Pasaulyje

2020.04.03 10:33

Nepatogi tiesa: kaip Vakarai nenorėjo kaltinti sovietų dėl Katynės žudynių

Andrius Balčiūnas, LRT.lt2020.04.03 10:33

Prieš 80 metų pirmieji sovietų suimti lenkų karininkų ir intelektualų belaisviai buvo imti vežti į Katynės miškus. Čia ir kitose vietose 1940 m. balandį–gegužę Lenkiją okupavę sovietai sušaudė apie 22 tūkst. žmonių. Nors apie Katynės žudynes jau 1943 m. sužinojo Lenkiją okupavę naciai ir jų belaisviai amerikiečiai bei britai, Rusijos propaganda dėl šių karo nusikaltimų ir šiandien bando kaltę suversti vokiečiams.

Lenkų karo belaisvių žudynės, kurias įvykdyti Sovietų Sąjungos Komunistų partijos vadovybė įsakė dar 1940 m. kovo 5-ąją, buvo vykdomos Katynės miškuose, Charkove ir Kalinine, Ukrainos ir Baltarusijos sovietinėse respublikose.

Skaičiavo karius

1943 m. balandį Nacistinės Vokietijos valdžia pranešė atradusi masines kapavietes Katynės miškuose. Juose buvo užkasti Lenkijos kariuomenės uniformas vilkintys karininkai bei inteligentijos atstovai už nugaros surištomis rankomis, jie nužudyti šūviais į pakaušį.

Netrukus naciai šias vietas parodė savo karo belaisviams britams ir amerikiečiams. Kaip paaiškėjo 2012 m. JAV paviešinus archyvinius duomenis, amerikiečiai čia matytus vaizdus išsamiai aprašė laiškuose namo.

Netrukus su radiniais naciai pakvietė susipažinti ir Raudonojo kryžiaus atstovus. Kaip pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doc. Andžejus Pukšto, į žudynių vietą atvykti buvo pakviesta nedidelė lenkų žurnalistų, visuomeninių veikėjų grupė, tarp jų – ir vilnietis rašytojas Juzefas Mackevičius.

„Hitlerininkai tada nusprendė, kad reikia kviesti Raudonąjį kryžių, kad jiems nebūtų nusikaltimas prirašytas“, – sako A. Pukšto.

Nacių propagandos vadovas Josephas Goebbelsas manė, kad šios informacijos paviešinimas gali padėti suskaldyti sąjungininkus.

Tarptautinė bendruomenė turėjo girdėti apie sovietų karo nusikaltimus ir iš Raudonojo kryžiaus. Londone veikusi Lenkijos egzilio vyriausybė, anot A. Pukšto, taip pat turėjo žinoti apie šiuos nusikaltimus iš lenkų pogrindžio.

Patys lenkai apie nusikaltimą suprato ir kai 1941 m. liepos 30-ąją buvo pasirašyta Sikorskio-Majskio sutartis, pagal kurią sovietai leido lenkų kariuomenės likučiams, vadovaujamiems generolo Wladyslawo Anderso, pasitraukti iš šalies, keliauti iki Irano. Vėliau šie daliniai pasiekė Palestiną ir Viduržemio jūrą bei dalyvavo atkovojant Italiją, kitus kraštus.

„Va tada jie pradėjo tuos visus iš nelaisvės paleistus karininkus skaičiuoti ir pradėjo žiūrėti, kad labai daug trūksta“, – pasakoja A. Pukšto.

Tačiau Sovietų Sąjunga kaltę dėl masinių lenkų elito žudynių vertė naciams, šiuos kaltinimus įtraukė ir į Niurnbergo procesą.

Žinojo, bet nieko nedarė?

2012 m. paskelbti JAV archyviniai dokumentai rodo, kad JAV administacija jau 5-ajame dešimtmetyje žinojo apie sovietų nusikaltimus, nurodymas užgniaužti šią informaciją atėjo iš aukščiausių JAV politikos sluoksnių, rašo AP.

Kol tęsėsi Antrasis pasaulinis karas, sąjungininkai vengė tirti Katynės žudynes. Lenkijos egzilio vyriausybė reikalavo surengti tyrimą, tačiau JAV ir Didžiosios Britanijos lyderiai to nesiėmė.

JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas telegramoje Josifui Stalinui 1943 m. rašė, kad lenkų egzilio lyderis gen. Wladyslawas Sikorskis „padarė klaidą“ spausdamas atlikti tyrimą: „Esu linkęs manyti, kad premjeras Churchillis ras būdą įtikinti lenkų vyriausybę Londone ateityje elgtis nuovokiau.“

Paviešinti dokumentai rodo, kad asmeniniame F. D. Roosevelto ir Winstono Churchilio susirašinėjime taip pat buvo aptariamas sovietų vaidmuo, paminint Britanijos ambasadoriaus prie lenkų egzilio vyriausybės Oweno O‘Malley laišką apie „didelį kiekį įrodymų“, kurie „verčia abejoti Rusijos versijomis dėl kaltės“ priskyrimo naciams.

Savo ruožtu W. Churchillis J. Stalinui panašiai paminėjo, kad „aršiai priešinsis“ galimam Raudonojo kryžiaus tyrimui, rašoma dokumentuose. Viename iš jų minima, kad Britanijos Vyriausybėje buvo ir daugiau žmonių, kurie žinojo, kad bandoma pridengti sovietų kaltę, rašo AP.

„Būkime atviri, Vakarus ne visada tie reikalai domino. Lenkai jautė nuoskaudą, ypatingai dėl Londono. Nes ten funkcionavo egzilio vyriausybė. Nuo jos britai dar prieš karo pabaigą 1945 m. nusisuko, paremdami socialistinę Lenkiją“, – teigia A. Pukšto.

Speciali komisija

JAV Kongresas 6-ajame dešimtmetyje sukūrė specialią komisiją, kuriai buvo pavesta ištirti Katynės žudynes. Čia dėvėdamas kaukę, kad apsaugotų savo Lenkijoje gyvenančią šeimą, liudijo istorikas iš Vilniaus Stanislawas Swianiewiczius. Jis yra vienintelis žinomas iš konvojaus į Katynę sovietų atšauktas lenkas.

Jis savo akimis matė lenkų karininkus, sodinamus į autobusus ir vežamus nežinoma kryptimi.

„Buvo bandyta apie tai kalbėti ir po karo, negalime sakyti, kad nebuvo jokio atsako ir Vakaruose, buvo sukurta JAV Kongreso komisija, kuri tai tyrė. Po to, pavyzdžiui Paryžiuje ėjo Giedroyco periodika, kur buvo daug kartų apie tai rašyta, viešinama. (...) Lengvesnė komunikacija buvo po Stalino mirties. (...) Bet jokio didelio atsako nebuvo, faktiškai klausimas iš naujo su didesne jėga grįžo, kai susikūrė „Solidarumas“, – teigia A. Pukšto.

Anot VDU docento, dalis britų ir amerikiečių politikų ir Šaltojo karo metu nagrinėjo šią temą, stengėsi padėti lenkų mokslininkams naudotis archyvine medžiaga, Vakaruose buvo leidžiamos knygos šia tema, kurios negalėjo pasirodyti socialistinėje Lenkijoje.

Kaltę pripažino, bet apsigalvojo

1990 m. Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas pripažino, kad Katynės žudynes vykdė Sovietų Sąjunga. 2010 m. Rusijos Dūma tikėjosi išspręsti ilgametį nesutarimą su Lenkija ir oficialiai patvirtino pripažinimą žingsnį, bet visą kaltę suvertė J. Stalinui.

Šis Dūmos pareiškimas pasirodė Rusijos ir Lenkijos santykių atšilimo metu, kaip tik po to, kai vakarinėje Rusijos dalyje sudužo 96 žmones skraidinęs lėktuvas, kuriuo į 70-ųjų Katynės žudynių metinių minėjimą skrido Lenkijos prezidentas ir keletas kitų aukšto rango šalies pareigūnų, rašė „Radio Free Europe/Radio Liberty“.

Tačiau vėliau Rusijos valdžia vėl ėmė neigti sovietų atsakomybę, o prorusiška ir Kremliaus kontroliuojama propaganda ir toliau skleidžia melą, bandydama kaltę suversti kitiems.

„Manau, kad gal dar kažkur Vakaruose vis tiek Stalino režimui vietomis yra šiek tiek ypatingos normos taikomos, toli gražu ne visi nori statyti lygybės ženklą tarp Hitlerio ir Stalino. Bet tai gal atskirų politinių organizacijų, partijų ar intelektualų požiūris. Bet Katynės byla yra pakankamai gerai žinoma“, – apibendrija A. Pukšto.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt