Penktadienį Osle paskelbta, kam atiteko itin daug dėmesio kiekvienais metais sulaukianti Nobelio taikos premija. Tikėtasi, kad ši premija bus skirta Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, tačiau ji skirta Tuniso nacionalinio dialogo kvartetui, kuris apjungė visuomenines organizacijas, kuriant demokratiją šioje šalyje.
Tuniso nacionalinio dialogo ketvertas po Arabų pavasario revoliucijos 2010–2011 metais atvėrė kelią į taikų dialogą tarp piliečių. Jį sudaro keturios svarbios Tuniso pilietinės visuomenės organizacijos: Tuniso visuotinė profesinė sąjunga (UGTT), Tuniso pramonės, komercijos ir amatų sąjunga (UTICA), Tuniso žmogaus teisių lyga (LTDH) ir Tuniso advokatų sąjunga.
BREAKING NEWS The 2015 Peace #NobelPrize is awarded to the National Dialogue Quartet in Tunisia pic.twitter.com/3O9jzwBK08
— The Nobel Prize (@NobelPrize) October 9, 2015Norvegijos Nobelio komitetas prestižinį apdovanojimą jiems suteikė „už lemiamą indėlį kuriant pliuralistinę demokratiją Tunise po Jazminų revoliucijos 2011 metais“.
„Jis pradėjo alternatyvų taikų politinį procesą tuo metu, kai šalis buvo prie pilietinio karo slenksčio“, – sakoma Nobelio komiteto pranešime.
Komitetas pabrėžė, kad šis apdovanojimas taip pat turi paskatinti kitas šalis sekti Tuniso pavyzdžiu.
„Norvegijos Nobelio komitetas tikisi, kad šių metų premija prisidės prie demokratijos įtvirtinimo Tunise ir įkvėps visus, siekiančius stiprinti taiką bei demokratiją Artimuosiuose Rytuose, Šiaurės Afrikoje ir visame pasaulyje“, – sakoma pranešime.
Šio ketverto organizacijos atstovauja skirtingiems Tuniso visuomenės sluoksniams ir vertybėms, įskaitant darbininkų gyvenimą ir socialinę rūpybą, įstatymų viršenybės principus ir žmogaus teises.
„Labiau negu kas nors kita ši premija skiriama kaip paskata Tuniso žmonėms, kurie, kad ir kokie dideli būtų iššūkiai, paklojo pamatus nacionalinei brolybei, ir kuri, kaip tikisi komitetas, taps pavyzdžiu, kuriuo bus vadovaujamasi kitose šalyse“, – sakė Kaci Kullmann Five, naujoji Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkė, paskelbusi šių metų laureatus Nobelio institute Osle.
K. Kullmann Five nurodė, kad premija skiriama bendrai visam ketvertui, o ne keturioms atskiroms organizacijoms.
Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as sakė, kad jis „džiaugiasi su visais tunisiečiais“ ir pridūrė, jog premija žymi šios buvusios prancūzų kolonijos sėkmingą perėjimą prie demokratijos.
„Tai labai gera premija, kuria mėginama įsigauti į konflikto musulmonų pasaulyje širdį, – sakė Nobelio premijų istorikas Oeyvindas Stenersenas. – Tačiau ji buvo šiek tiek gluminanti. Tai buvo labai netikėta.“
„Konsensuso kelias“
Tuniso prezidentas Beji Caidas Essebsi pareiškė, kad šiųmete Nobelio taikos premija yra reiškiamas pripažinimas „konsensuso keliui“, kurį ši šalis pasirinko po 2011 metų revoliucijos.
Ji ne tik pagerbia tarpininkus, bet ir pripažįsta „mūsų pasirinktą kelią ieškoti sutarimu pagrįstų sprendimų“, – pažymėjo B. C. Essebsi vaizdo kreipimesi, kuris buvo paskelbtas prezidentūros socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje.
„Nepaisant ideologinių nesutarimų Tunisas neturi kito sprendimo, išskyrus dialogą“, - pridūrė jis.
Savo ruožtu Tuniso visuotinės profesinės sąjungos (UGTT) generalinis sekretorius Houcine'as Abassi sakė esantis „priblokštas“ šio sprendimo.
„Esu laimingas, – pridūrė jis, sakydamas, kad to ketverto narės nesitikėjo šio prestižinio apdovanojimo. – Ši premija vainikuoja ilgiau negu dvejus metus trukusias pastangas, vykdytas šio ketverto, kai šaliai grėsė pavojus visuose frontuose.“
Jis taip pat pasakojo, kaip UGTT kartu su žmogaus teisių organizacija LTDH, pramonės ir prekybos organizacija UTICA bei Tuniso advokatų sąjunga suvienijo jėgas, mėgindamos „išvesti šalį iš krizės“ po 2010–2011 metų Jazminų revoliucijos.
„Šios mūsų jaunimo pastangos leido šaliai užversti diktatūros puslapį“, – pridūrė H. Abassi.
Eksportuotinas patyrimas
UTICA vadovė Wided Bouchamaoui pažymėjo, kad Tuniso patyrimas gali būti „eksportuojamas“ į kitas šalis.
Kalbėdama Prancūzijos televizijai „i-Tele“ ji pridūrė, kad apdovanojimas skirtas „visiems tunisiečiams“.
Šis apdovanojimas yra didžiulė pergalė mažam Tunisui, kurio jauna ir vis dar trapi demokratija šiemet išgyveno dvi skaudžias ekstremistų atakas, nusinešusias 60 žmonių gyvybes ir smarkiai sutrikdžiusias gyvybiškai svarbų turizmo sektorių.
Protestai Tunise įžiebė sukilimus arabų pasaulyje 2011 metais, nuvertusius kai kuriuos diktatorius ir iš esmės pakeitusius nusistovėjusią padėtį tame regione. Vis dėlto Tunisas yra vienintelė to regiono šalis, atkakliai kurianti demokratiją ir į šį procesą įtraukusi įvairius politinius bei visuomenės veikėjus į dialogą, padėjusį parašyti šalies konstituciją, įstatymus ir įkurti demokratines institucijas.
Nors pokyčiai Tunise buvo mažiau audringi, lyginant su kaimynine Libija arba Sirija, šalies žengimą į demokratiją temdė retkarčiais prasiverždavęs smurtas, ypač susijęs su islamo ekstremistais.
Birželį per išpuolį Susos pajūrio kurorte žuvo 38 žmonės, daugiausiai turistai iš Didžiosios Britanijos. Per kitą ataką nacionaliniame Bardo muziejuje sostinėje Tunise kovą buvo nužudyti 22 žmonės, taip pat daugiausiai turistai.
Nobelio taikos premija buvo paskirta kitą dieną po to, kai nežinomi užpuolikai pašovė vieną įstatymų leidėją ir iškilų sporto magnatą Susoje, o tas išpuolis pabrėžia netikrumo pojūtį mieste, smarkiai priklausomame nuo turizmo.
Dėmesio centre buvo migrantų krizė
Nuo migrantų krizės iki branduolinės energetikos priešininkų – toks spektras temų buvo aptariamas spėliojant, kam penktadienį atiteks šių metų Nobelio taikos premija, o tarp galimų pretendentų minėtos ir tokios įtakingos politinės figūros kaip Angela Merkel bei Johnas Kerry. Visgi Nobelio taikos premiją skiriantis komitetas nusprendė, kad šįkart premija turėtų būti skirta susivienijimui, kuris siekia susitarimo Tunise.
Taikos premija, vienintelė iš šešių Nobelio apdovanojimų, kurios laureatas paskelbiamas ne Stokholme, bet Osle, tradiciškai sulaukia daugiausiai dėmesio ir pakursto daugiausiai spėlionių.
Šiųmečiame sąraše buvo net 273 pavardės, tiesa, penkiomis mažiau nei praėjusių metų sąraše, kuris buvo rekordinio ilgio.
Dalis ekspertų manė, kad šis garbingas apdovanojimas turėtų atitekti tiems, kurie stengiasi sušvelninti migrantų krizę, per kurią, bėgdami nuo karo bei skurdo Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje, į Europą atvyko daugiau nei 630 tūkst. žmonių, o jų antplūdis tapo sunkiai pakeliama našta net turtingosioms Senojo žemyno valstybėms.
Oslo taikos tyrimų instituto (PRIO) direktorius Kristianas Bergas Harpvikenas – vienas iš kelių analitikų, skelbiančių potencialių laureatų sąrašus, teigė, kad Vokietijos kanclerė A. Merkel yra akivaizdus pasirinkimas.
„Manau, Europos pabėgėlių krizė ar, galbūt turėtume sakyti, pasaulinė pabėgėlių krizė – nes esama analogiškai dramatiškos pabėgėlių krizės didelėje dalyje Rytų Azijos – yra tai, kas šįmet turėtų atkreipti komiteto dėmesį“, – sakė K. B. Harpvikenas per spaudos konferenciją Osle.
„A. Merkel iš tiesų prisiėmė moralinę lyderystę ir visiškai pakeitė debatų dėl pabėgėlių problemų Europos kontekste kursą“, – pridūrė jis.
A. Merkel atstovas taip pat pareiškė, kad Tuniso nacionalinio dialogo ketverto apdovanojimas yra „puikus sprendimas“.
Steffenas Seibertas pažymėjo, jog Nobelio taikos premija yra „pelnytas apdovanojimas už darbą demokratijos labui, už idėjos, kad diktatūros atsikratę žmonės nusipelnė kažko geriau negu nauja diktatūra, palaikymą“.
„Nusipelnė labiau už B. Obamą“
Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude‘as Junckeris, paklaustas apie A. Merkel galimybes laimėti premiją, nevyniojo žodžių į vatą.
„Bet kokiu atveju ji jos nusipelnė labiau už Baracką Obamą“, – sakė J.-C.Junckeris, turėdamas galvoje itin prieštaringų vertinimų sulaukusį Nobelio komiteto sprendimą 2009 metais Taikos premiją skirti pirmus metus prezidento pareigas einančiam politikui, dar nepasiekusiam jokių reikšmingų laimėjimų.
Portalas Nobeliana.com, vadovaujamas iškilių norvegų Nobelio premijos istorikų, tarp galimų A. Merkel konkurentų minėjo Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biurą (UNHCR), kuris jau dukart – 1954 ir 1981 metais – laimėjo šį apdovanojimą, bei Eritrėjos katalikų kunigą Mussie Zerai, padedantį gelbėti migrantus, Viduržemio jūra mėginančius pasiekti Europą.
Tačiau likus mažiau nei parai iki laureato paskelbimo Nobeliana.com savo favoritais įvardijo du senyvo amžiaus japonus, išgyvenusius 1945-ųjų Hirošimos ir Nagasakio atominį bombardavimą, taip pat ICAN – pasaulinę organizaciją „Tarptautinė kampanija už branduolinių ginklų panaikinimą“ (International Campaign to Abolish Nuclear Weapons).
„Pasauliui vėl turi būti priminta apie fatališkas branduolinių ginklų pasekmes“, – rašoma tinklalapyje, kuriame labiausiai tikėtinais premijos laureatais įvardinti 83 metų Setsuko Thurlow ir 86 metų Sumiteru Taniguchi.
Be auksinių medalių, kurie Ketvertui bus įteikti per ceremoniją Osle gruodžio 10 dieną, laureatai taip pat pasidalys 8 mln. Švedijos kronų (856,4 tūkst. eurų) piniginį prizą.
Švedų pramonininkas Alfredas Nobelis yra įpareigojęs savo įsteigtos premijos komitetą skirti šį apdovanojimą „žmogui, kuris daugiausiai nuveikė arba atliko geriausią darbą dėl brolybės tarp tautų, nuolatinių armijų panaikinimo arba sumažinimo, taip pat už taikos kongresų rengimą ir skatinimą“.
Nobelio komitetas šio priesako interpretaciją ilgainiui keitė, išplėsdamas taikos stiprinimo pastangų sąvoką, kuri dabar apima pastangas pagerinti žmogaus teisių padėtį, taip pat kovą su skurdu ir aplinkos taršos mažinimą.
Praėjusiais metais Nobelio taikos premija atiteko pakistanietei Malalai Yousafzai ir Indijos aktyvistui Kailashui Satyarthi už jų darbą ginant vaikų teises.
Apdovanojimas už indėlį siekiant taikos pasaulyje yra paskutinė iš šiais metais paskirtų originalių Nobelio premijų.
Vadinamosios Nobelio ekonomikos premijos, teikiamos nuo 1968 metų, laureatai bus paskelbti pirmadienį.
