Pasaulyje

2020.05.04 16:08

Skirtingas Baltijos šalių kelias į laisvę: kodėl Latvija neskubėjo skelbti nepriklausomybės

Julija Šakytė, LRT.lt2020.05.04 16:08

Latvijai minint 30-ąsias nepriklausomybės atkūrimo metines, Vytautas Landsbergis LRT.lt sako, kad Latvijoje ir Estijoje nepriklausomybė buvo paskelbta kiek vėliau nei Lietuvoje, nes šalyse „buvo tam tikrų dviprasmybių“. Profesorius prisimena ir lemtinguosius 1991 m. įvykius, kai priešas, pirmiausiai smogęs Lietuvai, rengėsi atakai Taline ir Rygoje.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko teigimu, visos trys Baltijos šalys buvo vieningos dėl vieno tikslo – laisvės. Nors, anot V. Landsbergio, kelias link jos buvo skirtingas: „Keliai, metodai tam tikri, tarpiniai veiksmai kartais skirdavosi, galų gale, ir sąlygos mūsų šalyse buvo nevienodos, bet tai mums niekad nesutrukdė išlaikyti vienybę, solidarumą ir džiaugsmą, kad einame kartu.“

1990 metų gegužės 4-ąją Latvijos Aukščiausioji Taryba priėmė deklaraciją „Dėl Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo“, kurioje buvo skelbiama, jog atkuriamas 1922 metų Konstitucijos galiojimas. Iki tol Latvija, kaip ir Lietuva bei Estija, penkis dešimtmečius buvo okupuota ir priklausė Sovietų Sąjungai. Savo atsiminimais apie to meto įvykius su LRT.lt dalijasi prof. V. Landsbergis.

– Kaip prisimenate tuos laikus ir kontaktus su Latvijos lyderiais?

– Prisimenu pakankamai gerai. Mes gražiai bendradarbiavome, buvo labai geras tarpusavio supratimas dėl pagrindinio tikslo – žmonių, tautų laisvės, demokratijos atkūrimo ir nepriklausomybės atgavimo. Šiuo atžvelgiu buvome visiškai vieningi.

Keliai, metodai tam tikri, tarpiniai veiksmai kartais skirdavosi, galų gale, ir sąlygos mūsų šalyse buvo nevienodos, bet tai mums niekad nesutrukdė išlaikyti vienybę, solidarumą ir džiaugsmą, kad einame kartu. Tai liko mūsų papročiuose ir įstatymuose – mes iki šiol švenčiame kartu ir Latvijos, ir Estijos nacionalines dienas, keliame tris vėliavas prie Seimo, Nepriklausomybės aikštėje, – tai išliko. Mes jaučiamės vieno likimo sesės, broliškos tautos, nepaisant to, kad būna nesutarimų.

Mes Lietuvoje to daryti neleidome. Jokių dviprasmybių, o Latvijoje ir Estijoje buvo tam tikrų dviprasmybių pagal valstybės statusą. Todėl Lietuva buvo ypatinga rakštis sovietų imperijos viršūnėse.

Toje bendroje kovoje yra labai daug įsimintinų dalykų. Lietuva ėjo priekyje ir savo programa, ir ryžtu, ir siekiais, netgi laiko atžvilgiu. Sąjūdžio reikalavimas ir siekis buvo laimėti tikrus nepriklausomus parlamento rinkimus jau 1989 metų rudenį po Baltijos kelio. (...)

Estijoje ir Latvijoje dalykai klostėsi šiek tiek skirtingai, bet tikslas taip pat buvo parlamento rinkimai. Su parlamento mandatu spręsti tautos ir šalies ateitį. Galų gale 1990 metais kovo–gegužės mėnesiais visos trys mūsų šalys įvykdė tą programą – išrinko teisėtus, nepriklausomus parlamentus, kurie įvykdė savo sprendimus. Lietuvoje ir Estijoje – kovo mėnesį, o Latvijoje – gegužės 4 d. Tai yra diena, kada latviai švenčia ir mes švenčiame kartu su jais. (...)

– Minėjote, kad sąlygos Baltijos šalyse buvo nevienodos. Latvijos ambasadorius Indulis Berzinš, dalyvavęs atkuriant šalies nepriklausomybę, yra minėjęs, kad mūsų šalis turėjo geresnes sąlygas. Kokios tos sąlygos, kuo jos skyrėsi?

– Taip. Lietuva buvo išsaugojusi, netgi ir pagal gyventojų skaičių, ir gyventojų sudėtį daug didesnį procentą Lietuvos valstybės šalininkų lietuvių. Šalininkų buvo ir tarp lenkų, ir tarp rusų, bet ten (bendruomenėse – LRT) buvo galimybė daug ką drumsti, kurstyti, neva Lietuvos nepriklausomybė yra priešiška kitoms tautoms. Tas kurstymas nebuvo visiškai sėkmingas. Bet tai, kad Lietuvoje 80 proc. gyventojų buvo lietuvių tautybės, davė mums didesnę drąsą ir didesnę garantiją eiti tuo keliu.

Latvija buvo daug labiau kolonizuota, atmiežta kitataučiais. Jie taip pat dalyvavo rinkimuose ir parlamente, bet Latvijos politikai turbūt jautė ir galvojo, kad jie turi skaitytis su ta aplinkybe ir nepabrėžti visiškos nepriklausomybės iš karto, nes tai yra vieta, kurioje jų gyventojai kitataučiai bus kurstomi. Jie paskelbė nepriklausomybę kaip siekį, kurio atrama bus ankstesnės Latvijos Respublikos Konstitucija, bet kol kas Latvijoje dar veikė ir sovietinės Latvijos Konstitucija tam tikram pereinamajam laikotarpiui. Mes Lietuvoje to daryti neleidome. Jokių dviprasmybių, o Latvijoje ir Estijoje buvo tam tikrų dviprasmybių pagal valstybės statusą. Todėl Lietuva buvo ypatinga rakštis sovietų imperijos viršūnėse.

Nepaisant to, kad formaliai ir su visa kariuomene ir kitomis struktūromis dar egzistavo Sovietų Sąjunga. O mes, keturios šalys, pradėjome rengti savo būsimus nepriklausomų valstybių dvišalius santykius (...). Štai taip mes bendromis pastangomis – trijų valstybių vadovų ir sąjūdžių pastangomis – išėjom į laisvę.

Mes tą išlygindavome savo santykiuose su demokratiniu pasauliui – kad štai, trys tautos, jos visos kartu buvo okupuotos, kartu buvo pagrobtos ir įjungtos į Sovietų Sąjungą. Tai yra bendrumas, kad dabar mes esame sukilėliai, einame taikingo sukilimo keliu vėl atkurti savo šalių valstybingumą.

Tas bendrumas buvo pakankamai matomas pasaulyje, o mes dar jį galėjome pabrėžti tokiu būdu, kurį sugalvojo Estijos vadovas Arnoldas Ruutelis, kuris pasiūlė surengti Taline trijų šalių vadovų susirinkimą, suvažiavimą ir oficialiai įsteigti Baltijos tarybą arba atkurti prieškarinę Baltijos santarvę. Tai ir buvo padaryta, reikėjo tik sulaukti, kada Latvija taip pat priims savo apsisprendimo aktus gegužės 4 d. Tuomet jau gegužės 12 d. mes jau visi atvažiavome į Taliną. Ten buvo priimti labai svarbūs dokumentai, tarp kurių – apie Baltijos Santarvės tęstinumą. Tos santarvės, kuri jau buvo sukurta prieš karą ir kurią dabar paskelbiam, kad ji toliau funkcionuoja kaip trijų valstybių politinė ir tarpusavio paramos sąjunga. (...)

Liepos mėnesį padarėme dar vieną žingsnį. Tai buvo Latvijos vadovo Anatolijaus Gorbunovo idėja – rengiant Baltijos valstybių tarybos posėdį Jūrmaloje, jis pakvietė Rusijos vadovą Borisą Jelciną pailsėti Jūrmaloje, garsioje kurortinėje poilsio vietoje. B. Jelcinas atvyko į Jūrmalą porai dienų ir jis dalyvavo Baltijos valstybių tarybos posėdyje, kaip ketvirtas dalyvis, svečias. Mes sutarėme taip pat labai svarbų dalyką – rengti tris dvišales sutartis: Rusijos–Lietuvos, Rusijos–Latvijos ir Rusijos–Estijos. Sureguliuoti mūsų tarpvalstybinius santykius. Nepaisant to, kad formaliai ir su visa kariuomene ir kitomis struktūromis dar egzistavo Sovietų Sąjunga. O mes, keturios šalys, pradėjome rengti savo būsimus nepriklausomų valstybių dvišalius santykius (...). Štai taip mes bendromis pastangomis – trijų valstybių vadovų ir sąjūdžių pastangomis – išėjom į laisvę.

– Toliau kalbant apie bendradarbiavimą su Baltijos šalių lyderiais, tas pats Latvijos ambasadorius yra minėjęs, kad Jus pažįsta nuo pat nepriklausomybių pradžios, taip pat ir Emanuelį Zingerį, kuris paskambino ir įspėjo, kad 1991 m. sausio 13-osios įvykiai gali pasikartoti ir Rygoje. Ar vyko nuolatinis bendradarbiavimas, dalijimasis informacija?

– Be abejo, tai buvo nuolatinis toks kontaktas, bendradarbiavimas, ypač pavojaus valandą. 1991 m. sausį puolimas buvo parengtas prieš visas tris Baltijos šalis. Lietuva buvo pirmoji užpulta, bet Ruutelis vėliau man papasakojo, kad tą naktį Talino uostas buvo atidarytas, uosto vartai buvo atidaryti, matyt, kad Sovietų Sąjungos karo laivynas įplauktų į Taliną. Latvija patyrė smūgį savaite vėliau. Puolimas buvo (nukreiptas į – LRT) Latvijos valstybės institucijas Rygoje, kur taip pat žuvo žmonės. Buvome viename fronte. Tik priešas išdėstė savo veiksmus nesinchroniškai. Galų gale nutarė pirmiausia sunaikinti Lietuvą, nes ji buvo atkakliausia ir pavojingiausia. Bet buvo pasirengę taip pat smogti Talinui ir Rygai.

Bendradarbiavimas vyksta. Aš manau, kad jis galbūt yra formalesnis. Tada jis buvo labai širdingas. Mes džiaugiamės, kad esame kartu.

Mes apie tai dalijomės informacija, palaikėme ryšį ir netgi sausio 13 d. Jelcinas atvyko į Taliną ir buvo rengiami ir paskelbti bendri keturių valstybių dokumentai. Protestas prieš Sovietų Sąjungos agresiją ir susitarimai, kad mes vieni kitus palaikydami, visi apeiliuojame į Jungtinių Tautų organizaciją. Kaip trys nepriklausomos tautos, kurias remia ir Rusija. Tai teko įgyvendinti dar metais vėliau, bet idėjos gimė tada ir bendromis pastangomis.

– Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos, ar tas bendradarbiavimas toks pat glaudus ir stiprus su Latvija?

– Bendradarbiavimas vyksta. Aš manau, kad jis galbūt yra formalesnis. Tada jis buvo labai širdingas. Mes džiaugiamės, kad esame kartu. Dabar tai vyksta oficialiai, gal ir ne taip dažnai Baltijos valstybių vadovai susirenka. Kai kas nors inicijuoja. Jie turi savo tvarką, kuri pasidarė tam tikra rutina. Tokios reikšmės ir tarptautinės reikšmės mūsų bendros pozicijos dabar aiškios gal ir nėra.

Bet mes bendradarbiaujame su Šiaurės šalių sparnu ir tai yra kita, kiek vėliau atsiradusi struktūra, – „5+3“, t. y. 5 yra Šiaurės šalių sąjunga ir 3 yra Baltijos šalių. „5+3“ – egzistuojanti politinė struktūra – konsultacijų, bendrų pozicijų formavimo, na, matyt, ir tarpusavio pagalbos, jeigu reikia.