Po to, kai 2014 m. Rusija aneksavo Krymą ir atkirto pusiasalį nuo likusios Ukrainos teritorijos, Kijevas nutraukė vandens tiekimą į Krymą, uždarydamas 400 km ilgio kanalą, kurio statyba sovietiniais laikais buvo iškilmingai vadinama žmogaus pergale prieš gamtą.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe/Radio Liberty“ originalus kūrinys.
Nepaisant tarptautinio pasmerkimo ir Vakarų sankcijų už svetimos teritorijos užgrobimą, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas žadėjo pasirūpinti daugiau nei 2 milijonais Krymo gyventojų, kuriuos jo šalis dabar vadino savo piliečiais, ir išspręsti vandens tiekimo šiame pusiasalyje problemą, nedidelę dėmę jo, kaip „žemių vienytojo“, reputacijoje.
Bet problema išspręsta nebuvo ir Krymas, praėjus šešeriems metams nuo tada, kai perėjo į Rusijos rankas, vis dar susiduria su rimtu vandens trūkumu.
Dėl sausros suintensyvėjo migracija iš sausringesnių vietų pusiasalio šiaurėje ir rytuose, kurioms, ekspertų teigimu, kyla rimtas pavojus virsti dykuma. Žemės ūkis Kryme nyksta, nes atsisakoma auginti tokias kultūras, kurioms reikalingas nuolatinis drėkinimas, pavyzdžiui, ryžius. Dėl vandens stygiaus kaltinamas paslaptingas 2018 m. cheminėje gamykloje pusiasalio šiaurėje įvykęs incidentas.
Alternatyvių vandens tiekimo šaltinių ieškanti Krymo valdžia ir jos viršininkai Maskvoje iš esmės yra priklausomi nuo dviejų dalykų, kurie gali patenkinti pusiasalio vandens poreikį, tačiau kurių jie nekontroliuoja – lietaus ir sniego.
Kaip dažniausiai būna, kova už vandenį Kryme turi ryškų politinį atspalvį.
Kijevui vandens tiekimo sustabdymas tapo vienu iš nedaugelio svertų konfrontacijoje su kur kas galingesne Maskva, kuri, perėmusi Krymą, pradėjo kurstyti neramumus Ukrainos rytuose, kur vis dar besitęsiantis konfliktas tarp Maskvos vadovaujamų ir remiamų separatistų ir Ukrainos pajėgų jau pražudė 13 tūkst. žmonių.
Politiniai problemos atgarsiai nėra vien dvišaliai – kaip ir viskas, kas susiję su Rusija, tai yra labai opus klausimas Kijevui. Tai paaiškėjo šio mėnesio pradžioje, kai ką tik prezidento Volodymyro Zelenskio ministru pirmininku paskirtas Denysas Šmyhalas pasiūlė, kad Ukraina vėl tiektų vandenį Krymui.
„Tai yra humanitarinės atsakomybės prieš Kryme gyvenančius žmones klausimas. Jei vanduo nebus tiekiamas, gali kilti humanitarinė katastrofa. O mes nenorime prie to prisidėti,“ – kovo 5 dieną jis aiškino, dalyvaudamas televizijos pokalbių šou „Teisė į valdžią“.
D. Šmyhalo komentarai iššaukė pasipiktinimą ir naujajam ministrui pirmininkui, kurio paskyrimas, kaip baiminasi kai kurie ukrainiečiai, gali reikšti valdžios sukimą nuosaikesnės pozicijos įvairiuose konfliktuose su Maskva, įskaitant ir susirėmimus rytiniame šalies Donbaso regione, link, teko aiškintis.
Kalbos apie vandenį
„Pokalbių šou formatas nėra pats geriausias variantas diskusijoms sudėtingais klausimais, pavyzdžiui, dėl vandens tiekimo Krymo pusiasaliui, – kitą dieną Ukrainos vyriausybės tinklalapyje pasirodžiusiame pranešime rašė D. Šmyhalas. – Dar kartą noriu pabrėžti, kad Vyriausybė nepamiršo piliečių, gyvenančių laikinai okupuotame Ukrainos Kryme.“
„Norime, kad jie jaustų, jog mes jais rūpinamės. Deja, dėl techninių priežasčių, neįmanoma atskirti vandens, tiekiamo žmonėms, nuo vandens, tiekiamo karinėms bazėms,“ – rašė jis pabrėždamas dilemą, su kuria susiduria vyriausybė, kaltinama, tuo, jog nori padėti Rusijai, kai bando padėti ukrainiečiams. – Ši mintis pranyko studijos triukšme.“
Ministro pirmininko komentaras pasirodė tuo metu, kai pasigirdo perspėjimai, kad vandens tiekimo problema Kryme darosi vis rimtesnė.
Aukštas Rusijos sudarytos pusiasalio administracijos pareigūnas, atsakingas už vandens vartojimą, vasario 5 d. sakė, kad regiono sostinė ir antrasis pagal dydį Krymo miestas Simferopolis, turintis 300 tūkst. gyventojų, su turimomis geriamojo vandens atsargomis išsivers tik „90–100 dienų“.
„Dėl mažesnio kritulių kiekio, trijuose Simferopolį vandeniu aprūpinančiuose rezervuaruose sukaupta 25-28 mln. kubinių metrų vandens mažiau nei praėjusiai metais, – teigė Ihoris Vaylas. – Situacija nėra kritinė, bet įtempta.“
I. Vaylas taip pat sakė, kad miesto valdžia privalo rasti būdų „užtikrinti racionalų turimų resursų naudojimą“.
Simferopoliui vadovaujanti Rusijos statytinė Olena Protsenko vasario 5 d. informavo žiniasklaidą, kad netrukus prasidės vandens normavimas, nors iki šiol apie tokias priemones pranešta nebuvo.
O. Protsenko teigė, kad Krymas kenčia dėl vandens trūkumo ir šią situacija pavadino „didžiausia problema šiuo metu“.
Nors dėl susidariusios krizės Maskva gali apkaltinti Kijevą, visgi ir pati turi kažko imtis, parodydama, kad bando ieškoti sprendimų. Rusijos prezidento įgaliotasis atstovas Pietų federalinėje apygardoje Vladimiras Ustinovas kovo 4 d. sušaukė Vyriausybės pasitarimą „dėl geriamojo vandens kokybės gerinimo“ regione, nors konkrečiai Krymas minimas nebuvo.
Bet Rusijos paskirtas Krymo vadovas Sergejus Aksionovas įraše feisbuke teigė, kad vandens tiekimo Krymui klausimas buvo aptartas.
S. Aksionovas tvirtino, kad Rusijos Vyriausybė planuoja skirti apie 3,6 mlrd. rublių (46 mln. dolerių) projektams, kurie užtikrintų vandens tiekimą nuo 77 proc. iki 86,2 proc. Krymo gyventojų. Jis taip pat paminėjo planus Krasnoperekopske ir Jevpatorijoje statyti vandens valymo įrenginius, kurie turėtų būti baigti 2022 m.
Nėra lietaus ar sniego, nėra ir vandens
Kijeve įsikūrusio Vandens problemų ir žemės įsisavinimo instituto direktoriaus pavaduotojas Michailo Jatsiukas RFE/RL Ukrainos tarnybos Krymo skyriui sakė, kad „Krymas šiuo metu yra priklausomas nuo oro sąlygų. Jei bus sniego ir kitokių kritulių, bus ir vandens. Jei sniego ir kitokių kritulių nebus, nebus ir vandens.“
M. Jatsiuko teigimu, du trečdaliai Krymo teritorijos „jaučia rimtą vandens stygių.“
Krymas yra padalintas į keturias zonas. Pietūs ir vakarai geriausiai aprūpinti vandeniu, nes ten įrengta daugiausia rezervuarų, yra natūralių upių ir ežerų. Šiaurinė ir rytinė pusiasalio dalys yra sausringiausios ir buvo labiausiai priklausomos nuo Šiaurės Krymo kanalo, kuriuo šiai sričiai buvo tiekiama iki 85 proc. vandens. 1971 m. atidarytas 402 km nusitęsęs kanalas yra ilgiausias Europoje, jo eksploatavimo laikais pakrantėse vešėjo ūkiai ir vynuogynai.
Bet net ir 2014 m. balandį, kai Ukraina uždarė vandens tiekimą Krymui, iš kanalo bebuvo likęs tik buvusios šlovės šešėlis. Žlugus Sovietų Sąjungai, nebuvo vykdoma reikiama kanalo priežiūra. 2013 m. kanalu pratekančio vandens kiekis sudarė tik trečdalį įprasto pajėgumo. Be to, jis aprūpino vandeniu vis daugiau regionų, įskaitant ir sausros paveiktą Chersoną žemyninėje Ukrainos dalyje.
Uždarius kanalą, M. Jatsiuko teigimu, regionui iškilo rimta grėsmė virsti dykuma. Rytiniai miestai, įskaitant Feodosiją, Kerčę ir Sudaką, kenčia labiausiai, tačiau problemų kyla ir visam Lenino rajonui, ir Simferopoliui, ir Sevastopoliui. Žmonės palaipsniui išsikelia iš šių regionų, pigiai parduodami nekilnojamąjį turtą.
Vandens trūkumas skaudžiai atsiliepia žemės ūkiui. Sovietų Sąjungos laikais Kryme buvo 400 tūkst. hektarų dirbamos žemės. 2013 m. šis skaičius susitraukė iki 140 tūkst., o 2014 m., Maskvai užėmus pusiasalį, nukrito net iki 17 tūkst.
Inžinieriniai planai: per mažai ir per vėlai?
Už žemės ūkį atsakingi asmenys Maskvos sudarytoje Krymo administracijoje 2019 m. teigė, kad dėl vandens trūkumo Krymo ekonomika kasmet praranda 14 mlrd. rublių (180 mln. dolerių).
Buvo atsisakyta ryžių auginimo, sumažintos kitų kultūrų, įskaitant kukurūzus ir sojų pupeles, pasėlių apimtys. Bene skaudžiausiai ši situacija palietė žemės ūkiu užsiimančius Krymo totorius, susitelkusius sausringose centrinės Krymo dalies stepėse.
Rezervuarai regione pamažu tuštėja. Tačiau Rusijos valdžios atstovai kuria ambicingus planus – iki 2024 m. sujungti keturias upes į vieną. Numatoma tokio projekto kaina – 25 mlrd. rublių (310 mln. dolerių).
Rusijos kontroliuojamos vandens bendrovės Kryme vadovas Vladimiras Baženovas šį projektą sieja su tilto per Kerčės sąsiaurį statyba, kurią smerkė Kijevas ir didesnė dalis tarptautinės bendruomenės.
Rusijai ir Kremliaus remiamiems Krymo vadovams dėliojant planus, kaip išspręsti vandens trūkumo problemą, V. Baženovas įsitikinęs, kad tokie projektai netaps panacėja, nes visų pusiasalio regionų jie neišgelbės.
