Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Šią patarlę dabar kartoja gamtosaugininkai – esą, kai žmonija gerokai sustabdė savo veiklą, gamta atsigavo. Tačiau ne gamtos draustiniai, kuriems, nesant turistų, gresia pražūtis.
Kai daugelis valstybių įvedė griežtą karantiną, kai sustojo dalis pramonės, iš viso pasaulio ėmė plaukti gamtos mylėtojų širdis glostantys vaizdai: giedras dangus virš Delio ir Pekino, tuščioje Velso miestelio gatvėje ramiai krūmus skabančios laukinės ožkos.
Anglijos rytuose esančio gamtos draustinio vadovai sutinka – gamta ėmė lengviau kvėpuoti po maždaug savaitės, kai žmonija paskelbė aktyvios veiklos pertrauką.
„Po keturių–septynių dienų pastebėjome, kad gamta lengviau kvėpuoja, galima išvysti pasislėpusį elnią, o einant taku, perinčius paukščius ten, kur paprastai stovėdavo automobiliai. Vaikščiodamas pakrante, atrodo, Velykų sekmadienį išvydau po atoslūgio lesančius paukščius, jiems netrukdė nei žmonės, nei šunys... Paukščiai suko lizdus ten, kur anksčiau vaikščiojo tūkstančiai žmonių“, – sako Holkhamo nac. parko vadybininkas Jake`as Fiennes.
Bet yra kita medalio pusė. Holkhamo gamtos draustinis kasmet sulaukdavo apie milijoną lankytojų. Dabar, kai galioja griežti apribojimai, kai žmonės priversti gerokai mažiau judėti, draustinio ateitis neaiški. Kai išseko turistų srautas ir jų „sunešamos“ lėšos, kur reikės gauti pinigų draustiniui išlaikyti, išsaugoti nykstančias gyvūnų rūšis, švarius vandens telkinius.
„Turizmas ir su juo susijusi veikla mums teikia nuo trečdalio iki pusės lėšų, kai veikla sustojo, jos išnyko tiesiogine prasme. Kaip ir daugelis labdaros fondų, mes neturime didelių pinigų atsargų“, – teigia Velso gamtos fondo vadovė Sarah Kessell.
Labdaros fondo vadovė sako, kad tai neleidžia jai ramiai miegoti. Be papildomos paramos fondas, finansuojantis apie šimtą šalies gamtos draustinių, gali išsiversti kelis mėnesius. Bet ji tikisi, kad pagalbos ranką išties Vyriausybė, bus dosnesni ir fondo rėmėjai.
