Pasaulyje

2020.05.07 05:30

Koronaviruso epicentre JAV dirbantis gydytojas: iš šimtų sergančiųjų namo pats išleidau tik 2 pacientus

Laura Adomavičienė, LRT.lt 2020.05.07 05:30

Iki šiol Kiniją dėl koronaviruso pandemijos kaltinančios Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) yra COVID-19 statistikos lentelės viršūnėje. Šalyje registruota per 1,2 mln. užsikrėtusiųjų, mirčių skaičius siekia beveik 70 tūkstančių. Europoje koronaviruso banga pamažu slūgsta, bet JAV sergančiųjų kreivė vis dar šauna į viršų. 

Koronaviruso epicentru išlieka Niujorkas, čia registruota per 327 tūkst. užsikrėtimo atvejų. Tai – kone dvigubai daugiau nei antroje vietoje pagal susirgimų skaičių esančioje Naujojo Džersio valstijoje.

Visgi ligoninėse padėtis po truputėlį taisosi – pasakoja Bruklino Downstate universitetinės ligoninės vidaus ir plaučių ligų gydytojas dr. Vytas Vaitkus.

– Niujorkas vis dar išlieka labiausiai pandemijos paliesta valstija: užsikrėtusiųjų skaičius viršija 327 tūkst., mirčių čia registruota beveik 25 tūkstančiai. O kokia situacija yra jūsų ligoninėje?

– Skaičiai vis dar išlieka baisūs, bet pas mus į ligoninę sergančiųjų kasdien atvyksta vis mažiau. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę į mūsų intensyvios priežiūros skyrių pateko gal kokie 5 pacientai, o prieš mėnesį jų buvo tiek, kad trūko vietų, nebuvo nė kur kojos per aparatūrą padėti. Palyginimui, koronaviruso epidemijos pradžioje pas mus infekuotų ligonių buvo apie 500, dabar jų yra apie 120.

Dabar laisvų vietų ligoninėje yra. Vieną iš keturių intensyvios priežiūros skyrių mes prieš kelias dienas net uždarėme, nes nebebuvo pacientų, tad liko trys skyriai. Mūsų ligoninėje vietų dabar yra.

– Gana ryškus sumažėjimas nuo 500 iki 120. Kiek iš tų 400 yra pasveikusiųjų, o kiek mirusiųjų?

– Man atrodo, kad dauguma yra mirusiųjų. Pasveikusiųjų skaičius yra labai mažas. Kiek tiksliai – pasakyti negaliu. Aš pats per 6 savaites į namus išrašiau gal tik kokius 2 pacientus.

– Siaubas. Susidaro įspūdis, kad patekti į ligoninę užsikrėtus koronavirusu prilygsta mirties nuosprendžiui.

– Na, dauguma į ligoninę kreipiasi su gana sunkiais simptomais: kreipiasi, kai jiems sunku kvėpuoti, kai pradeda dusti. Daugumą pas mus atvykusiųjų be dirbtinės plaučių ventiliacijos išlaiko tik apie kokias dvi tris dienas. O po to juos tenka intubuoti. Kiti atvyksta jau tokios sunkios būklės, praktiškai ant mirties slenksčio ir juos iškart tenka jungti prie dirbtinės plaučių ventiliacijos.

Gana baisi situacija. Pavyzdžiui, normalus deguonies kiekis žmogaus kraujyje būna apie 90–100 proc. Man yra tekę matyti pacientų, kurių deguonies kiekis siekia vos 50 proc. Jie tokios būklės paprastai būna sąmoningi, pajėgia kalbėti, bet jų savijauta baisi: jiems labai sunku kvėpuoti, trūksta oro. Jeigu jie nebūtų užsikrėtę koronavirusu, iš karto būtų jungiami prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų.

Šiuo atveju pirmiausia bandome žmogui padėti su deguonies kaukėmis. Tai laikina procedūra. Jeigu ji nepadeda – tada dedame kitą kaukę su suspaustu oru. Jeigu paciento būklė vis tiek negerėja – tada pereiname prie intubacijos ir dirbtinės plaučių ventiliacijos. Intensyvios terapijos skyriuje praktiškai visų pacientų plaučiai yra dirbtinai ventiliuojami. Jie yra užmigdyti.

– O tie, kurie yra sąmoningi, suvokia, kokia yra rimta situacija ir kad jie greičiausiai mirs?

– Kai jie atvyksta į ligoninę, aš nežinau, ar jie suvokia. Man netenka su jais bendrauti. Mūsų skyriuje dauguma yra užmigdyti, todėl mes daugiau kalbamės su jų šeimos nariais ir man atrodo, kad jie supratimą apie artimųjų būklės rimtumą turi.

Šeimos nariai yra išsigandę, jiems yra labai sunku. Ypač kai jiems draudžiama apsilankyti ligoninėje. Pas mus dėl karantino taikomų ribojimų lankymas ligoninėse yra draudžiamas, taip siekiant apsaugoti šeimos narius nuo infekcijos. Tai mes su šeimos nariais bendraujame telefonu, juos informuojame apie artimųjų būklę.

Kadangi fiziškai pamatyti asmens negalima, tai prieš savaitę ligoninėje pradėjome šeimoms rengti nuotolinius vaizdo skambučius per „Facetime“ ar „Skype“ iš paciento palatos, kad jie galėtų bent tokiu būdu pamatyti savo artimąjį: mamą, tėtį. Dauguma jų tuo metu yra prijungti prie dirbtinės plaučių ventiliacijos, yra užmigdyti. Kartais mes vaistų dozę tokiu atveju sumažiname, kad pacientai skambučio metu būtų bent pusiau sąmoningi.

Bendravimas su šeimomis yra labai sunkus ir labai trumpas. Vienam pacientui galime skirti ne daugiau 5 minučių, o pas mus darbas nestoja, yra kitų pacientų, prie kurių reikia bėgti, kuriuos reikia gelbėti, daug procedūrų atlikti. Kiek daugiau laiko galime skirti tiems šeimos nariams, kurių artimasis yra arti mirties.

– Koks yra pacientų, patekusių į jūsų ligoninės intensyvios terapijos skyrių amžiaus vidurkis?

– Vidurkis siekia apie 60 metų ir dauguma jų turi gretutinių ligų: diabetą, širdies lėtinių ligų. Tačiau įdomu tai, kad nė vienas iš mūsų pacientų nebuvo rūkantis.

– Per kiek laiko nuo atvykimo į ligoninę žmogus atsiduria reanimacijoje.

– Kartais tenka į intensyvios terapijos skyrių vežti iš karto, tačiau vidutiniškai – po 2–3 dienų nuo atvykimo. O čia gali pacientas praleisti ir mėnesį, ir daugiau. Mes turime pacientų, kurie prie dirbtinės plaučių ventiliacijos yra prijungti apie mėnesį.

Jų būklė labai sunki, plaučiai smarkiai pažeisti uždegiminių procesų ir jų atjungti nuo dirbtinės ventiliavimo sistemos tiesiog neįmanoma. Be to, daugumos pacientų pažeisti ne tik plaučiai, bet ir inkstai. Dėl inkstų nepakankamumo jiems būtina taikyti dializę.

Prieš mėnesį mes turėjome labai nedaug žinių, kiek iš tiesų koronavirusas padaro žalos žmogaus organizmui. Dėl to iš pradžių didžioji dalis pacientų, patekę į intensyvios terapijos skyrių, gana anksti mirdavo. Šiandien apie šią infekciją žinių turime daugiau.

Gana nemažai informacijos suteikė Vašingtone atliktas 30 pacientų, mirusių nuo koronaviruso, skrodimas. Jis parodė, kad dėl koronaviruso visame žmogaus organizme susidaro krešuliai, todėl šiandien vienas svarbiausių dalykų yra skystinti užsikrėtusių asmenų kraują. Dėl to jiems yra duodami kraują skystinantys vaistai.

Be to, reikia nepamiršti, kad koronavirusu užsikrėtusių pacientų kūno temperatūra dažnai būna labai aukšta, ji siekia apie 40 laipsnių, dėl to jie daug prakaituoja ir taip pat netenka skysčių. Esant jų trūkumui išsivysto inkstų nepakankamumas, todėl šiems pacientams būtina atkurti organizmo skysčius. Trečia – plaučiuose susidaro labai tirštų gleivių. Jos tokios tirštos, kad net užkimšdavo ventiliatoriaus siurblius.

Nors šiandieninės žinios yra gerokai gilesnės ir gydymas taikomas šiek tiek kitoks, svarbiausiu dalyku šiame procese visgi išlieka laikas. Nepaisant visų taikomų procedūrų, reikia laukti, kol pats organizmas pradės kovoti su užkratu, su jame vykstančiais uždegiminiais procesais.

– Kai yra taip smarkiai uždegimo paveikti paciento plaučiai, inkstai, kokia tikimybė, kad po mėnesių, praleistų intensyvios terapijos skyriuje prie dirbtinės plaučių ventiliacijos, žmogus iš ligoninės išeis sveikas? O gal priešingai – liks tokių liekamųjų reiškinių, su kuriais jis turės gyventi visą likusį gyvenimą?

– Sunku šiandien pasakyti. Tie du pacientai, kuriuos pats išrašiau iš ligoninės į namus, jie išvyko su nešiojamais deguonies aparatais. Tačiau jų inkstai nebuvo tiek paveikti, todėl jiems nereikėjo taikyti dializės. Tačiau kitiems, kurių būklė yra sunkesnė, kuriems plaučiai ventiliuojami per į trachėją įvestą kateterį, kuriems reikia dirbtinai pavaduoti inkstų darbą, – net nežinau.

Jeigu jie išgyvens, sunku pasakyti, kas jų laukia ateityje. Abejoju, kad jie galės gyventi taip, kaip iki koronaviruso. Greičiausiai liks jų organizme pažeidimų visam gyvenimui ir jiems reikės nuolatinės priežiūros slaugos namuose.

– Kadangi jūsų ligoninėje koronavirusu užsikrėtusių pacientų srautai buvo milžiniški, ar pavyko personalui išvengti infekcijos? Yra ligoninėje užsikrėtusių medikų?

– Mūsų skyriuje iš 20 gydytojų užsikrėtę yra gal kokie 5–6 asmenys, tai būtų 25 proc. apytiksliai. Prieš savaitę netekome vieno plaučių ligų gydytojo. Jis buvo vyresnis, dirbo su COVID-19 pacientais, pats užsikrėtė ir, deja, mirė. Mano paties sveikata kol kas yra gera. Aš turiu specialią kaukę su filtrais, todėl galiu būti truputėlį drąsesnis, kai einu į pacientų palatas.

– Anksčiau esate minėjęs, kad ligoninėje ypač pandemijos pradžioje trūko visko: ir apsauginių priemonių medikams, ir vaistų pacientams. Kokia yra situacija dabar?

– Dabar visko užtenka, tačiau prieš pusantro mėnesio, kai labai daug pacientų buvo intensyvios terapijos skyriuje prijungti prie dirbtinės plaučių ventiliacijos, buvome pritrūkę raminamųjų vaistų, dializės priemonių, kai inkstų veikla nepakankama. Trūko ir apsauginių priemonių, todėl tekdavo pakartotinai naudoti ir aprangą, ir kaukes.

Ir darbuotojų šiandien netrūksta – turime savanorių, slaugytojų, kurie atvyko mums padėti iš įvairiausių Amerikos pakraščių.

– Medikams JAV tenka milžiniškas krūvis kovojant su infekcija. Ar jums teikiama emocinė pagalba?

– Turbūt yra teikiama, tačiau aš tuo nesinaudoju. Turiu sužadėtinę, kuri taip pat yra medikė, – ji ir yra mano psichologė. Tiesa, ir ji buvo užsikrėtusi koronavirusu, tačiau šiandien jai viskas gerai, jaučiasi normaliai ir jau grįžo į darbą.

– Gyvenate kartu?

– Ne, ji gyvena kitoje Niujorko dalyje. Kol taikomas karantinas, mes laikomės atstumo, bendraujame telefonu.

– O kaip tada jūs dorojatės su tenkančiu nemažu emociniu krūviu, nuovargiu?

– Kol kas turiu labai mažai laisvo laiko: kasdien grįžtu iš darbo namo, pavakarieniauju, einu miegoti ir iš ryto – vėl tas pats. Tiesiog nėra laiko apie tai galvoti. Gal, kai turėsiu daugiau laisvų dienų, galėsiu apie emocinį nuovargį pamąstyti.

– Visgi JAV yra ne viena gerai pasaulyje žinoma farmacinė kompanija, kuri nuo pandemijos pradžios bando sukurti vaistus nuo COVID-19 infekcijos. Kai kuriuos jų jau bandoma taikyti praktikoje pačiose Valstijose. Ar teko pačiam susidurti su naujai išrastais vaistais, juos naudoti pacientų gydymui?

– Iš tikrųjų, aš net nežinau, ar vaistai padeda. Mes ne vienus vaistus bandėme, pavyzdžiui, chlorokviną, taip pat bandėme koronavirusu persirgusių asmenų plazmos perpilti pacientams – aš asmeniškai nemačiau jokių teigiamų rezultatų. Daugiau vilčių siečiau su skiepais, galbūt vakcina galėtų daugiau padėti, tačiau jai sukurti reikia laiko – metų, pusantrų, kol bus galima naudoti. Aš labai abejoju, ar iki rudens turėsime skiepus nuo koronaviruso.

– Europoje kalbama, kad rudenį reikėtų laukti antros koronaviruso bangos, o ilgainiui šis virusas taps sezoniniu. Amerikoje yra girdėti panašių prognozių?

– Aš tuo tikiu. Tiesa, mūsų valdžia tik kartą apie tai buvo užsiminusi viešai, kadangi mūsų prezidentas toks truputį savotiškas... Bet aš tikiu, kad rudenį galėtų būti antra banga, o kaip bus iš tikrųjų – tik Dievas žino.

– Bet jūs, medikai, tikriausiai pasikalbate, pasvarstote, kaip viskas klostysis toliau, kaip reikės gyventi, kiek ilgai su koronavirusu mums reikės dar kovoti?

– Manyčiau, kad šitaip reikės gyventi dar kokius porą mėnesių, gal net iki rugsėjo: laikantis atstumo, naudojant apsaugines kaukes, nes virusas yra ir jis labai arti. Socialinė distancija yra labai svarbi, nes daug žmonių greičiausiai yra užsikrėtę, bet jie neturi simptomų ir gali kitus užkrėsti.

Galbūt susirgimų skaičiai mažėja, bet, man atrodo, kad jie krenta tik todėl, kad visi vyresnieji, turėję lėtinių ligų, silpnesnę imuninę sistemą, jau susirgo ir yra mirę. Tačiau tai nereiškia, kad koronavirusas gali pakenkti tik vyresnio amžiaus žmonėms. Atsargūs turime būti visi, taip pat ir jaunesni. Vienas iš pavyzdžių – mūsų ligoninėje yra pacientas, kuriam 35 metai. Tai tik įrodo, kad pažeidžiami esame visi.

Aš tik norėčiau pasakyti, kad viskas bus gerai. Kova su koronavirusu dar užtruks, bet galiausiai viskas bus gerai. Svarbiausia šiuo sunkiu laiku nepamiršti to, kas svarbiausia, nepamiršti artimųjų, dažniau jiems pasakyti, kaip juos mylime, kaip juos vertiname. Nes susirgus tiesiog gali nebebūti tam progos.