Pasaulyje

2020.05.02 14:35

Kokį Afganistaną norėjo sukurti Talibanas: šariatas, visagalis lyderis ir nepriimtos Konstitucijos prieštaravimai

„Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.05.02 14:35

Kai dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pabaigoje didesnę Afganistano dalį valdė Talibanas, fundamentalistinis režimas buvo parengęs naujos šalies Konstitucijos projektą.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ originalus kūrinys.

Šis dokumentas taip ir nebuvo oficialiai ratifikuotas ir iki šiol lieka neaišku, kokia apimtimi jis buvo įgyvendintas iki 2001 m. įvykdytos JAV vadovaujamos invazijos, kurios metu ekstremistinis islamistų režimas buvo nuverstas.

Tačiau Konstitucijos projektas leidžia žvilgtelėti, kokią ateitį karinė organizacija yra numačiusi šaliai, ruošdamasi derėtis dėl valdžios pasidalijimo su dabartine Afganistano Vyriausybe, kuriai vadovauja prezidentas Ashrafas Ghani.

Abiejų pusių politinis dialogas yra svarbiausias vasario 29 d. pasirašyto JAV ir Talibano susitarimo, kurio tikslas – užbaigti 19 metų trunkantį karą – punktas.

Pagal šį susitarimą užsienio valstybių pajėgos privalo palikti Afganistano teritoriją, mainais už Talibano, sutikusio pradėti tiesiogines derybas dėl ugnies nutraukimo ir valdžios pasidalijimo su oficialiais Afganistano pareigūnais, kovos su terorizmu garantijas.

Nuo 2001 m. talibų sukilėliai grasina išstumti užsienio šalių pajėgas ir nuversti Vakarų remiamą Kabulo vyriausybę. Ir nors Talibanas bando sudaryti įspūdį, kad siekia taikos, iki šiol nėra aišku, kokią pokarinę Afganistano valdymo formą jis įsivaizduoja.

Radikalios islamo seminarijos

Talibanas arenoje pasirodė 1994 m., pasibaigus sovietų okupacijai Afganistane.

Etninių puštūnų dominuojama grupė susiformavo ultrakonservatyviose islamo seminarijose Pakistane, į kurį buvo suplūdę milijonai afganistaniečių karo pabėgėlių.

Seminarijose radikalizavosi tūkstančiai afganistaniečių, vėliau prisijungusių prie mudžahedinų – JAV remiamų islamistų sukilėlių, kovojusių prieš okupacines sovietų pajėgas.

1994 m., praėjus dviem metams po to, kai mudžahedinai atėjo į valdžią, antrame didžiausiame Afganistano mieste Kandahare susiformavo Talibanas. Kova tarp atskirų mudžahedinų grupuočių įplieskė žiaurų pilietinį karą, vien Kabule pražudžiusį 100 tūkst. žmonių.

Talibanas žadėjo atkurti saugumą ir užtikrinti ultrakonservatyvių islamo dogmų laikymąsi. 1996 m. talibai užėmė Kabulą, o dar po dvejų metų kontroliavo apie 90 proc. šalies teritorijos.

1998 m. Talibano lyderis mula Mohammadas Omaras surinko apie 500 islamo mokslininkų iš visos šalies, kad šie sukurtų naują šalies Konstituciją.

Po trijų dienų svarstymų mokslininkai parengė 14 puslapių dokumentą – pirmąjį ir vienintelį Talibano bandymą kodifikuoti savo požiūrį į valdymą ir valdžią.

„Gilios religinės šaknys“

Remiantis šiuo dokumentu, visa valdžia turi būti sutelkta „Amir ul-Momineen“ arba „tikinčiųjų vado“ rankose. Aukščiausiasis vadas yra valstybės vadovas, jam priklauso aukščiausia valdžia. Toks vadovas yra mula M. Omaras, Talibano dvasinis lyderis ir įkūrėjas.

Konstitucijoje nenumatyta, kaip toks lyderis būtų renkamas, ar kiek jis turėtų išbūti valdžioje, tačiau joje aiškiai pasakyta, kad aukščiausiasis valstybės vadovas turi būti vyras musulmonas sunitas.

Aukščiausiojo vadovo išrinkta Islamo taryba būtų įstatymų leidžiamoji valdžia, įgyvendinanti įstatymus ir kitus teisės aktus. Vyriausybė, kuriai vadovautų ministrų tarybos pirmininkas, būtų atskaitinga Islamo tarybai.

Pagal šią Konstituciją, sunizmas būtų oficiali valstybinė religija, nepaisant to, kad apie 15 proc. šalies gyventojų yra šiitai.

Dokumente įtvirtinta, kad joks įstatymas negali prieštarauti islamo Šariato teisei.

Konstitucija garantuoja žodžio laisvę, moterims suteikia teisę mokytis, užtikrina teisę į nešališką teismą, tačiau griežtose Šariato teisės interpretavimo ribose.

Neaišku, kaip šis dokumentas apsprendė žiaurius Talibano įstatymus ir brutalią politiką Islamiškojo Emyrato – taip Talibano valdymo metais (1996–2001 m.) oficialiai vadinosi Afganistanas – laikotarpiu.

Talibanas uždraudė televiziją ir muziką, vyrus vertė melstis ir auginti barzdas, o moteris – užsidengti nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, uždraudė mergaitėms ir moterims mokytis bei dirbti. Už vagystę režimas galėjo nukirsti ranką, už alkoholio vartojimą – viešai nuplakti, už svetimavimą – užmėtyti akmenimis. Bausmių taikymas buvo plačiai paplitęs.

Tarptautinės krizių grupės vyresniojo analitiko Afganistano klausimais Andrew Watkinso teigimu, Konstitucijos projektas atspindi Talibano „gilias religines šaknis“ ir atskleidžia, kokia svarbi šiai grupei, „suburtai, siekiant atkurti tvarką šalyje,“ yra „centralizuota valdžia“.

Šiame taip ir neratifikuotame dokumente apstu prieštarų. Jis buvo dar kartą paskelbtas 2005 m., kai Afganistanas priėmė naują Konstituciją, tačiau pastaraisiais metais iš Talibano diskurso buvo dingęs.

„Taip galėjo įvykti dėl vidinių nesutarimų kai kuriais klausimais arba tiesiog parodant šios grupuotės polinkį išlikti lanksčia savo politikoje, taip iš dalies užkertant kelią vidiniams nesutarimams ir skilimams,“ – aiškina A. Watkinsas.

„Valdžios monopolis“

Talibanas, kaip maištininkų grupuotė, išsaugojo kai kuriuos pagrindinius savo veiklos principus nuo tada, kai 2001 m. buvo nuverstas.

Valdžia išlieka sutelkta visagalio lyderio, prižiūrinčio šešėlinę Afganistano Vyriausybę, rankose. Kontroliuojamose teritorijose Talibanas ir toliau reikalauja, kad būtų laikomasi griežtos islamo interpretacijos. Šariato teisė vis dar yra laikoma aukščiausiu įstatymu.

Tačiau analitikų teigimu, per pastaruosius du dešimtmečius Talibano požiūris į valdžią pasikeitė.

Mirus mulai M. Omarui, Talibanas išgyveno įpėdinystės krizę, atsilaikė konkurencinėje kovoje su Islamo valstybės (IS) ekstremistų grupuote ir išliko palyginti sutelkta karine jėga, nepaisant jau 18 metų trunkančio karo prieš Afganistano Vyriausybės pajėgas.

„Šiuo metu grupuotė veikia, keistai derindama vis labiau centralizuotą narių kontrolę su decentralizacija kitose plotmėse,“ – aiškina A. Watkinsas.

Neseniai Talibanas pareiškė nebesąs ta pati grupuotė, kuri valdė Afganistaną 10 deš. pabaigoje.

Viešame pareiškime talibai teigė, kad nesiekia atkurti Islamiškojo Emyrato, tuo bandydami parodyti, kad yra linkę taikystis.

Tačiau iki galo neaiškus Talibano požiūris į moterų teises, žodžio laisvę ir rinkimus – svarbiausius demokratijos atramos taškus, įdiegtus Afganistane po 2001 m. – daugelį afganistaniečių verčia nuogąstauti, kad ekstremistų grupuotė gali bandyti atkurti griežtą režimą.

2019 m. sausį paskelbtame taikiausiame ir labiausiai į kompromisus linkstančiame pareiškime talibai teigė nesiekiantys „valdžios monopolio“ būsimoje Afganistano administracijoje, bet ieškantys būdų sugyventi su valdžios institucijomis.

Mėnesiu anksčiau Talibano atstovas Zabiullah Mujahidas sakė, kad „jei būtų pasiekta taika ir Talibanas grįžtų, jis grįžtu ne tokiu žiauriu būdu kaip 1996 metais“.

2019 m. vasarį talibai teigė esą pasiryžę užtikrinti moterims teises, leisti joms mokytis ir dirbti, su sąlyga, kad jos nepaniekins islamo ar Afganistano vertybių.

Tačiau tame pačiame pranešime Talibanas siūlo suvaržyti ir taip gležnas moterims suteiktas laisves, tuo sukeldamas moterų teisių gynėjų susirūpinimą.

Analitikų teigimu, dviprasmiški teiginiai tam tikrais klausimais leidžia daryti prielaidas apie nesutarimus grupės viduje.

Manoma, kad Pakistane įsikūrę Talibano politiniai lyderiai būtų labiau linkę prisitaikyti, kad pagal taikos susitarimą būtų prileisti prie valdžios.

Tuo tarpu kietos rankos politikos šalininkė karinė vadovybė Afganistano mūšio laukuose nėra nusiteikusi atsisakyti savo siekio atkurti Islamiškąjį Emyratą.

„Talibų požiūris į valdžią ir valdymą labai skiriasi, – sako Vašingtone įsikūrusios Atlanto tarybos vyresnysis bendradarbis Javidas Ahmadas. – Šiuo metu Talibano lyderiams labiau už orą reikalingas dialogas, padėsiantis išspręsti konfliktus ir prieiti bendrą nuomonę dėl Afganistano ateities.“

Sunku būtų nepastebėti skirtumų ir Afganistano valdančiojo elito požiūriuose.

Puštūnai, didžiausia Afganistano etninė grupė, remia centralizuotą valstybę, jiems garantuojančią Vyriausybės kontrolę. Tačiau visi likusieji, sudarantys šalies gyventojų daugumą, įsitikinę, kad per daug galių šioje valstybėje yra suteikiama vienam asmeniui, ir remia decentralizacijos planus, nes jie leistų užtikrinti labiau įtraukiantį ir teisingesnį valdžios paskirstymą.

Ypač sunku

Tiesioginės talibų ir Afganistano derybinės grupės derybos dėl ugnies nutraukimo ir valdžios pasidalijimo turėjo prasidėti kovo 10 d.

Tačiau jų pradžia vėluoja, kilus ginčams dėl Talibano kalinių paleidimo ir Kabulo derybinės grupės sudėties.

Net ir prasidėjus deryboms Afganistane, atsižvelgiant į sunkiai suderinamą šalių politiką ir su valdžios pasidalijimu susijusius lūkesčius, manoma, kad jos bus sudėtingos ir ilgos, galbūt truks ne vienerius metus.

„Šalims bus be galo sunku pasiekti kompromisus visais valstybės valdymo klausimais,“ – sako J. Ahmadas, nors, jo teigimu, vilties taip pat nevertėtų prarasti.

Ir Talibano politinė vizija, ir Afganistano politinė sistema yra grįsta centralizuota valdžia, o islamas ir toliau turėtų išlikti valstybės pagrindu.

2004 m. priimtoje Afganistano Konstitucijoje skelbiama, kad „joks įstatymas negali prieštarauti šventosios islamo religijos įsitikinimams ir nuostatams“, nors šis teiginys kartais kertasi su kur kas liberalesniais konstitucijos straipsniais.

Valdžia sutelkta centralizuotos vyriausybės rankose. Prezidentas turi teisę skirti ir atleisti gubernatorius ir senatorius, griežtai kontroliuoja valstybės finansus ir prižiūri, kaip jie leidžiami bei paskirstomi.

„Abiejų šalių teisinėje ir valdymo sistemoje yra kur kas daugiau bendrumų nei jų šalininkai yra linkę pripažinti,“ – sako A. Watkinsas.