Estija buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje (ES) anksčiau nei Lietuva ir Latvija. Tai sukėlė trintį tarp kaimynų, bet ir mobilizavo Vilnių. Tuo metu Rusija, nors neprieštaravo ES plėtrai, derybas bandė trikdyti savo argumentais.
Prieš 16 metų Lietuva, Latvija ir Estija tapo ES narėmis. Nepriklausomybę atkūrusios Baltijos šalys netrukus išsikėlė tikslą prisijungti prie Bendrijos, bet Vilniaus, Rygos ir Talino pozicijos, kaip turi būti vertinami šalių pasiekimai, skyrėsi.
Tuometiniai Bendrijos nariai sprendė, ar potencialios narės ir jų pasiekimai turėtų būti vertinami kaip vieningos grupės, ar į kiekvienos šalies progresą turėtų būti žvelgiama atskirai.
Estija ir Lietuva palaikė poziciją, kad šalių nuopelnus reikėtų vertinti nepriklausomai nuo kitų – Estija pasitikėjo savo įvykdytų radikalių ekonomikos reformų nauda, o Lietuva baiminosi, kad kitų dviejų Baltijos šalių iššūkiai su rusakalbių mažumomis gali būti primesti ir Vilniui, savo knygoje „Nuo sovietinių respublikų iki ES valstybių“ rašo Gento universiteto teisės profesorius Peteris Van Elsuwege.
„Prancūzijoje ar Vokietijoje buvo manoma, kad ES turėtų iš tiesų plėstis tik įtraukdama Višegrado šalis, o ne Baltijos valstybes. (...) Taigi, tuo metu buvo labai diskutuojama, ar įtraukti bent vieną Baltijos šalį į ES plėtrą. Jos buvo iš dalies proceso dalis, bet buvo ir daug pasipriešinimo. Daug kas Vakarų Europoje manė, kad būtų nueita per toli į ES priimant buvusias sovietines respublikas“, – LRT.lt sako Estijos užsienio politikos instituto Tarptautiniame gynybos ir saugumo centre (ICDS) direktorė Kristi Raik.
Pakviesta anksčiau
Buvo nuspręsta pagal galiojančias ES plėtros normas, kiekvienos šalies progresą kasmet vertinti individualiai. „Ši metodologija neišvengiamai sukėlė tam tikrą Baltijos valstybių rungtyniavimą. Tai buvo itin ryšku pirminėse stojimo į ES proceso stadijose, kai Estija buvo laikoma viena iš pirmūnių“, – LRT.lt teigia P. Van Elsuwege.
Todėl Estija buvo pakviesta pradėti stojimo į ES derybas su „pirmosios bangos“ šalimis dar 1997 m. – du metus anksčiau nei Baltijos kaimynės. Anot Gento universiteto profesoriaus, „šis atskyrimas buvo gana kontroversiškas ir jį smarkiai kritikavo Latvijos ir Lietuvos atstovai“.
„Sprendimas Liuksemburge (vykusiame EVT – LRT.lt) Lietuvoje sukėlė natūralią reakciją. Ją galbūt galima pavadinti nusivylimu ir grąžymąsi į visas puses, kas čia atsitiko, kas pražiūrėta, kaip susiklostė“, – teigia europarlamentaras, „Renew Europe“ frakcijos narys ir vyriausiasis Lietuvos stojimo į ES derybininkas Petras Auštrevičius.
Lietuva ir Latvija teigė, kad Europos Komisija (EK) nepakviesdama pradėti derybų rėmėsi pasenusiais duomenimis, o vyriausybių atlikti skaičiavimai esą rodė didesnę ekonominę pažangą ir privatizaciją, nei ES duomenys.
Tuometinis Lietuvos premjeras Gediminas Vagnorius net perspėjo ES lyderius, kad Lietuvos priėmimo atidėjimas „gali paskatinti nacionalistines jėgas Rusijoje vėl įtvirtinti Rusijos įtaką Baltijos šalims“. Anot tuometinio Latvijos premjero Andris Skele, toks EK požiūris gali suskaldyti Baltijos šalių vienybę.
K. Raik pabrėžia, kad Baltijos šalys buvo beveik nežinomos daugelyje Vakarų Europos valstybių, tačiau estų diplomatai daug dirbo ir važinėjo po valstybių sostines, siekdami įtikinti svarstyti Estijos priėmimą į ES. Anot mokslininkės, Estija neplanavo palikti Lietuvos ir Latvijos nuošalyje, bet siekė pirmoji praminti narystės kelią.
„Estija visada norėjo, kad įstotų visos Baltijos šalys. (...) Politiškai buvo svarbu turėti bent vieną Baltijos šalį, įtrauktą į ES plėtros „pirmąją bangą“. Tai palengvintų Latvijos ir Lietuvos įtraukimą į „antrąją bangą“, – teigia ekspertė.
Anot P. Auštrevičiaus, politinis sprendimas dėl ES plėtros jau buvo priimtas, todėl buvo suvokta, kad tik laiko klausimas, kada derybas dėl narystės ES bus pakviestos pradėti ir Lietuva su Latvija.
„Sprendimas galbūt ir mobilizavo Lietuvą. (...) Estijos pakvietimas pirmu šaukimu buvo signalas. Tai buvo fronto pralaužimas ir geopolitinė slinktis, kuri reiškė, kad anksčiau ar vėliau ir mes tą padarysime“, – LRT.lt teigia Europos Parlamento narys.
P. Auštrevičius pabrėžia, kad netrukus Lietuva pertvarkė Europos reikalų koordinavimo sistemą, o tai ėmė duoti politinę naudą. Baimė, kad Baltijos šalių išskyrimas derybų procese apsunkins jų bendradarbiavimą nepasitvirtino.
1999 m. viešoji nuomonė Vakarų Europoje ėmė vis labiau palankiau vertinti didesnę ES plėtrą ir spalį EK rekomendavo pradėti stojimo derybas neatsižvelgiant į valstybių ekonominį pasirengimą, straipsnyje „Baltijos šalių stojimas į ES“ žurnale „Lituanus“ pažymi Seija Lainela.
„Antroji banga“ atvėrė kelią ir Lietuvai su Latvija. „Mes į 1999 m. pabaigą atėjome jau visai kitaip pasiruošę. Stovėjome su pilna ekipuote ir tik laukėme švilpuko, kada šokti į vagoną ir žinojome savo vietą, ir ką ten daryti“, – pasakoja europarlamentaras P. Auštrevičius.
Palaikė Šiaurės šalys
Vienos aktyviausių Baltijos šalių narystės ES propaguotojų buvo Šiaurės šalys, kurios skatino pradėti derybas su Latvija, Lietuva ir Estija, padėjo joms ruoštis. Suomija itin palaikė Estijos ambicijas prisijungti prie Bendrijos kartu su pirmąja ES plėtros banga.
„Suomija tada rėmė idėją, kad geriau turėti vieną Baltijos šalį – Estiją – prisijungiant prie ES ir tai labiau realistiška, nei visų 3 šalių priėmimas per šią bangą. (...) Tai prisidėjo prie proceso raidos. Buvo vertinama, kad 3 Baltijos šalių gali būti per daug, pradėkime nuo vienos, o tada kitos seks iš paskos“, – teigia K. Raik.
Lietuva, kaip rašo P. Van Elsuwege, pabrėžė savo Vidurio Europos tapatybę ir santykių su Lenkija svarbą, taip tikėdamasi sustiprinti argumentą narystei NATO.
„Bandėme kalbėtis ir kalbėjome. Lenkijai derybos taip pat buvo sudėtingos, (...) žinoma, derinome pozicijas ir su jais ir turėjome daug sąlyčio taškų, buvo geri kontaktai su lenkų derybine komanda“, – sako P. Auštrevičius.
Vilnius ir Ryga skatino ES lyderius paprieštarauti Komisijos rekomendacijoms ir įtraukti Latviją su Lietuva į stojimo derybas. Estija dvejojo, kurią pusę jai pasirinkti: ar palaikyti kaimynes, ar Komisiją, nes Talinas baiminosi, kad ES gali pasirinkti nepradėti derybų su visomis Baltijos šalimis.
Todėl Estija pabrėžė savo įgyvendintų reformų mastą, tikėdamasi pirmoji prisijungti prie ES. „Estija nesižvalgė į kitas Baltijos šalis, bet agitavo pačią ES. Kaip suprantu, Estijai nebuvo labai svarbus artimas koordinavimas su kitomis Baltijos šalimis. Prioritetas buvo Estijos įstojimas į ES“, – teigia K. Raik.
P. Auštrevičius teigia, kad prasidėjus visų Baltijos šalių deryboms, dalis pozicijų buvo derinamos, taip pat keistasi patirtimi, tačiau derybų pobūdis buvo labai individualus ir kiekviena šalis progresavo savo tempu.
„Lietuva apskritai buvo viena iš bendradarbiavimo iniciatorių, ypač derantis dėl žemės ūkio. (...) Bet mes nebuvom gobšūs ir dalinomės su kaimynais, nes ir jų derybinis spaudimas reiškė sėkmę mums“, – teigia P. Auštrevičius.
Rusijos klausimas
Dar vienas svarbus geopolitinis motyvas, svarstant Baltijos šalių priėmimą į ES, – Rusijos klausimas. Anot K. Raik, Vokietija ir Prancūzija manė, kad tai gali sukelti įtampą santykiuose su Rusija, nors formaliai Maskva prezidentaujant Borisui Jelcinui labiau rūpinosi NATO plėtra ir ES gausėjimui neprieštaravo.
„Manau, kad Rusija apskritai dėl vykusių esminių pasikeitimu lyderystėje ir elito dėlionių, pramiegojo ES plėtrą. Jos tuo metu siunčiami signalai nebuvo ypatingi, kad galėtų turėti lemiamos įtakos ES plėtrai, skirtingai nuo NATO“, – teigia P. Auštrevičius ir pabrėžia, kad tuometinė ES dar neturėjo gynybos ir saugumo bendradarbiavimo iniciatyvų, tad kaip ekonominė organizacija ne itin domino Rusiją.
Anot P. Van Elsuwege, viskas ėmė keistis 1999 m. ir valdžioje įsitvirtinant Vladimirui Putinui, tada buvo imti kelti klausimai dėl ES didėjimo pasekmių prekybai, Rusijos mažumų teisių apsaugos, neratifikuotų valstybių sienų ir Kaliningrado tranzito, kurį turėjo išspręsti Lietuva.
„Vienu metu Rusija grasino į Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimą su ES neįtraukti naujų narių. Tačiau klausimai buvo išspręsti po derybų surengtuose ES–Rusijos viršūnių susitikimuose, kur buvo priimta ir paskutinės akimirkos nuolaidų“, – teigia P. Van Elsuwege.
Rusija stengėsi apsunkinti Baltijos šalių derybas naudodama rusakalbių klausimą, įvairiuose tarptautiniuose susitikimuose Maskvos atstovai teigė, kad rusakalbių mažumų teisės Latvijoje ir Estijoje yra pažeidžiamos.
„Tuo požiūriu Rusija aktyviai diplomatijoje dirbo, kad šantažuotų Latviją ir Estiją ir pakenktų jų reputacijai Vakarų Europos šalyse. Latvijai ir Estijai reikėjo dėti daug pastangų, kad paaiškintų politiką ir pateiktų labai detalią informaciją apie įstatymus, priimtus šalyse, kurie liečia mažumų klausimus. Kad jie atitinka tarptautines normas“, – sako K. Raik.
P. Auštrevičius sako, kad jis nepastebėjo kokių nors Rusijos bandymų blokuoti derybas: „Atsibudimas ir dėl Kaliningrado buvo pavėluotas. Tik Lietuvos pusės parodytu atkaklumu ir galbūt iniciatyva šioje srityje ieškant kaip spręsti, ieškoti netipiško, unikalaus sprendimo, buvo išspręstas šis dalykas. O pačios Rusijos klausimo formulavimas buvo toli nuo sprendimo. Ji mažai ką galėjo pasiūlyti.“
Vilniui, Rygai ir Talinui pavyko įtikinti ES, kad kontroversiški klausimai yra išspręsti ir kartu įstoti į ES 2004 m. gegužės 1-ąją.
„Iš principo, Baltijos šalys būtų galėjusios pasiekti ES narystę ir ne kartu. (...) Tačiau praktiškai, ES plėtra turi ir svarbias politikos bei saugumo dimensijas, kurios lemia, kad bendras 3 valstybių priėmimas (kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos šalimis) buvo tikėtiniausias (ir labiausiai priimtinas) scenarijus“, – LRT.lt sako P. Van Elsuwege.
