Pasaulyje

2020.04.11 21:19

Kinija stovyklose kalina ir 30 metų valdžiai dirbusius žmones: tikslas – palaužti žmogų

„Radio Free Europe/Radio Liberty“, LRT.lt2020.04.11 21:19

Muratkhanas Aidarkhanuly su žmona net 30 metų dirbo valstybės tarnautojais Kinijos šiaurės vakariniame Sindziango regione, o išėję į pensiją, persikėlė gyventi į Kazachstaną, kad būtų arčiau savo vaikaičių.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Radio Free Europe / Radio Liberty“ originalus kūrinys.

Jie dažnai keliaudavo į Kazachstaną, kur, siekdami geresnio išsilavinimo, persikėlė jų sūnus ir dukra, šiuo metu jau įgiję Kazachstano pilietybę. Tačiau norėdami gauti užtarnautą pensiją, net ir apsigyvenę Kazachstane, M. Aidarkhanuly ir jo žmona Zaghi Qurmanbaiqyzy neatsisakė Kinijos pilietybės ir reguliariai lankydavosi Sindziange.

2017 m. spalį grįžęs į Kiniją parduoti šeimos namo, M. Aidarkhanuly pateko į valdžios institucijų nemalonę. Buvo paimtas vyro pasas, o jam pačiam skirtas namų areštas.

„Jie paskyrė man prižiūrėtoją,“ – pasakojo M. Aidarkhanuly RFE/RL Kazachstano tarnybai, prisimindamas, kad tardytojai labai norėjo išsiaiškinti, ką jis veikė Kazachstane ir kodėl naudojosi pokalbių programėle „WhatsApp“, kurios, M. Aidarkhanuly teigimu, jis niekuomet nėra naudojęs.

„Vėliau man buvo liepta paskambinti Kazachstane likusiai ir du mūsų vaikaičius prižiūrinčiai žmonai,“ – sakė jis. Jie pareikalavo, kad ji grįžtų į Kiniją, ir ji pakluso, kartu atsiveždama ir vaikaičius.

Vos atvykusi, moteris iš karto buvo apklausta. „Jie mane tardė, bet taip ir nepasakė, kuo esu kaltinama,“ – RFE / RL sakė Z. Qurmanbaiqyzy.

Vėliau moteriai taip pat buvo skirtas namų areštas, o po to ji buvo perkelta į vieną iš „perauklėjimo“ stovyklų, kuriomis Sindziangas jau spėjo liūdnai pagarsėti.

Po to, kai 2018 m. vasario viduryje žmona buvo uždaryta į perauklėjimo stovyklą, M. Aidarkhanuly vienas liko rūpintis poros vaikaičiais. Vėliau jis „rado būdą“ juos grąžinti į Kazachstaną, o netrukus pats buvo išsiųstas į stovyklą „perauklėjimui“.

„Paskambinau mūsų vaikams į Kazachstaną ir pasakiau, kad pasitiktų savo atžalas prie sienos, – pasakoja jis, pridurdamas, kad vaikaičiai buvo perduoti jo marčiai 2018 m. vasario 23 d. – Praėjus vos dviem dienoms aš taip pat buvau nugabentas į stovyklą.“

Niekuo nesiskiria nuo kalėjimo

Ir M. Aidarkhanuly, ir jo žmonos „perauklėjimas“ tęsėsi iki metų galo. 2018 m. gruodžio 23 d. paleistas iš stovyklos M. Aidarkhanuly dar aštuonis mėnesius praleido namų arešte.

Pora pasidalino prisiminimais, kaip su jais buvo elgiamasi šiose institucijose, kurių egzistavimą Kinija iš pradžių neigė ir kurios kritikuojamos dėl to, kad yra naudojamos Kinijos musulmonų mažumoms – uigūrams, kazachams, kirgizams ir uzbekams – „perauklėti“, tokiu būdu siekiant užgniaužti ekstremizmą.

„Stovykla niekuo nesiskiria nuo kalėjimo – mano nuomone, tai yra šiek tiek supaprastinta kalėjimo versija, – prisiminė Z. Qurmanbaiqyzy. – Stovykloje nebuvome nei mušami, nei kankinami, tačiau mūsų dvasia buvo palaužta.“

Moteris paaiškino, kad stovykla buvo nuolat stebima vaizdo kameromis. Net ir jos kameroje, kurioje iš viso gyveno šešios kalinės, buvo sumontuota vaizdo stebėjimo įranga.

„Buvo draudžiama užduoti klausimus, privalėjai pirmiausia pakelti ranką, – pasakoja ji. – Buvome maitinami tris kartus per dieną, tačiau kokį maistą gaudavome? Kad ir kokį patiekalą pagamindavo, jis labai skyrėsi nuo įprastai namuose ruošiamo maisto.“

Pamačiusi savo vyrą, moteris apsimetė, kad jo nepažįsta, o jis taip pat net nepažvelgė į jos pusę.

„Vos pamatę, kad dairomės į šalis, sargybiniai būtų pradėję šaukti,“ – prisimena Z. Qurmanbaiqyzy.

Jos vyras pasakoja, kad vos 12 kv. metrų kameroje jie susispausdavo septyniese ar net aštuoniese.

„Miegodavome ant gultų. Kiekvienas turėjome po du plastikinius dubenius ir du šaukštus – iš vieno gerdavome vandenį, o iš kito valgydavome, – pasakoja jis. – Vietos sudėti indams neturėjome, laikydavome juos po lova.

Kur kas prastesnė situacija buvo su vonia ir tualetu.

„Vietoje tualeto kampe turėjome kibirą,“ – prisimena vyras, pridurdamas, kad jis būdavo ištuštinamas du kartus per parą.

„Geležinėse duryse buvo du langeliai, – pasakoja M. Aidarkhanuly. – Pro apatinį būdavo paduodamas maistas, o pro viršutinį į patalpą patekdavo oras.“

Kalbėdami apie „perauklėjimą“ abu pašnekovai paminėjo, kad mokėsi kinų kalbos ir Kinijos įstatymų, išmoko Kinijos valdžią garbinančių dainų.

„Kinijoje dirbau 30 metų,“ – sako Z. Qurmanbaiqyzy, pridurdama, kad savo darbovietėje ji buvo vienintelė kazachė tarp 120 kinų.

„Kinų kalbą mokėjau jei ne geriau, tai tikrai neprasčiau nei jie, be to, laisvai galiu rašyti kiniškai, – sako ji. – Mano nuomone, kalbos mokymas tebuvo priedanga.“

Anot M. Aidarkhanuly, pamokas 21–90 metų amžiaus kaliniams, mokytojai vesdavo, stovėdami kitoje grotų pusėje ir saugomi kelių lazdomis ginkluotų sargybinių.

Galvokit prieš kalbėdami

M. Aidarkhanuly ir Z. Qurmanbaiqyzy teigimu, porą kartų į mėnesį kaliniams buvo leidžiama paskambinti Kinijoje gyvenantiems giminaičiams, retkarčiais būdavo priimami lankytojai.

„Prieš ką nors pasakodami giminaičiams, turėdavome labai gerai apgalvoti, ką sakome, kad mūsų žodžiai jiems nepakenktų,“ – prisimena M. Aidarkhanuly.

Abu pašnekovai gavo diplomus, patvirtinančius, kad jie baigė mokymus, tačiau vėliau šie pažymėjimai buvo atimti be jokio paaiškinimo.

Jų teigimu, stovyklos tikslas – palaužti žmones.

„Visi ten kalėję buvo dvasiškai palūžę. Ir mums tai atsiliepia – mes greitai įsižeidžiame, bet greitai ir atsileidžiame. Dėl tokių nuotaikų svyravimų kenčia mūsų vaikai,“ – sako M. Aidarkhanuly.

Z. Qurmanbaiqyzy pasakojo, kad „dažnai verkia be jokios objektyvios priežasties.“

„Tokį pėdsaką mano emocinėje būsenoje paliko stovykla,“ – sako moteris, vargiai besulaikydama ašaras.

2019 m. vasarį M. Aidarkhanuly ir Z. Qurmanbaiqyzy buvo leista grįžti į Kazachstaną po to, kai dukra jų vardu parašė pareiškimą.

Šiuo metu jie kartu su dukra, žentu ir vaikaičiais gyvena kaime šalia Kazachstano sostinės Nursultano.

Abiem suteikta Kazachstano pilietybė.