Praėjus trylikai metų po to, kai rusų vadovaujama poliarinė ekspedicija įsmeigė Rusijos vėliavą į Arkties vandenyno dugną tiesiai po Šiaurės ašigaliu, kovo 5-ąją Maskva paskelbė 15 metų kompleksinės plėtros Arktyje planą, patvirtinantį augantį šalies apetitą šiame regione.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Euractive“ originalus kūrinys.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino pasirašytame nutarime „Dėl Rusijos Federacijos valstybinės politikos Arkties regione pagrindų iki 2035 m.“ atsispindi šalies planai, sudarysiantys galimybes intensyviai gausiais energijos ištekliais pasižyminčio regiono industrializacijai.
Tolimųjų Rytų ir Arkties ministerijos parengtoje strategijoje pabrėžiama Šiaurės jūrų kelio „kaip konkurencingumą pasaulyje užtikrinančios Rusijos nacionalinio transporto jungties“ plėtra, de facto pasitarnausianti kaip pagrindas intensyviam gamtinių išteklių eksploatavimui.
Pastaruoju metu labai suintensyvėjo laivyba Arkties šiaurės jūrų keliu, nes šis jūros koridorius tarp Kinijos ir Europos leidžia net 40 proc. sutrumpinti kelionę, lyginant su plaukimu per Sueco kanalą.
Arkties šalys stato naujus, kur kas galingesnius ledlaužius, užtikrinsiančius netrukdomą laivybą visus metus.
Sausio 30 d. Maskva patvirtino net keletą įsakymų, tapusių ekonominiu pagrindu naujai priimtai Rusijos Arkties strategijai. Jie paskirstė su Šiaurės jūrų kelio plėtra susijusias užduotis valstybinėms naftos ir dujų korporacijoms.
Iki 2035 m. Rusija ketina Arkties laivyną papildyti bent 40 naujų laivų, atnaujinti ir praplėsti 4 oro uostus šiame regione, nutiesti naujų geležinkelio ruožų ir įrengti naujų uostų, kurie užtikrintų sklandžią Arkties gamtinių išteklių eksploataciją.
Prieš atsistatydindamas šiuo metu jau buvęs Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas pasirašė įsakymą, kuriuo skiriama 1,85 mlrd. JAV dolerių naujo atominio ledlaužio – didesnio ir galingesnio už bet kurį iki šiol Arkties vandenyne plaukiojusį laivą – statybai.
Ledlaužiai Šiauriniame jūrų kelyje padės prasiskinti kelią komerciniams laivams, tarp kurių ir SGD tanklaiviai, plaukiantys į rytus nuo Jamalo pusiasalio link Ramiojo vandenyno.
Naujajame strateginiame dokumente taip pat išdėstytas planas palei Šiaurės jūrų kelią nutiesti povandeninį šviesolaidinio ryšio kabelį.
Krovinių daugėja
Remiantis Osle įsikūrusios tarptautinės nevyriausybinės gamtosaugos organizacijos „Bellona Foundation“ duomenimis, per pastaruosius metus Šiaurės jūrų keliu pergabentų krovinių bendras kiekis pasiekė 30 mln. tonų, o tai reiškia, kad iškastinio kuro tiekimas iš vieno labiausiai pažeidžiamų regionų akivaizdžiai suintensyvėjo.
Planai plėsti laivybą Šiaurės jūrų keliu skelbiami po to, kai pačios Rusijos ministerijos įspėjo, kad planuojama plataus masto regiono industrializacija gali dar labiau pagilinti su klimato kaita susijusias problemas.
Naująja 15 metų strategija taip pat siekiama „užkirsti kelią pasaulinės klimato kaitos daromam neigiamam poveikiui infrastruktūrai,“ kuris dėl tirpstančio įšalo, potvynių ir miškų gaisrų šiaurės platumose yra dar akivaizdesnis.
Šia strategija taip pat suteikiamas įgaliojimas naudoti iškastinio kuro išteklius poliariniame regione, siūlant Arkties energijos projektais susidomėjusiems investuotojams mokesčių lengvatas.
Remiantis Rusijos vyriausybės skaičiavimais, siūlomoms priemonėms Rusijai priklausančioje Arkties zonoje įgyvendinti per ateinančius 15 metų prireiks iki 216 mlrd. JAV dolerių investicijų.
Nauji prioritetai
Naujoje strategijoje taip pat išdėstyti ir Rusijos prioritetai šiame regione, kaip antai „nacionalinio suvereniteto ir teritorijos vientisumo stiprinimas, skatinant taiką, stabilumą ir abipusiai naudingas partnerystes, užtikrinant aukštą gyvenimo lygį Arkties zonos regionų gyventojams“, taip pat infrastruktūros ir technologijų tobulinimas, siekiant padėti „apgyvendinti Arkties zoną.“
Rusijai priklausančioje Arkties dalyje gyvena apie 2 mln. žmonių – maždaug pusė visų Arkties regiono gyventojų, o didžiausiame regiono mieste – Murmanske – gyventojų skaičius siekia beveik 304 tūkst.
Istoriškai susiklostė, kad regione didesnis už vidutinį nedarbo ir skurdo lygis, dėl kurių gyventojų skaičius pastaruosius du dešimtmečius sparčiai mažėja.
Kelia nerimą Skandinavijai
Dokumente taip pat nurodomos pagrindinės grėsmės ir iššūkiai Rusijos saugumui Arkties zonoje.
Dėl tirpstančio ledo Europos tolimojoje šiaurėje, regionas atsidūrė tarp bendradarbiavimo ir militarizavimo, vis labiau išsiskiriant valstybių siekiams užsitikrinti galimybę pasinaudoti visuotinio atšilimo sudaryta prieiga prie mineralinių išteklių.
Arkties tarybos vykdomoje Arkties vandenyno stebėsenos ir vertinimo programoje paskaičiuota, kad jau 2030 m. Arkties vandenynas vasaromis beveik nebeužšals. O kadangi klimato kaita šelfinius ledynus kasmet stumia vis toliau į šiaurę, įtampa varžybose, kas pirmas sugebės jais pasinaudoti, taip pat kaista.
Pastaruoju metu Rusija vis plečia savo veiklą regione: vėl atveria po Šaltojo karo uždarytas karines bazes ir modernizuoja galingąjį Šiaurės laivyną, kad šis padėtų užtikrinti šalies interesus, keldama vis daugiau nerimo Skandinavijos šalims.
Auganti konkurencija dėl įtakos regione dar labiau aštrina Maskvos ir Vašingtono konfrontaciją.
„Kalbant apie Šiaurės jūrų kelią, Maskva jau dabar neteisėtai reikalauja, kad norinčios juo plaukti kitos valstybės prašytų leidimų ar įsileistų į savo laivus Rusijos locmanus, grasinasi paskandinti visus šių reikalavimų nesilaikančius laivus,“ – lankydamasis regione praėjusiais metais sakė JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo.
JAV susirūpinimą taip pat kelia tai, jog Rusijos ekonominėms ambicijoms Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose įgyvendinti dažnai prireikia Kinijos pagalbos, todėl Maskva su Kinija pasirašė ribotos apimties pragmatišką partnerystės Arkties regione susitarimą, laikinai pristabdžiusį įtarimus dėl vis augančio Pekino apetito.
Pagal tarptautinę teisę Arkties valstybės gali pretenduoti į ne daugiau kaip 200 jūrmylių (370 km) nuo pakrantės nutolusią „išskirtinę ekonominę zoną“ (IEE) jų krantus skalaujančiuose vandenyse. Už ekonominių zonų esantiems vandenims yra suteiktas tarptautinis teisinis statusas – jie sudaro pasaulinį vandenyną.
Tai reiškia, kad „viską galima prigriebti“, jei tik valstybė sugeba Jungtinėms Tautoms įrodyti, kad jai priklauso išorinė zona.
Kol kas tik Norvegija ir Islandija yra pateikusios reikalavimus dėl Arkties vandenyno zonų, kurie buvo patenkinti Jungtinėse Tautose. Keleto šalių, tarp kurių ir Rusija, Danija bei Kanada, interesai susikerta, todėl Jungtinėms Tautoms šiuos ginčus dar teks spręsti.
