oskaras, gyvendamas Paryžiuje, labai lengvai persiėmė prancūziška kultūra. Vyksta toks dvejopas procesas: viena vertus, jis tampa tikru prancūzų aristokratu, kosmopolitu, bet (...) kartu jis yra ir poetas, ir mistikas. Nuo pat jaunystės įsišaknijusi Čerėjos dvarelio aura, dvasia jo neapleidžia ir Paryžiuje. (...)

Kuomet 1919 m. pavasarį į Paryžiaus taikos konferenciją atvyksta Lietuvos delegacija, praktiškai pats O. Milašius susiranda lietuvius ir pasiūlo savo paslaugas. Tuo metu jis dirbo Rytų kalbų departamente, Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje.

Nors pareigos jo nebuvo aukštos – referentas, vertėjas, – bet šiaip ar taip jis turi tam tikrų ryšių ir tai yra naudinga. Tiesą sakant, 1919 m. pavasarį jis iš naujo atranda Lietuvą, bet ne mistinę, apie kurią jam pasakojo tėvas, kurią jis pažinojo iš lenkiškos literatūros, bet jis susipažįsta su lietuviškai kalbančiais lietuviais ir, sakyčiau, visa galva pasineria į tą lietuvybę ir atsiduoda jai kartą ir visiems laikams.

– Gal galite papasakoti, kokia apskritai buvo diplomatinė padėtis tuo metu? Kokius diplomatinius metodus taikė pats O. Milašius? Kokie jo ryšiai buvo su kitais užsienio diplomatais?

– 1919 m. Lietuvos valstybė dar tik kūrėsi, vyko kovos dėl nepriklausomybės, todėl lietuvių išėjimas į tarptautinę areną, atvykimas į Paryžiaus taikos konferenciją ir bandymas atidaryti jos duris buvo sudėtingas visomis prasmėmis. Čia pirmiausia reikia pažinčių. Lietuvos kaip valstybės Europoje ir Paryžiuje jau niekas neprisimena ir niekas jos kaip tokios netraktuoja.

Geriausiai lietuvius traktuoja kaip tokią nesubrendusią, gana tamsią, neraštingą tautą ir, tiesą sakant, Oskaras Milašius, ypač 1919–1922 metais, yra turbūt svarbiausias lietuvių pasiuntinys Paryžiuje. Dėl kelių priežasčių.

Iki 1925 metų gegužės 20 d. jis išlieka svarbiausia lietuvių diplomatine figūra Paryžiuje.

Pirmiausia dėl to, kad jis puikiai moka prancūzų kalbą, turi tam tikrų pažinčių. Be to, jis turi tai, į ką prancūzai atkreipia didelį dėmesį, – tai tiesioginis bendravimas, žmogaus maniera. (...) Jis galėjo ne tik laisvai kalbėti prancūziškai, bet ir kalbėti įvairiomis temomis (...), kitaip tariant, jo intelektualinis išsilavinimas ir buvo jo metodas atidaryti įvairias duris Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje.

Kita vertus, net ir būdamas toks eruditas, poetas jis tas duris atidarinėjo sunkiai. Neįsivaizduokime, kad tas procesas vyko lengvai. Aš tik paminėsiu vieną paprastą dalyką – jis pradėjo aktyviau dirbti Lietuvos naudai Paryžiuje 1919 m. pavasarį, o Prancūzija Lietuvą de jure pripažįsta tiktai 1922 m. gruodžio 20 d. (...)

Pirmiausia reikėjo populiarinti pačią Lietuvos valstybės idėją. Turint omeny, kad tuo metu nebuvo nei radijo, nei televizijos, nei interneto – tik spauda. Oskaras Milašius užsakinėjo įvairioje prancūzų spaudoje, laikraščiuose, žurnaluose Lietuvai naudingus straipsnius. (...) Reikia paminėti, kad tuo metu vyksta teritorinis ginčas su Lenkija dėl Vilniaus, vyksta konfliktas dėl Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos (...).

Ir čia jis sukasi, sakyčiau, taip, kaip sugeba. Aišku, kyla ir tam tikrų problemų, nes Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje (URM) ne visi yra patenkinti poeto darbu, bet jis išlieka šiame poste iki pat 1925 m. pavasario, nes besikurianti Lietuvos valstybė, Vyriausybė tiesiog neturi geresnio žmogaus, kuris galėtų pakeisti Oskarą Milašių šiame poste. Iki 1925 metų gegužės 20 d. jis išlieka svarbiausia lietuvių diplomatine figūra Paryžiuje.

– Koks buvo diplomato O. Milašiaus indėlis į Lietuvos valstybingumo atkūrimą? Rašoma, kad būtent jis įdėjo daug pastangų, kad Prancūzija Lietuvą pripažintų de facto ir de jure.

– Jo didžioji dalis poezijos yra parašyta prancūzų kalba, bet, nepaisant to, kad jo poezija yra prancūziška, jos turinys yra lietuviškas. (...) Tai taip pat yra diplomatinė metodika, kurią jis naudoja populiarindamas Lietuvą ir siekdamas, kad prancūzai susidomėtų, pradėtų ją traktuoti kaip atskirą, išsilavinusią tautą, kuri turi savo poeziją, istoriją ir yra pajėgi valstybingumui.

„Pramušti“ tą lenkišką luomą Paryžiuje ir pasakyti, kad Lietuva nėra Lenkija, kad Lietuva yra atskira tauta, valstybė su atskira teritorija. Tiesą sakant, tai jam pavyko.

Taip, be jokios abejonės, čia O. Milašius nuveikia labai daug, o jeigu dar turėsime galvoje, kad 20 a. pirmoje pusėje Paryžius ir pati Prancūzija yra iš esmės visos Europos diplomatinis centras – čia veikė visos pagrindinės svarbiausios institucijos, sukosi tarpukario Europos diplomatijos smegenų centras.

Taigi O. Milašiaus veiklos niekaip negalime pervertinti, jis išties yra svarbus ir yra svarbus būtent tuo metu, kada Lietuvai yra sunkiausia – vyksta kovos su išorės priešais, turi vidaus problemų. Galų gale, kada reikia pirkti ginklų, pavyzdžiui, kovose su bermontininkais ir su bolševikais, tačiau jų nepripažintai valstybei niekas nenori parduoti. O. Milašius yra atidaręs daug durų ir pravedęs iš tiesų daug pokalbių su prancūzų politikais, diplomatais ir kariškiais, kad jie vienaip ar kitaip paremtų Lietuvą ne tik finansiškai ir diplomatiškai, bet ir tam tikra ginkluote.

– Kokia buvo Prancūzijos įtaka Lietuvos tarptautinio pripažinimo procesui?

– Prancūzijos įtaka yra dviprasmė. Viena vertus, Prancūzija ir jos Užsienio reikalų ministerija, Vyriausybė ilgą laiką į Lietuvą žvelgė per lenkiškus politinius akinius ir ją traktavo kaip maištaujančią Lenkijos provinciją. Lenkų diplomatija buvo labai įtakinga (...) ir turėjo nepalyginamai daugiau ryšių praktiškai visose Prancūzijos valdžios institucijose.

Visiškai natūralu, kad jie sukūrė sau palankų įvaizdį Paryžiuje ir bendrai Prancūzijoje, o Milašiui teko iš esmės neįmanoma misija. Jis pats save vadino Don Kichotu, kuris kaunasi su lenkų imperialistais. „Pramušti“ tą lenkišką luomą Paryžiuje ir pasakyti, kad Lietuva nėra Lenkija, kad Lietuva yra atskira tauta, valstybė su atskira teritorija. Tiesą sakant, tai jam pavyko.

Lietuvių politinis užsispyrimas, Oskaro Milašiaus diplomatinis talentas galų gale davė rezultatų – pavyko „pramušti“ prancūzų mums ne itin palankų nusistatymą ir pirmiausia išsikovoti jų dėmesį, o vėliau ir pripažinimą.

Palaipsniui Paryžius keičia savo poziciją Lietuvos atžvilgiu. Tas procesas yra ilgas – nuo 1919 iki 1922 metų. Bet, trumpai tariant, 1920 m. pab.–1921 m. pradž. Prancūzijos aukštuosiuose sluoksniuose įvyksta tam tikras lūžis, kada prancūzai pradeda susitaikyti su mintimi, kad vis dėlto Lietuva (...) greičiausiai taps nepriklausoma (...). Bendromis Lietuvos ir Lietuvai palankių prancūzų pastangomis pasiekiama, kad Prancūzija kartu su kitomis didžiosiomis Europos valstybėmis Lietuvą de jure pripažįsta 1922 gruodžio mėnesį. (...)

Net ir pripažindama Lietuvą de jure kaip atskirą, nepriklausomą nuo Lenkijos valstybę, Prancūzija ir jos politinis elitas siekia, kad Lenkija ir po to turėtų tam tikrų ekonominių preferencijų, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos vyktų glaudus ekonominis prekybinis bendradarbiavimas. Aišku, gali atrodyti, kad čia visiškai nėra blogo, bet turint galvoje, kad tuo metu Lenkija yra užėmusi ženklią dalį Lietuvos ir sostinę Vilnių, įgyvendinti prancūzų interesus iš tiesų nėra taip paprasta.

Diplomatinis, politinis bendradarbiavimas su Prancūzija, sudėtingai prasidėjęs 20 amžiaus pradžioje, draugiškai ir puikiai įsibėgėja 20 amžiaus pabaigoje ir, man atrodo, tęsiasi iki šiandien.

O. Milašius ir čia sukasi kaip vijurkas tarp prancūzų spaudimo ir Lietuvos Vyriausybės bei Užsienio reikalų ministerijos, kuri kelia kietus, gana drastiškus reikalavimus. Milašiui čia reikia išsisukti – daug diplomatiškumo ir takto, ir nuolaidų, nes Kaunas jam duoda vienus įsakymus, Paryžiuje jis susiduria su kitais. Galų gale, Paryžiuje – ne vien tik Prancūzijos politika ir diplomatija, čia sukasi ir kitų valstybių diplomatiniai centrai.

– Ko galima pasimokyti iš 20 amžiaus Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinių ryšių? Ką būtų galima pritaikyti ir šių dienų perspektyvoje?

– Lietuvių politinis užsispyrimas, O. Milašiaus diplomatinis talentas galų gale davė rezultatų – pavyko „pramušti“ prancūzų mums ne itin palankų nusistatymą ir pirmiausia išsikovoti jų dėmesį, o vėliau ir pripažinimą.

Vėlesniais metais, ypač Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, Lietuvos ir Prancūzijos santykiai smarkiai gerėja. Iki maždaug 1930–1932 metų Prancūzija didesnį dėmesį skyrė Lenkijai, jos santykiai su Varšuva buvo laikomi nepriekaištingais, bet paskui jau Lenkija nueina į šešėlį ir iš dalies galima sakyti, kad Lietuva tampa svarbesnė Prancūzijai – abi deda daug vilčių Lietuvoje sukurti kolektyvinę saugumo sistemą.

Lietuvos ir Prancūzijos diplomatinis bei politinis bendradarbiavimas ypač išryškėja Antrojo pasaulinio karo išvakarėse (...). Ir prancūzai ieško sąjungininkų ir tarp mažųjų valstybių. 1938–1939 metais Prancūziją galime laikyti tvirta Lietuvos valstybingumo sąjungininke.

1918–1920 metais prancūzai netikėjo Lietuvos valstybingumu, buvo skeptiškai nusiteikę dėl lietuvių kultūrinių pajėgumo turėti nacionalinę valstybę, bet praslinkus beveik 20 metų situacija tiek pasikeičia – tarp Lietuvos ir Prancūzijos susiformuoja tam tikra geopolitinė partnerystė, ją nutraukia tik Antrasis pasaulinis karas. (...)

(...) Diplomatinis, politinis bendradarbiavimas su prancūzais, sudėtingai prasidėjęs 20 amžiaus pradžioje, labai draugiškai ir puikiai įsibėgėja 20 amžiaus pabaigoje ir, man atrodo, tęsiasi iki šiandien. Kada Prancūzija ieško naujos savo tapatybės suvienytoje Europoje, galbūt čia Lietuva vėl galėtų kažką išspausti savo naudai iš jos tam tikrų ambicijų.