Tądien į Šiaurinę Lesbo salą atplaukė kelios dešimtys valčių. Kiekvienoje jų – apie penkiasdešimt pabėgėlių ir tiek pat skirtingų gyvenimo istorijų. „Kaip ir bet kokioje minioje, taip ir tarp pabėgėlių yra visokių žmonių. Nuo tikrų karo pabėgėlių, besigelbėjančių šeimų, iki tokiais apsimetančių banditėlių iš Afganistano. O gal net teroristų“, – mums atsakė sirų kurdas Ahmadas, paklaustas kokius žmones migrantų tarpe keliaudamas sutiko jis. Tačiau apie šis kurdo pasakojimas ateinančiose „Migrantų krizės“ dalyse. Šįkart – dvi skirtingos pabėgėlių istorijos iš vienos ką tik prie Lesbo krantų priplaukusios valties.
Pirmieji migrantai tą dieną pasirodė prašvitus, apie 6 valandą ryto, kuomet jūra dar rami, vėjas vos juntamas. Idealiausias metas plaukti. Kadangi kontrabandininkų parūpinamos valtys neturi tvarios konstrukcijos ir yra perpildytos žmonėmis, net nedidelis bangavimas Egėjo jūroje gali sugadinti jų plaukimą.
Vaidyba dar neišlipus į krantą
Vienai iš valčių artėjant prie akmenuoto kranto iš jos pasigirsta džiaugsmo šūksniai. Valtį pasitinkantys savanoriai keleivių prašo pasilikti savo vietose. Tačiau vienas jų iššoka ir atsistoja vandenyje.
„Photo! Photo please“, – kreipiasi į mane permirkęs gelbėjimosi liemene dėvintis jaunas vyras. Tik pakėlus fotoaparatą jis pradeda dramatiškai plaukti ir kartodamas šaukti: „Teroristai išžudė visą mano šeimą“.
Tai Ishamas Salamas, trisdešimtmetis siras iš Šiaurinės Halabo provincijos prisistato ten dirbęs teisininku, tačiau dėl karo praradęs viską – šeimą, darbą ir namus.
Jam nusirengus gelbėjimosi liemenę ir apsigaubus folijos skraiste, prisėdame pasikalbėti
Ishamas pasakoja, kaip Sirijoje yra pavojinga: „Jie žudo. Paprasčiausiai peiliais. Mes kasdien matome mirtį“. Paklaustas, kas žudo, atsako lakoniškai: „Teroristai“.
„Noriu išplatinti šią žinią – jūs turite mums padėti, nes teroristai nužudys mus visus“, – žiūrėdamas į fotokamerą kreipiasi siras.
Kaip tikina išsilaipinęs pabėgėlis, jam tiks bet kokia Europos šalis: „Man reikia tik meilės ir taikos“. Paklaustas, kodėl nepasiliko Turkijoje, o ryžosi šiam rizikingam plaukimui, atsako, jog turkams svarbūs tik pinigai: „Kai aš patekau į Turkiją, jų policininkai mane norėjo išvaryti. Aš pasakiau, jog negrįšiu. Turkai mums visai nepadeda – neduoda maisto, o kai viešbutyje paprašėme nakvynės, liepė susimokėti ir išvarė. Mes viską praradome, o jie mus išvarė. Jie ne žmonės“.
Trumpo pokalbio metu taip ir nepavyksta sužinoti, kas tiksliai nutiko jo šeimai, nuo ko ir kur jis bėga. Ishamas Salamas vis kartoja – „prisiekiu, mano šeimą išžudė. Padėkite mums“.
Dar priduria, jog Sirijoje veikiantys teroristai nori tik trijų dalykų – sekso, pinigų ir žudyti.
Kontrabandininkai – kaip turistų gidai
Iš valties išlipa ir Abdulas Adirdai, smulkaus sudėjimo vaikinas, kurio veide šypsena, o rankose – vaikiškas pripučiamas ratas.
Abdulo istorija skirtinga nuo jo bendrakeleivio – ji atvira ir konkreti.
„Esu iš Alepo. Nusprendžiau palikti Sirija dėl daugelio priežasčių. Svarbiausios jų – karas ir ISIS grupuotė. Esu daktaras ir dirbau Alepo ligoninėje. Kiekvieną darbo dieną ten mačiau daugybė sužeistų žmonių. Galutinai apsisprendžiau išvykti, kuomet į priimamąjį atvežė besilaukiančią moterį, kuri buvo sužeista sprogusios bombos skeveldrų. Nežinau ar ji išgyveno“, – apie priežastis, nulėmusias jo pasirinkimą išvykti, pasakoja siras.
Kad persikelti į Europos sąjungai priklausančios Lesbo salos krantą, Abdulas Turkijoje veikiantiems kontrabandininkams sumokėjo 1500 dolerių už 8 kilometrų kelionę.
Siras tiki, jog Europoje nesunkiai susiras darbą, nes savo šalyje buvo vienas geriausių tų metų studentų, moka anglų bei prancūzų kalbas. Jo tikslas – kuo greičiau į Europą atsigabenti Sirijoje likusią šeimą.
„Kaip jūs susirandate informaciją apie tai, iš kur ir kaip reikia plaukti?“ – klausiame siro.
„Tai sužinome internete. Taip pat yra žmonės, kurie užsiima šiuo verslu – jie padeda norintiems nelegaliai nukeliauti į Europą – suranda valtį, variklį, apmoko juo naudotis. Tai – savotiški turistų gidai“, –pasakoja Abdulas.
Turkijos krante Abdulas praleido 4–5 dienas, laukdamas valties, variklio bei kelionei tinkamo oro.
Atvyks ir daugiau sirų
Išsilaipinus Lesbo saloje, siro veide – šypsena.
„Ši kelionės dalis buvo rizikinga, to tikrai bijojau, nes nemoku plaukti. Todėl dabar jaučiu palengvėjimą“, – sako vaikinas, rankose laikydamas vaikišką pripučiamą ratą.
Jį pasiliks kaip atsiminimą iš šio neįtikėtino gyvenimo tarpsnio.
Prie Abdulo kojų ant žemės padėta ir nedidelė kuprinė, kukliai suvyniota į celofaninę plėvelę. Joje keletas reikalingiausių drabužių bei tapatybę ir kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai.
„Turėjau daugiau daiktų, bet kontrabandininkai liepė palikti krante, nes ir taip valtis buvo perkrauta. Jiems svarbiausia susodinti kuo daugiau žmonių. Visi mes palikome dalį savo daiktų aname krante“, – pasakoja pašnekovas ir parodo į celofaną suvyniotą jo išmanųjį telefoną ir pasą.
Atvykėlis papasakojo kaip vyksta pasiruošimas plaukimui: „Prieš tai mes esame suskirstyti į grupeles. Plaukimą organizuojantys vyrai mums liepia apsispręsti kuris iš mūsų vairuos valtį. Juo išsirinkome Abdžalą, dėl jo nuostabios ir pasitikėjimą keliančios asmenybės. Juo visi pasitikėjome. Tada kontrabandininkas Abdžalą instruktavo kaip valdyti valtį, elgtis su varikliu. Kuomet jam buvo duotos koordinatės, mus iškart paleido į jūrą.“
Ko tikėtis atplaukus čia, anot pašnekovo, niekas nežinojo. Nežinojo apie čia laukiančius svetingus savanorius ir apatiškai šalia stovinčius policijos pareigūnus.
„Dabar mes esame Europoje, mes esame toli nuo savo kariaujančių šalių, nuo ISIS. Šypsausi, nes esu čia“, – Abdulas tikina, kad šioje rizikingoje kelionė susirado ir naujų draugų, o nukeliauti į Europą buvo sena jo svajonė.
Jis tikina, kad dar daug sirų ruošiasi pasekti šiuo pavyzdžiu ir atvykti į Europos Sąjungą.
„Aš pats dar nežinau, kurią Europos šalį pasirinkti. Tačiau, kadangi išsilaipinau čia, manau, jog turiu nemažai pasirinkimų. Gal galite patarti?“ – atsisveikinant klausia Abdulas Adirdai.
