Pasaulyje

2020.04.23 21:37

Kojala: Lukašenka siunčia signalą, kad norėtų tam tikrų sąlyčio taškų su Vakarų šalimis

Prezidentūra prieš kelias dienas paskelbė, kad prieš birželį vyksiantį Europos Vadovų Tarybos susitikimą prezidentas Gitanas Nausėda ketina pasikalbėti su visų ES Rytų Partnerystės šalių – Ukrainos, Baltarusijos, Moldovos, Sakartvelo, Armėnijos ir Azerbaidžano – lyderiais.

Pirmas toks pokalbis šiandien įvyko su Aliaksandru Lukašenka. Turėjo praeiti 10 metų, kol Lietuvos ir Baltarusijos prezidentai susėdo pasikalbėti. 2010-aisiais su A. Lukašenka kalbėjosi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Apie tai LRT laidoje „Dienos tema“ kalbėjo prezidento vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Asta Skaisgirytė, VU TSPMI direktorė Margarita Šešelgytė ir Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala.

– Kodėl prezidentas apskritai nusprendė kalbėti su Baltarusijos prezidentu apie koronavirusą ir siūlyti pagalbą? Jaučiame grėsmę, kuri gali ateiti iš tos valstybės?

A. Skaisgirytė: Šito pokalbio ištakos yra Rytų partnerystė, kurios viršūnių susitikimas artėja. Jis vyks birželio mėnesį, todėl norime gerai jam pasiruošti. Žinoma, prezidentas kalbėsis su visais 6 Rytų Europos šalių lyderiais. Baltarusija pirmoji šiame sąraše, natūralu, nes yra kaimynai.

Turime daug ir kitų temų, tarp jų dvišaliai santykiai, žinoma, koronavirusas dabar didžiausia aktualija visiems, turime skaudulį Astravą, kurį irgi norėjome aptarti. Taigi prezidentas, grįžtant prie jūsų klausimo, jau komentavo situaciją Baltarusijoje prieš kažkiek laiko ir grįžo su šituo klausimu prezidentui A. Lukašenkai. Prezidentas pasiūlė ES paramą A. Lukašenkai.

– Kaip A. Lukašenka reagavo į G. Nausėdos pasiūlymą suteikti paramą medicininėmis priemonėmis? Ar priimtas pasiūlymas?

A. Skaisgirytė: Labai pozityviai sureagavo, pasakė, kad apsvarstys šitą pasiūlymą. Pasiūlė, kad Lietuvos ir Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerijos kontaktuotų tiesiogiai. Žiūrėsime, kaip tas vyks toliau.

Dienos tema. Kojala apie Nausėdos ir Lukašenkos pokalbį: Baltarusija siunčia signalą, kad norėtų sąlyčio taškų su Vakarų šalimis

– Baltarusijos prezidentūra šiandien oficialiame tinklalapyje teigia, kad pirmiausia Lietuva šiame pokalbyje domėjosi galimybėmis didinti krovinių pervežimą per Klaipėdos uostą, ir esą prezidentai labai detaliai aptarė naftos ir dujų gabenimą per Lietuvą. Tai gal čia ir buvo pagrindinė tema, o visos kitos šalutinės, ir galbūt mainais už tuos krovinius mūsų prezidentas ir pasiūlė paramą medicininėmis priemonėmis?

A. Skaisgirytė: Ne, mainai nevyko, galiu jus užtikrinti. Tačiau kalbant apie visus santykius, o prezidentai aptarinėjo, kaip sakiau, visą santykių paletę – tai ne tik Rytų partnerystė ir koronavirusas, bet ir mūsų ekonominiai, prekybiniai, kultūriniai, švietimo klausimai. Klausimų buvo labai daug. Jūs pradėjote nuo ekonominių klausimų. Taip, buvo aptarinėjami ir jie. Kaip žinia, Baltarusija yra svarbi prekybos partnerė Lietuvai: prekybos apyvarta sudaro net 2 mlrd. eurų per metus, Baltarusijos kroviniai eina per Klaipėdos jūrų uostą. Taigi yra apie ką kalbėti. O kalbant apie dujas ir naftą, prezidentas, kritikuodamas Astravo elektrinės saugumą, pasakė, kad Baltarusijai galime padėti diversifikuotis, jeigu jinai to norėtų, bei padėti rasti alternatyvių elektros energijos šaltinių. Tie šaltiniai taip pat yra susiję su dujomis bei nafta ir jau yra išbandyti. Pavyzdžiui, nafta, keliavusi per Klaipėdą, pasiekė Baltarusiją – berods, 6 tanklaiviai jau atvykę. Dujos taip pat turi galimybę keliauti per suskystintųjų dujų terminalą. Taigi tų pasirinkimų yra, ir prezidentas juos siūlė Baltarusijai.

– Pasak oficialaus Minsko, vienintelis konkretus susitarimas – energetikos ministrams pavesta parengti pasiūlymus dėl energetinio saugumo. Kas čia turėta omenyje? Dėl ko prezidentai susitarė, nes tas energetinis saugumas – tokia labai plati tema?

A. Skaisgirytė: Konkrečiai buvo kalbėta apie energijos šaltinių diversifikaciją. Energetikos ministrai kalbėsis apie tai, kaip Lietuva gali padėti Baltarusijai, jeigu galėčiau šitą terminą pavartoti. Jei Baltarusija norėtų diversifikuoti savo energijos šaltinius, vėlgi grįžtame prie naftos ir dujų pirmiausia.

– Jie norėtų? Koks buvo atsakymas? Ar čia ministrai turi tartis dėl to?

A. Skaisgirytė: Ministrai turės tartis dėl labai konkrečių dalykų, o Baltarusijos prezidentas atsakė, kad tas jį domina. Baltarusija susiduria su sunkumais derantis dėl naftos ir dujų su Rusija, kadangi pagrindinis partneris yra Rusija, todėl ji ieško alternatyvių šaltinių – jie kalbasi su Latvija, Lenkija, Ukraina. Labai gerai, kad nori kalbėtis ir su Lietuva.

– Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija jau 4 metus nesėkmingai mėgina sudaryti dvišalę sutartį dėl tiesioginių informacijos mainų. Jeigu įvyktų kažkoks incidentas ar avarija, kad viena šalis iš karto kitą informuotų. Šitą sutartį labai svarbu pasirašyti iki tol, kol branduolinis kuras bus pakrautas į atominės elektrinės reaktorių. Ar prezidentas apie šitą sutartį kalbėjo?

A. Skaisgirytė: Konkrečiai apie šitą sutartį prezidentai nekalbėjo, tačiau Astravas užėmė gana daug laiko jų pokalbyje. Mūsų prezidentas pasakė, kad tikrai Lietuva negali susitaikyti su Astravo elektrinės vietos parinkimu taip arti Lietuvos sostinės. Baltarusijos prezidentas sakė, kad jie atsimena Černobylį, ir čia jie yra labiausiai nukentėjusi šalis, todėl branduolinis saugumas jam yra labai svarbu.

– Esant ekonomikos nuosmukiui, kurį sukėlė pandemija, ir finansiniams iššūkiams, su kuriais susiduria visi, vadinasi, ir Baltarusija, ar Baltarusijos AE netaps akmeniu po kaklu valstybei, kuris gali nugramzdinti ją į dugną? Kai žinome, kad ten yra iš Rusijos atvežtas koronavirusas, kuriuo užsikrėtę daugiau negu 100 žmonių, tai apskritai saugiai eksploatacijai jau kyla iššūkis. Ar gali taip nutikti, kad Baltarusija dėl pandemijos sukeltos krizės gali užkonservuoti AE, nes turėjęs vykti pirmąjį metų ketvirtį pirmojo bloko jungimas nukeltas į liepą?

L. Kojala: Jau seniai diskutuojama, kad Astravo AE nėra reikalinga Baltarusijos ekonomikai. Jos pagaminta elektra bus perteklinė, ir pardavimas, kartu elektrinės atsipirkimas, taps problemiškas. Visa tai buvo kontekste, kuris neaprėpė nei pandemijos, nei galimų labai didelių ekonominių nuosmukių, kurie gresia visam regionui ir, be abejo, Baltarusijai. Tai yra tam tikra prasme spaudimo priemonė, tai dar vienas strateginis objektas, kuris leis Rusijai didinti įtaką Baltarusijoje. Turbūt ne veltui, viena vertus, statydamas ir tęsdamas šitą projektą, A. Lukašenka siunčia signalą, kad norėtų tam tikrų sąlyčio taškų su Vakarų šalimis, mažinant priklausomybę nuo Rusijos energetikos srityje, kalbant apie žaliavų tiekimą. Pats puikiai supranta, kad dauguma tų svertų, kuriuos Rusija turi, gali virsti galiausiai tuo, apie ką buvo kalbama ir praėjusiais metais, tai yra dar didesniu artėjimu valstybės kūrimo link.

– Labai skiriasi pokalbio pateikimas – Baltarusijos pusė sako, kad kroviniai buvo svarbiausia. Ar iš tiesų prezidentas turėtų tokiu metu skambinti Baltarusijos prezidentui, siūlyti savo pagalbą, kalbėti apie koronaviruso grėsmes, kai A. Lukašenka apskritai neigia virusą ir jo keliamas grėsmes? Kas arčiau tiesos: Lietuvos suinteresuotumas kroviniais – kaip sako Minskas, ar koronavirusas, pagalba, Rytų partnerystė – kaip sako Lietuvos prezidentas?

M. Šešelgytė: Tiesa visą laiką slypi kažkur pusiaukelėje. Interesų turi ir Baltarusijos prezidentas, kuris šį skambutį išnaudos savo viešiesiems ryšiams, ką jis visą laiką daro. Mūsų politikai visą laiką baiminasi, kad kiekvienas kontaktas su Baltarusijos prezidentu yra naudojamas jo viešiesiems ryšiams, jis stiprina savo poziciją. Bet, iš kitos pusės, bendravimas tokiu sudėtingu laiku gali turėti prasmės, nes šiuo metu Baltarusija yra šiek tiek atskirta. Situacija yra labai pavojinga: Baltarusija yra mūsų tiesioginė kaimynė, ir jeigu situacija destabilizuojasi, o sienos lieka uždarytos, galbūt mažiau galimybių tam virusui patekti į Lietuvą. Bet, jeigu vyksta krovinių pervežimas, mes nesame saugūs. Krovinių pervežimas per metus sudaro apie 2 mlrd. eurų. Mūsų gynybos biudžetas yra daug mažesnis – tai irgi yra labai svarbus dalykas. Čia, ko gero, nereikėtų sakyti, kad mums visiškai neaktualūs tie dalykai. Aktualūs – tai yra mūsų ekonomika, ir tos po pandemijos susiformuosiančios sąlygos, kada tikrai bus rimtų ekonominių iššūkių, kiekvienas prekybinis sandoris yra svarbus ir jį reikia ginti.

– Minėjote apie Baltarusijos priklausomybę nuo Rusijos, tačiau ten labai rimtai bando įsitvirtinti ir Kinija, bandanti išnaudoti neaiškią pandemijos situaciją pasaulyje. Galbūt galima prezidento skambutį suprasti ir kaip ES bandymus neprarasti dialogo ir iniciatyvos Baltarusijoje?

M. Šešelgytė: Labai sudėtinga įvertinti, kiek tokie bandymai paveiks Baltarusijos prezidentą. Jo visa politika yra paremta žongliravimu tarp Vakarų ir Rusijos, o dabar atsiranda dar vienas veikėjas – Kinija. Jis pasirinks, su kuo jam tuo momentu žaisti, ir mes ne visą laiką galėsime turėti labai svarų žodį, kai jis mus į tą žaidimą pakvies. Bet bendrai žaidime vis dėlto reikėtų dalyvauti. Viena vertus, dėl to, kad tai yra mūsų kaimynė, antra vertus, Lietuva bando atnaujinti tam tikrą lyderystę Rytų partnerystės politikos klausimu. Jei norima imtis tam tikros lyderystės, Baltarusijos negalima išstumti. Kita vertus, pastebime tam tikrų šiltėjančių pokyčių Baltarusijos ir Vakarų santykiuose – JAV po daugelio metų pirmą kartą paskyrė ambasadorę Baltarusijoje. Tai yra labai rimtas ženklas, kad kontakto, ko gero, bus daugiau, yra bandymų kažkaip reformuoti įstrigusius santykius. Dalyvauti šitame visame žaidime yra svarbu, tuo labiau, kad mums yra gyvybiškai svarbių klausimų, tokių kaip Astravo elektrinė, kuriuos irgi kelti galime tik šnekėdami. Neturėsime galimybių jų kelti, jeigu nedalyvausime šitame žaidime.

– Kiek gali būti paveikus tas kalbėjimas ir klausimų kėlimas tiesiogiai prezidentui, nes 10 metų kaip ir nebuvo to tiesioginio kontakto?

L. Kojala: Dialogas, be abejo, yra priemonė, kuri savaime negarantuoja rezultato. Bet tikrai pritariant tai tezei, kad Vakarų šalys rodo daugiau dėmesio Baltarusijai, tą daro ir Europos valstybės, ir ES pareigūnai. Lietuva turbūt nori būti tų įvykių sūkuryje ir taip pat gauti informaciją, turėti tiesioginį kontaktą su Baltarusija ir jausti šios šalies pulsą. Ypač matant, kad gali būti tam tikrų žiežirbų Baltarusijos ir Rusijos santykiuose. Žinome, kad pabrangs arba, tiksliau, mažiau pelno galės tikėtis Baltarusija iš žaliavų reeksporto, kurį gauna iš Rusijos. Tai natūraliai skatins šią valstybę ieškoti alternatyvių šaltinių bent jau iš dalies. Turbūt niekas nesitiki, kad situacija gali dramatiškai pasikeisti per kelerius metus, bet Lietuvai turint vartus į jūras, turint suskystintųjų dujų terminalą, be abejo, atsiveria tam tikros nišos. Juo labiau, kad konkurencija yra nemaža, reikia nepamiršti, kad Latvijos politiniai lyderiai su Baltarusija pakankamai aukšto lygio politinį dialogą mezga jau kurį laiką. Net jeigu Klaipėda turi konkurencinį pranašumą artimiausio laikotarpio perspektyvoje, tai ilguoju laikotarpiu gali irgi keistis. Tai yra ir tam tikra ekonominė konkurencija, kurioje turbūt prezidentas bando dalyvauti tiesiogiai kalbėdamasis su Baltarusija.

– Kaip jūs apskritai vertinate šitą skambutį ir visą iniciatyvą apskambinti visas Rytų partnerystės šalis prieš Europos Vadovų Tarybos susitikimą birželio mėnesį?

L. Kojala: Manau, tai svarbu. Apskritai Europos Komisija pateikia būsimąsias Rytų partnerystės politikos gaires, kurias dabar reikės perrašyti, nes pandemijos kontekstas viską dramatiškai keičia. Bet kuriuo atveju yra permąstoma, ką reikėtų daryti su Rytų partneriais, kaip ES galėtų pademonstruoti didesnę ambiciją, kokius prioritetus išskirti. Nors Baltarusija nėra aktyviausia šios politinės srities dalyvė, dažniau kalbama apie Ukrainą, Moldovą, Sakartvelą, bet tai nereiškia, kad ją reikėtų palikti nuošalyje. Juo labiau, kad ES dabar siūlo milijoninę paramą Rytų partnerystės valstybėms ir labai aiškiai rodo, kad nori joms padėti kovoti su pandemija. Netgi aktyviau, negu tą daro, pavyzdžiui, Rusija arba Kinija, ir tokiu būdu galbūt stiprinti savo minkštosios galios instrumentus kaimynystėje.