Pasaulyje

2020.03.24 05:30

„Agresyvus“ testavimas ir kiekvieno žingsnio sekimas: kaip Azijos valstybėms pavyko sulėtinti koronaviruso plitimą

Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė, LRT.lt2020.03.24 05:30

Karantinas, gyventojų sekimas, itin gausus testų atlikimas ir vos dvi valandos reikiamiems atsakymams gauti – tokių priemonių ėmėsi Azijos valstybės kovoje su koronavirusu. Nors kai kurios priemonės griežtos ir net kelia klausimų žmogaus teisių ekspertams, LRT.lt kalbinti ekspertai neabejoja – tiek Lietuvai, tiek Europai yra ko pasimokyti iš Azijos valstybių.

Koronaviruso židinys – Kinija – jau kurį laiką pasitraukė iš dėmesio centro pagal užsikrėtusiųjų, sergančiųjų ir mirusiųjų nuo koronaviruso skaičių. Šio sąrašo viršūnėse nebematome ir kitų Azijos valstybių, pavyzdžiui, Pietų Korėjos ar Singapūro, kurių skaitiklis ilgą laiką sukosi nesustodamas.

Nors Kinija ilgą laiką buvo kritikuojama dėl informacijos patikimumo, pasaulio ekspertai pripažįsta – tiek Kinijai, tiek kitoms Azijos valstybėms koronaviruso plitimą pavyko pristabdyti.

Dabar dėmesio centre į eilę rikiuojasi didžiosios Vakarų pasaulio valstybės, o pirmos vietos sąraše pagal užsikrėtusiųjų skaičių neapleidžia Italija.

Pirmadienio duomenimis, Italija jau spėjo pralenkti Kiniją mirusiųjų nuo koronaviruso skaičiumi. Kinijoje iki šio pirmadienio buvo užfiksuota 3 270 mirčių nuo koronaviruso atvejų, Italijoje – 5 476.

Reikia turėti omenyje, kad Kinijoje šiuo metu gyvena daugiau kaip 1,4 mlrd. gyventojų, o Italijoje – beveik 60,5 mln. žmonių.

Skaičiuojama, kad vienam milijonui gyventojų Kinijoje tenka 56 užsikrėtusieji. Italijoje šis skaičius siekia 978.

Be to, pažvelgę į „aktyvių atvejų“ dešimtuką pamatytume, kad pirmose penkiose šio dešimtuko vietose yra Italija, JAV, Ispanija, Vokietija ir Prancūzija.

Tai nebestebina nei Lietuvos, nei pasaulio ekspertų. Dar kovo viduryje Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertai ragino Europą pasimokyti iš Kinijos.

„PSO paragino Europą padidinti savo pastangas, kovojant su koronaviruso pandemija, besdama pirštu į mažėjantį naujų atvejų skaičių Kinijoje, kuris įrodo, kad drąsūs veiksmai padeda sumažinti viruso plitimą“, – kovo viduryje rašė CNBC.

Straipsnyje taip pat cituojamas ir PSO Europos regiono direktorius Hansas Kluge, kuris tvirtino, kad Europa privalo patrigubinti savo pastangas, mažinant koronaviruso plitimą, ir pridūrė, kad išimčių, imantis tvirtų veiksmų, negali būti.

„Tiesiog turime naują realybę. Kiekviena šalis, be jokių išimčių, privalo imtis drąsiausių veiksmų, kad sustabdytų ar pristabdytų viruso keliamą grėsmę. Drąsūs sprendimai turėtų apimti ir bendruomeniškus veiksmus – galvojimas, kad „tai manęs neliečia“, nėra vienas iš variantų“, – teigė H. Kluge.

Europa jau kreipiasi pagalbos

Azijos sėkmę po truputį pripažįstančios Europos valstybės jau kreipiasi ir pagalbos. Pirmadienį Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda pranešė ketinantis prašyti Pietų Korėjos vadovo, kad korėjiečiai atsiųstų ekspertą į Lietuvą konsultuoti dėl koronaviruso krizės valdymo.

„Kaip žinote, šita valstybė pasižymėjo tuo, kad turėjo gana ryškų koronaviruso protrūkį, tačiau sugebėjo suvaldyti situaciją efektyviomis priemonėmis ir manau, kad jų patirtis mums būtų tikslinga ir pravarti“, – spaudos konferencijoje pirmadienį sakė šalies vadovas G. Nausėda.

Kiek anksčiau pagalbos prašė ir labiausiai nuo koronaviruso Europoje kenčianti Italija. Dar praėjusią savaitę į Italiją atvyko apie 300 Kinijos ekspertų, kurie su savimi atsigabeno ir medicininių priemonių, trečiadienį skelbė „The Wall Street Journal“.

Dauguma Azijos valstybių sėkmę nagrinėjančių ekspertų išskiria kelias šių valstybių naudotas priemones.

„Nėra vieno veiksmo, kuris padeda. Vien tik atsiriboti neužtenka“, – CNBC cituoja PSO Europos ekstremalių situacijų koordinatorė Dorit Nitzan.

Kinija: karantinas, nuolatinis gyventojų sekimas ir atskaitomybė

Vis dėlto Kembridže dirbanti virusologė Ingrida Olendraitė paklausta apie Azijoje naudotas priemones LRT.lt teigia, kad kiekviena valstybė išsiskyrė dėmesiu kuriai nors vienai priemonei.

Pavyzdžiui, Kinija itin rimtai žiūrėjo į karantiną. Dėl to buvo uždaryti ištisi miestai, gyventojai buvo nuolat sekami: kada jie išeina iš namų, kur eina, ką perka, su kuo ir apie ką kalbasi.

Tokių veiksmų Kiniją paskatino imtis itin sparčiai plisti ėmęs virusas. Dar gruodžio 31-ąją apie neįprastus pneumonijos atvejus PSO informavusi Kinija po mėnesio skaičiavo beveik 10 tūkst. užsikrėtusiųjų.

Tiesa, valstybė gana greitai sulaukė ne tik žmogaus teisių ekspertų kritikos, bet ir pastabų dėl neskaidriai teikiamos statistikos ir informacijos apie viruso plitimą – šalis ne kartą keitė susirgusiųjų ir mirusiųjų nuo koronaviruso skaičius, argumentuodama pasiekitusia metodika.

Kinijoje tuo metu viešėjęs britas George`as Thompsonas pasakoja, jog valdžia ėmėsi tokių griežtų priemonių, kad kiekvienam gyventojui ar šalies svečiui priskiriama spalva, nurodanti jo „saugumo lygį“. Pavyzdžiui, jeigu gyventojas ką tik grįžo iš užsienio, jam priskiriama raudona spalva, jis privalo karantinuotis, nuolat matuoti savo kūno temperatūrą ir žymėti tai žurnale.

Praėjus kuriam laikui spalva pakeičiama į geltoną, o dar vėliau, jeigu neužfiksuojama jokių koronaviruso požymių, – į žalią.

G. Thompsonas savo įspūdžiais, kaip Kinija kovoja su koronavirusu, pasidalino ir įraše „YouTube“. Jį anglų kalba galite pažiūrėti čia:

„The Guardian“ Pekino biuro vadovė Lily Kuo publikacijoje aprašo ir kitas Kinijoje naudojamas priemones: norėdamas patekti į savo daugiabutį ar darbovietę, žmogus privalo nuskenuoti QR kodą, užrašyti savo vardą ir pavardę, asmens tapatybės dokumento numerį, kūno temperatūrą ir nurodyti pastarojo meto kelionių istoriją.

Telekomunikacinių paslaugų operatoriai seka kiekvieną gyventojų judesį, o socialinės platformos „WeChat“ ir „Weibo“ suteikia atskiras linijas, kuriomis naudojantis galima pranešti apie kitus galimai sergančius žmones. Kai kurie Kinijos miestai už tokius pranešimus netgi siūlo premijas.

Visa tai Kinijos institucijoms ne tik leidžia kontroliuoti gyventojus, bet ir suteikia galimybę gana greitai nustatyti, su kuo virusu COVID-19 užsikrėtęs žmogus turėjo kontaktą, – kiekvienas jo žingsnis ir pakeliui sutikti žmonės yra užfiksuoti.

Negana to, Kinijos bendrovės vis labiau plečia veidą atpažįstančių technologijų tinklą, kuriuo naudojantis galima netgi nustatyti pakilusią žmogaus kūno temperatūrą ar rasti kaukių nedėvinčius gyventojus.

Pietų Korėja: testuoti, testuoti, izoliuotis ir dar kartą testuoti

Pietų Korėja fiksuoti užsikrėtimus COVID-19 pradėjo praėjus mažiau maždaug trims savaitėms nuo pirmųjų atvejų Kinijoje. Vėliau per kelias savaitęs užsikrėtusiųjų skaičius ėmė sparčiai augti, tačiau dabar Pietų Korėja kovą su koronavirusu, rodos, taip pat laimi. Be to, ši šalis gali pasidžiaugti itin nedideliu mirčių nuo viruso skaičiumi. Kaip nurodo I. Olendraitė, Pietų Korėja, be karantino, pasirinko ir kitą priemonę – agresyvų testavimą.

Nors valstybės institucijos ir ragina žmones laikytis atstumo vieniems nuo kitų ir draudžia masinius susirinkimus, didžiausią dėmesį Pietų Korėja vis dėlto skiria masiškam gyventojų testavimui.

Kaip nurodo „The Guardian“, šalis per dieną atlieka apie 15 tūkst. testų dėl galimo užsikrėtimo koronavirusu. Tai atliekama neatlygintinai. Be to, gyventojai gali apsilankyti ir 50-yje mobiliųjų patikros punktų bei gauti pranešimus apie sergančiųjų koronavirusu judėjimą.

Pietų Korėjos institucijų teigimu, būtent židinių nustatymas ankstyvoje stadijoje leidžia išvengti didesnio viruso plitimo.

Ekspertų vertinimu, kadangi plitimas Pietų Korėjoje prasidėjo nuo vienos religinės bendruomenės, panašu, kad toks metodas židiniams nustatyti iš tiesų tinkamas, nes mirčių skaičius Pietų Korėjoje itin nedidelis, o susirgimų fiksuojama nedaug.

Singapūras: visiems atsakymams – dvi valandos

Kiek į kitą sritį koncentruojasi Singapūras. Pirmieji atvejai šioje valstybė pradėti fiksuoti panašiu metu kaip ir Pietų Korėjoje, o vasarį užsikrėtusiųjų skaičius sparčiai augo. Tiesa pirmosios mirtys Singapūre užfiksuotas tik kovą.

Šioje šalyje dėmesys pirmiausia skiriamas greitai nustatyti kontaktus.

Dvi valandos – tiek laiko skiriama medicinos ekspertams, kad jie nustatytų, kaip pacientas užsikrėtė koronavirusu ir kokius žmones pats galėjo užkrėsti.

Kaip nurodo „The New York Times“, kol virusas kone nevaldomai plinta Europoje, būtent greita reakcija padeda Singapūrui situaciją šalyje kontroliuoti.

Ar žmogus buvo išvykęs į užsienį? Ar jie susiję su anksčiau nustatytais židiniais? Ar jis galėjo nusikosėti ant kito žmogaus gatvėje? Kas jo šeima, draugai, su kuo jis lankosi bare, o su kuo eina melstis? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų vos per dvi valandas stengiasi atsakyti Singapūro ekspertai.

„The New York Times“ taip pat išskiria, kad dideliu turistų, verslo ir kitų svečių iš užsienio skaičiumi pasižymintis Singapūras nustatė griežtas baudas, skatinančias nepažeisti karantino ir kitų nustatytų taisyklių.

Gyventojų, privalančių būti karantine, bet kuriuo metu gali būti paprašyta pasidalyti savo telefono lokacija. Jeigu paaiškėja, kad gyventojas pažeidė karantino taisykles, jam gali būti skirta iki 10 tūkst. dolerių siekianti bauda ar įkalinimas iki šešių mėnesių.

Honkongas: puikiai veikianti informacinė sistema ar karti patirtis?

Viešumą ir greitą reakciją pasirinko ir Honkongas. Vos fiksavus pirmuosius koronaviruso atvejus sausio pabaigoje, Honkongas atsisakė kai kurių miesto švenčių uždarė atrakcionų parkus ir ėmėsi kitų veiksmų.

Apie Honkonge nustatytus koronaviruso atvejus informacija valstybės tinklapiuose prieinama viešai. Gyventojai gali žinoti ne tik užsikrėtusiojo amžių, bet ir kurioje šalies dalyje pacientas gyvena.

Be to, žemėlapyje pateikiamos apibendrintos vietos tų žmonių, kurie turėtų būti karantine.

„The Guardian“ vis dėlto atkreipia dėmesį, kad tai gali būti ne pagrindinė priemonė, padėjusi Honkongui kovoti su koronavirusu. Kaip primena „The Guardian“ ekspertai, 2003 m. nuo SARS viruso pasaulyje mirus 774 žmonėms, net 299 žmonės buvo būtent iš Honkongo.

Ekspertai daro išvadą, kad bent dalis Honkongo gyventojų vis dar atsimena šią karčią patirtį ir paprasčiausiai pasirenka saviizoliaciją ar bent vengia lankytis viešose vietose.

Be to, net ir kavinės bei parduotuvės, prieš priimdamos lankytojus, pamatuoja jų temperatūrą ir gali nepriimti žmonių, jei jiems pakilusi kūno temperatūra. Daugelyje vietų laisvai prieinamas rankų dezinfekcinis skystis.

Kokių sprendimų imtis, diktuoja situacija

I. Olendraitė, vertindama Azijos šalių patirtį, kovojant su koronavirusu, išskiria dvi valstybes – Pietų Korėją ir Kiniją. Kaip sako virusologė, Pietų Korėjos patirtis jai pačiai artimiausia, nes valstybės pasirinktas agresyvaus testavimo metodas padeda suprasti realią situaciją visame pasaulyje.

„Tačiau, kaip matome, Kinijos strategija – skirti griežtą karantiną – kol kas suveikė labai efektyviai ir gyvenimas ten jau atsigauna. Tačiau visada reikia likti budriems, kol dar bet kur pasaulyje vyksta ligos plitimas“, – akcentuoja I. Olendraitė.

Ji atkreipia dėmesį, kad kinai labai daug dėmesio skyrė ir tebeskiria mokslui. Valstybė investuoja į mokslo pažangą, todėl, virusui dar tebeplintant, visas pasaulis gali gauti informacijos, kurios patys kinai epidemijos pradžioje neturėjo, sako pašnekovė.

Vis dėlto paklausta, ar Lietuvai bei kitoms Europos valstybėms derėtų kopijuoti kurios nors iš minėtų šalių taktiką, I. Olendraitė teigia, kad pirmiausia reikėtų pažvelgti į realią situaciją. Priemonės, tikusios viruso plitimo pradžioje, gali būti visai nebetinkamos virusui gerokai išplitus.

„Manau, jog kiekviena šalis ar vieta, priklausomai nuo situacijos, turi žiūrėti, kokios priemonės yra įmanomos ir kurios yra veiksmingos būtent šiuo metu. Jei virusu užsikrėtė vos keli žmonės, tinka vienos priemonės, visiškai kitų reikia, kuomet jau prasideda viruso perdavimas šalies ar bendruomenės viduje“, – sako I. Olendraitė.

Ji pateikia pavyzdį – virusui dar neišplitus šalies viduje, naudingas gali būti atvykstančiųjų tikrinimas ir izoliavimas. Tačiau virusui ėmus plisti tarp šalies gyventojų, tokia priemonė gali turėti mažai naudos ir į ją gali būti nenaudinga investuoti.

Pabrėžia karantino ir saviizoliacijos svarbą

I. Olendraitės aiškinimu, virusui išplitus dažniausiai nebegalima susekti visų užsikrėtimo atvejų, todėl kiekvienam žmogui derėtų izoliuotis taip, lyg jis pats nešiotų virusą.

„Tai nereiškia, jog tu turi jaustis blogai, gydytis namie, tačiau turi padaryti viską, kad potencialiai viruso neplatintum“, – tvirtina I. Olendraitė.

Anot jos, būtent saviizoliacija viruso plitimo pradžioje galėjo visiškai sustabdyti virusą. Jeigu iš svečių šalių grįžę ar kitu būdu galėję užsikrėsti žmonės būtų griežtai laikęsi saviizoliacijos visą viruso inkubacinį laikotarpį – 14 dienų, jis būtų neišplitęs.

Vis dėlto virusui išplitus, saviizoliacija gali tolimesnį plitimą pristabdyti, o gal, esant ne kritinei situacijai, ir visai sustabdyti, sako I. Olendraitė.

„Manau, šiuo metu esame situacijoje, kuomet norime viruso plitimą pristabdyti. Galbūt pavyks ir sustabdyti Lietuvoje, galbūt ne, niekas to kol kas nežino. Kitokios priemonės, geresnės ir lengvesnės nei saviizoliacija, neturime. Jei nėra žmonių kontakto (tiesioginio ar netiesioginio) – virusas neplinta“, – tvirtina ekspertė.

Profesorius: neįsisavinome kinų pamokos

Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) profesorius, infektologas Alvydas Laiškonis.

Jo vertinimu, tiek Lietuva, tiek Europa nepasimokė iš Kinijos ir kitų Azijos valstybių ir viruso plitimo laiku nesustabdė.

„Kinai labai griežtai nustatė karantiną, nepaleido, kaip lietuviai, iš lėktuvų, kai parvežė savo tėvynainius, jų po visą Lietuvą. Kinai labai griežtai to laikėsi, tiesiog su tokiu, sakyčiau, ir priespaudiniu, kariniu aspektu. Jie naudojo dezinfekcinius skiedinius, naudojo visas priešepidemines apsirengimo priemones. Manau, kad jiems dėl to ir pavyko visa tai padaryti. Dabar jau kelios dienos iš jų nebegauname žinių, kad atsirado naujų atvejų“, – teigia A. Laiškonis.

Profesoriaus nuomone, Europa ilgą laiką neįvertino viruso ir jo sukeliamos ligos rimtumo, todėl Kinijai ėmus taikyti griežtas karantino priemones Europoje vis dar pasigirsdavo kalbų apie varžomas judėjimo ir kitas žmonių laisves.

Vis dėlto, įsitikinęs A. Laiškonis, būtent griežti veiksmai Kinijai padėjo sustabdyti viruso plitimą.

„Europa turbūt neįsisavino, nesuprato, kad tai jau labai rimta liga, oro lašiniu keliu plintanti. Vis dėlto net ir iki paskutinio... Kovo pradžioje dar laisvai cirkuliavo judėjimas, žmonės dar skrido ir į atostogas, ir iš atostogų, ir važinėjo, ir grįžę [po Lietuvą] važinėjo. Mes neįsivaizdavome, kad tokia situacija. Praktiškai mūsų politikai ir turbūt Vyriausybės neįvertino, o kinai į tai labai griežtai pasižiūrėjo ir, pasinaudodami net, kaip sako, karinės priespaudos priemonėmis, tikrai pradėjo labai gražiai dirbti“, – sako A. Laiškonis.

„Mes neįsisavinome tos kinų pamokos, kad reikia labai griežtai tiksliai laikytis visų nurodymų“, – priduria jis.

Tarp didžiausių bėdų Lietuvoje mini komunikacijos problemas

Neišmoktas pamokas vardija ir I. Olendraitė. Ji pastebi sumaištį, dažnai skelbiamą perteklinę informaciją, kuri skatina visuomenės nerimą ir netgi baimę. Taip pat specialistė išskiria karantino nesilaikymą.

„Kol kas mes labai puikiai padedame virusui plisti – virusas be žmonių nieko negali. Tad tik žmonių bendrystė, apdairumas ir švara gali padėti sustabdyti ar pristabdyti virusą“, – sako I. Olendraitė.

Ji įžvelgia ir didesnių komunikacijos bėdų – nors ekstremali situacija šalyje buvo paskelbta dar nenustačius nė vieno koronaviruso atvejo, medikai realiai situacijai nebuvo paruošti, o visuomenei tai kėlė tik dar didesnį nerimą ir baimę.

I. Olendraitė pataria sprendimus priimti, remiantis faktine išanalizuota informacija, konsultuojantis su įvairių sričių ekspertais ir specialistais.

„Žinoma, pandemijos aplinkoje galbūt norisi reaguoti kuo greičiau, tačiau taip galima pridaryti ir klaidų (pvz., griebtis iš pirmo žvilgsnio tinkančių testų, neįsigilinus į testo esmę, tikslumą ir jo tikslą). (...) Tad gera mokslinė ir medicininė (įtraukiant galbūt ir psichologus) komanda, patarianti tiems, kurie koordinuoja mūsų šalyje veiksmus, turėtų būti esminis raktas į sėkmę“, – sako I. Olendraitė.

Gyventojams ji primena – jeigu šiuo metu vos sirguliuojate, didžiausia tikimybė, kad tai nebus koronavirusas.

„Baimė, stresas ar net psichosomatiniai simptomai kartais gali mus labai apgauti ir sutrikdyti mūsų jauseną. Reikia suprasti, jog absoliučiai dauguma atvejų baigiasi gerai. Tačiau net ir tie, kurie neserga ar jaučiasi sveikuoliais, turi likti namie bei vengti fizinio kontakto su kitais žmonėmis, kiek tik įmanoma. O jei švelniai sergame – gydykimės, kol nereikia medikų pagalbos, namie – neužvežkime savo „peršalimų“ ar gripo dar papildomai savo šeimos ar skubiosios pagalbos gydytojams“, – ragina virusologė.