Pasaulyje

2020.04.12 19:59

Kodėl nacistinė Vokietija žavėjosi Amazonės džiunglėmis?

LRT.lt 2020.04.12 19:59

Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje zoologas pasinaudojo nacių režimo skirtomis lėšomis ir išvyko į kelionę po Brazilijoje plytinčias Amazonės džiungles. Jo ekspedicija įkvėpė susukti filmą, parašyti knygą ir paliko ryškią juodą svastiką džiunglėse, rašo „Deutsche Welle“.

„Ponas Schulzas-Kampfhenkelis yra puikus šiuolaikinės kartos pavyzdys. Jam šiek tiek virš dvidešimt, jis kalba keliomis užsienio kalbomis, jo biografijoje būta įspūdingų pergalių ir jis jau spėjo užsitarnauti vardą Europos mokslininkų bendruomenėje.“

Taip 1935 m. rugpjūčio 9 d. pasirodžiusiame Rio de Žaneiro dienraščio „Gazeta de Noticias“ numeryje apibūdinamas Otto Schulzas-Kampfhenkelis. Jaunasis vokiečių zoologas kaip tik ruošėsi leistis į ekspediciją Brazilijos džiunglėse.

Kelionę finansavo Vokietijos Vyriausybė, o vokiečių-brazilų laikraštis skelbė naujausias žinias apie O. Schulzo-Kampfhenkelio ekspedicijos eigą. Jaunasis zoologas priklausė nacių karinei organizacijai SS.

Straipsnyje „Sensacingos ekspedicijos į Žari upės slėnį išvakarėse“ O. Schulzas-Kampfhenkelis išvardijo savo tariamus mokslinius laimėjimus ir nurodė, kad ketina lėktuvu skristi tyrinėti šio regiono. Jo teigimu, tai buvo pirmoji tokio pobūdžio tiriamoji kelionė.

Vokietijos žiniasklaida nemažiau aistringai liaupsino ekspediciją po Brazilijos šiaurėje plytintį Žari slėnį.

Ekspedicija, turėjusi suvienyti Vokietiją ir Braziliją

Nuo 1935 m. rugsėjo iki 1937 m. kovo O. Schulzas-Kampfhenkelis keliavo kartu su aviatoriumi Gerdu Kahle, inžinieriumi Gerhardu Krause ir vokiečių kilmės brazilu Josephu Greineriu. Dvidešimt vienas vietinis padėjėjas ne tik rodė užsieniečiams kelią, bet ir užmezgė ryšius su čiabuvių bendruomenėmis, rinko informaciją apie vietos fauną, geografiją ir etnografiją.

„Oswaldo Cruz“ mokslinių tyrimų fondo istoriko André Felipe Cândido da Silvos teigimu, ekspedicijos metu buvo skleidžiama kultūrinė propaganda. Taip vyko dėl to, kad tuo metu vokiečiai, amerikiečiai ir prancūzai konkuravo tarpusavyje, kad į savo pusę palenktų Brazilijos Vyriausybę ir intelektualus.

„Ši kelionė suartino Vokietiją ir Braziliją diplomatijos, prekybos, karybos ir mokslo plotmėje, – teigia A. F. da Silva. – Tačiau ji neužkirto kelio 1938 m. konfliktams, dėl kurių diplomatiniai santykiai ėmė trūkinėti. Taip įvyko iš dalies dėl Brazilijos prezidento Getulio Vargaso vykdytos nacionalizmo politikos, numačiusios, kad vidurinėse mokyklose nebebus dėstoma vokiečių kalba, ir uždraudusios nacių partiją šalyje.“

Tūkstančiai pavyzdžių ir viena svastika

Keliaudamas pagal Žari upę iki pat Brazilijos sienos su Prancūzijos Gviana, O. Schulzas-Kampfhenkelis surinko apie 1,5 tūkst. gyvūnų pavyzdžių, iš kurių net 500 buvo žinduoliai. Jis aptiko 1,2 etnografinius objektus, priklausiusius aparajų, vajanų ir vajapių indėnų gentims, padarė daugiau kaip 2,5 tūkst. nuotraukų ir prifilmavo daugiau kaip 2,7 tūkst. metrų 16 mm pločio kino juostos.

Didesnę dalį surinktos medžiagos mokslininkas perdavė Berlyno etnografiniam muziejui ir Gamtos istorijos muziejui.

O Amazonei liko didžiulis medinis kryžius su svastika, žymintis J. Greinerio palaidojimo vietą ant Žari upės kranto. Vokiečių kilmės brazilas kelionės pradžioje (1936 m. sausio 2 d.) mirė nuo maliarijos.

Ekspedicija išgarsino O. Schulzą-Kampfhenkelį. 1938 m. jis pristatė kino juostą „Džiunglių pragaro paslaptis“ (vok. Rätsel der Urwaldhölle“), išleido populiarią knygą tuo pačiu pavadinimu ir surengė parodą, rašo „Deutsche Welle“.

Patvirtinamas invazijos planas

Yra tokių, kurie mano, kad ekspedicija turėjo ir slaptą užduotį – sukurti planą, kaip per Brazilijos šiaurę būtų galima užpulti ir okupuoti Gvianą, tačiau istorikai šią teoriją atmeta.

Anot Berlyne įsikūrusį Humbolto universitetą atstovaujančio Holgerio Stoeckerio, po kelionės į Amazonės džiungles O. Schulzas-Kampfhenkelis tapo nacių specialistu Brazilijos klausimais.

Dėl šios priežasties 1940 m. SS lyderis Heinrichas Himmleris paklausė jo nuomonės apie rašytojo ir nuotykių ieškotojo Heinricho Peskollerio pasiūlytą Gvianos aneksijos planą.

Netikėtai užkluptas O. Schulzas-Kampfhenkelis pritarė H. Peskollerio minčiai, teigdamas, kad ir pats ekspedicijos metu sugalvojo panašią schemą ir ruošėsi „netrukus“ ją pristatyti savo vadui.

„O. Schulzui-Kampfhenkeliui buvo būdinga pasinaudoti kitų žmonių idėjomis, siekiant išaukštinti save,“ – sako H. Stoeckeris, pabrėždamas, kad planas buvo sukurtas, praėjus nemažai laiko po ekspedicijos.

Anot H. Stoeckerio, nėra jokių įtikinamų įrodymų, kad ekspedicijos tikslas buvo sukurti įsiveržimo planą.

Daug rinkodaros, mažai mokslo

Trečiojo reicho gyvavimo metais vokiečiai organizavo ir daugiau ekspedicijų į Braziliją. Įvairių sričių mokslininkai lankėsi skirtinguose šalies regionuose, nuo pietinės Paranos valstijos iki šiaurinės Amazonijos.

Tarp šių keliautojų buvo ir Miuncheno zoologijos muziejaus direktorius Hansas Kriegas, ir Hamburgo tropinių ligų tyrimų instituto mokslininkai Gustavas Giemsa ir Ernstas Nauckas, ir ornitologai Adolfas Schneideris ir Helmutas Sickas.

„Vokiečių ekspedicijos buvo gausiausios po amerikiečių,“ – sako A. F. da Silva.

Tačiau O. Schulzo-Kampfhenkelio ekspedicija buvo pati populiariausia. Taip yra dėl žiniasklaidos suorganizuotos plačios viešinimo kampanijos, taip pat dėl vėliau pasirodžiusio filmo ir knygos.

„Šiame darbe išryškinama egzotika, nuotykiai, atradėjo dvasia ir „paskutinės baltos vietos pasaulio žemėlapyje“ užkariavimas, – sako A. F. da Silva. – Taip jis pats apibūdino savo kelionę skirtinguose naratyvuose, siekdamas parodyti šį regioną kaip visiškai netyrinėtą ir izoliuotą nuo sąlyčio su Vakarų pasauliu.“

„O. Schulzas-Kampfhenkelis aktyviai reklamuodavo savo ekspedicijas. Jam atrodė prasminga suteikti savo kelionėms komercinį atspalvį žiniasklaidoje,“ – sako H. Stoeckeris.

Moksliškai kalbant, ekspedicija papildė jos dalyvių kolekcijas įvairia medžiaga, tačiau jos metu nebuvo padaryta jokių naujų atradimų. O. Schulzas-Kampfhenkelis net neanalizavo į Vokietiją parsivežtų pavyzdžių, neparašė nė vieno mokslinio straipsnio apie savo ekspediciją.

„O. Schulzas-Kampfhenkelis neturėjo jokių mokslinių interesų, – sako H. Stoeckeris. – Jis nesiekė ką nors naujo atrasti, tačiau akivaizdu, kad tokios ekspedicijos padėjo jam kopti karjeros laiptais ir garantavo vietą politiniuose ratuose, mokslo institucijose bei muziejuose.“