Pasaulyje

2020.03.22 21:25

Nematomos žaizdos – milijonai rytų europiečių kenčia nuo potrauminio streso

Hromadske, LRT.lt2020.03.22 21:25

Po visų Rytų Europoje vykusių karinių konfliktų milijonai žmonių patiria potrauminio streso sindromą.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.

Įsivaizduokite tokią situaciją: rimtą traumą patyręs žmogus, tarsi nesuvokdamas savo padėties, bando elgtis kaip įprastai. Toks žmogus vaikšto gatvėmis, naudojasi viešuoju transportu, kalbasi su žmonėmis, eina į parduotuves, nors jo žaizda ir toliau kraujuoja.

Jo būklė iš tiesų sunki ir jei nebus suteikta pagalba, žmogus tiesiog mirs. Tačiau vietoje to, kad skubėtų pas gydytoją, žmogus bando kaip nors prisitaikyti prie susidariusių aplinkybių, kaip nors numalšinti skausmą ar tiesiog su juo susigyventi.

Milijonai žmonių gyvena su tokiomis traumomis. Tik šiuo atveju sužeistasis yra karo baisumus patyręs žmogus, o kraujuojanti žaizda – potrauminio streso sindromas (PTSS).

Ši būsena pasireiškia kažką baisaus, pavojingo, siaubingo patyrusiems žmonėms, išgyvenusiems ekstremalias situacijas, kuomet jų gyvybei grėsė pavojus, pavyzdžiui, karą.

Rytų Europos gyventojai yra tapę ne vieno karinio konflikto (kai kurie iš jų vis dar tęsiasi) liudininkais. Milijonai žmonių patiria PTSS. Tačiau dauguma jų net nesupranta, kas iš tiesų jiems darosi. Bet svarbiausia, jie net nenumano, kad profesionali pagalba galėtų padėti išbristi iš šios būsenos.

Baltarusijos „afgancai“ gyvena ir miršta su PTSS

30 tūkst. baltarusių dalyvavo 1979–1989 m. vykusiame Afganistano kare, tačiau gydomi buvo tik jų fiziniai sužeidimai. „Afgancai“ vengia kalbėti apie karą, nors dažniausiai nesigaili dėl to, ką jiems teko patirti. „Euroradio“ žurnalistai keletą jų pakalbino.

Baltarusijos veteranai prisimena, kad daugelis jų panašiai jautėsi, tačiau pasakoti apie savo skausmą kitiems nebuvo prasmės, nes „vargu ar kas galėjo juos suprasti.“

Iš Afganistano karo grįžusiems kariams pasireiškė sutrikimas, kuris Sovietų Sąjungoje net nebuvo įtrauktas į medicinos vadovėlius, todėl nebuvo jį gydyti galėjusių specialistų.

Daugelio tų, kuriems reikėjo pagalbos, jau nebėra tarp gyvų, tačiau buvo ir tokių, kuriems pavyko susitvarkyti patiems.

Afganistano karo veteranas Anatolijus Kožuchas prisimena dažnus naktinius košmarus, kuomet sapnuodavo barzdotus „dušmanų“ (Afganistano mudžahedų, kaip afganų kalba vadinami sukilėliai – red.) veidus.

A. Kožuchas taip pat kalba apie neigiamą visuomenės nusistatymą – net ir pardavėjos parduotuvėje nevengdavo paklausti, ko tokiems jauniems žmonėms reikėjo Afganistane. Likusiai visuomenės daliai karas Afganistane atrodė kažkokia egzotika.

Kitas veteranas, Nikolajus Garbuza, prisimena, kaip valstybė nusigręžė nuo tų, kurie kovojo Afganistane: „Mes ten atlikome savo pareigą, gynėme tėvynę. Tačiau po karo jie nuo mūsų nusisuko, tarsi ne patys buvo mus ten išsiuntę. Tai skaudina.“

Nepaisant to, vyras turi ir malonių prisiminimų – jei nebūtų neramumų, jis mielai grįžtų į Afganistaną, kad dar kartą pamatytų Džalalabado miestą ir kalnus.

Taip pat kare dalyvavęs Aleksandras Gemskis valstybės abejingumą aiškina baisiu ekonomikos nuosmukiu tuo metu. Jo nuomone, buvo kur kas svarbesnių dalykų, kuriais reikėjo pasirūpinti dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nei kovojusiųjų Afganistane psichinė sveikata.

Jo atmintyje vis dar gyvi nutrauktų galūnių ir išsprogdintų vidurių vaizdai, tačiau vyras mano, kad dabar jau per vėlu kreiptis pagalbos. „80 proc. kovos draugų vos tik grįžę namo išsiskyrė, todėl kad jautėsi neturintys nieko bendra [su savo antrosiomis pusėmis], – sako jis. – Tai akivaizdžiai rodo, kad jiems nebuvo viskas gerai“.

Bejėgiai Padniestrės konflikto veteranai ir PTSS

1992 m. įsiplieskęs karas Padniestrėje kainavo maždaug tūkstančio žmonių gyvybes. Dar 4,5 tūkst. buvo sužeista, tačiau suskaičiuoti tuos, kas jautė psichologines konflikto pasekmes Moldovoje bandoma nebuvo.

Jiems nebuvo teikiama jokia psichologinė pagalba, todėl daugelis ir šiandien vis dar kenčia nuo PTSS. Kuo daugiau laiko praeina, tuo sunkiau šis sindromas pasiduoda gydymui.

Daugelis veteranų pripažįsta, kad psichologines traumas įveikti buvo sunkiau. Šią problemą analizavo mūsų partneris leidinys „Ziarul de Garda“.

Anatolijui Croitoru skaudžiausias smūgis buvo draugų ir bendražygių netektys kare. Jis sakosi vis dar jaučiąs šių traumų pasekmes.

Tuo tarpu kiti, pavyzdžiui, Viktoras Patrascu, teigia, kad jie buvo psichologiškai pasiruošę kovoti ir ginti savo šalį.

Psichiatras Vadimas Aftene aiškina šių žmonių išgyvenamą skausmą: „Simptomai gali būti labai įvairūs, nuo nerimo ir liūdesio iki psichinės ligos ir negebėjimo sutelkti dėmesį į ką nors kita. Liūdesys, gedulas, izoliacijos jausmas vis kartojasi. Atsiranda įkyrių minčių ir staigių prisiminimų. Emocinė tuštuma, miego sutrikimai, košmarai. Visi šie simptomai alina žmogų tiek psichiškai, tiek ir somatiškai.“

Kai kurie moldavai tiesiog susitaiko su tuo, kad jie „nėra europiečiai“, tad apie apsilankymą pas psichologą net nesvajoja. Todėl buvę kariai PTSS „gydo“ alkoholiu ir marihuana.

Karo eksperto ir veterano Andrejaus Covrigo teigimu, „reabilitacija atliekama individualiai. Moldavams psichologą atstoja vyno taurė iš rūsio.“

„Visa tai daroma tam, kad atsipalaiduotum ir užmirštum praeitį, – sako V. Aftene. – Kuriam laikui tai padeda užsimiršti, tačiau vėliau pasidaro dar blogiau. Visą parą kartojasi įkyrios mintys, įvairios baimės. Toks žmogus negali įprastai, normaliai gyventi.“

A. Covrigas pripažįsta, kad nepaisant laikino pagerėjimo, „pamiršti, kas įvyko, neįmanoma. Jei patyrėte traumą ar buvote sužeistas, niekuomet to nepamiršite, visada nešiositės su savimi. Jei matėte, kaip sužeidžia draugą ar kaip jis žūsta – tokie dalykai nepasimiršta.“

Negavus kvalifikuotos pagalbos, PTSS pasekmės gali būti labai liūdnos.

Karabacho karo veteranai Azerbaidžane

Šiems žmonėms karas vis dar tęsiasi. Ar įmanoma nugalėti potrauminį sindromą Azerbaidžane?

„Nėra įprasta kreiptis pagalbos į psichoterapeutą, – kalbėdamas su „JAM News“ prisipažino konflikto Karabache veteranas Gasymas. – Net ir su giminėmis apie tai kalbėti gėda. Tačiau mes privalome kalbėtis apie šią ligą.“

Kai 1986 m. jis grįžo namo, niekas negalėjo suprasti, kas jam nutiko. Iš pradžių vyrui gydyta neurozė, kol atsitiktinai sutiktas gydytojas diagnozavo PTSS. Skirtingai nuo Gasymo, daugelis veteranų Azerbaidžane, patys nežinodami apie savo diagnozę, vis dar patiria šiam sindromui būdingus simptomus: karo nostalgiją, depresiją, galvos skausmus, nemigą, juos kamuoja mintys apie savižudybę, užplūsta agresija.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tarp Armėnijos ir Azerbaidžano įsiplieskusio Karabacho konflikto metu žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Tie, kam pavyko grįžti namo, buvo sunkiai sužeisti. Tačiau dar sunkiau buvo tiems, kuriems pasireiškė PTSS.

Jų net apytikriai nepavyktų suskaičiuoti. Valstybė niekuomet nesuteikė veteranams psichologinės pagalbos.

PTSS būdingas nerimas, nemiga, naktiniai košmarai, įkyrūs prisiminimai apie karą, agresija ir sudirgimas. Anot psichologo Azado Isazade, čia svarbiausi du veiksniai: pasirengimo stoka ir traumos intensyvumas. Itin sudėtingi išgyvenimai gali palaužti net stipriausius.

Elšadas Rachmanovas kare praleido ketverius metus, buvo sužeistas. Šiuo metu jis kartu su motina gyvena vieno kambario bute ir dirba statybose.

„Karas diktuoja savas taisykles. Pradedi nebeskirstyti žmonių, jie visi tampa priešais. Kai papasakoju žmonėms, ką man teko išgyventi, jie į mane žiūri kaip į beprotį, tarsi būčiau koks monstras.

Gali pietauti su kovos draugu, nueiti 15 metrų į šoną, o grįžęs jau rasti jį negyvą. Tu tikrąja to žodžio prasme ką tik su juo dalinaisi duonos rieke, dar jauti jos skonį burnoje. Ką tik kalbėjote, kaip po karo susitiksite, o dabar jo jau nebėra. Aš ten palikau savo sielą. Tiek metų praėjo, o aš vis dar esu ten, su tais vaikinais“, – pasakoja vyras.

E. Rachmanovas niekada nesilankė pas psichologą, bet jam buvo atlikti medicininiai tyrimai. Vyrui buvo diagnozuota kontūzija.

„Gydytojai man išrašė vaistų nuo nervų. Jei tris dienas iš eilės jų nepavartoju, tiesiog pasiuntu,“ – apie savo dabartinę būseną pasakoja E. Rachmanovas.

Jis pažįsta bent penkis buvusius karius, kurie susiduria su panašiomis problemomis. Bent kartą per keletą mėnesių jie susitinka išgerti arbatos ir prisiminti tas dienas.

Aš į karą ėjau ne tam, kad valstybė man už tai kaip nors atsilygintų. Tiesiog noriu, kad mano tėvynė mane mylėtų taip pat, kaip aš ją myliu. Vyras gauna 120 JAV dolerių dydžio mėnesinę pensiją, todėl pats įpirkti medicininių procedūrų negali.

A. Isazade paminėjo valstybinį veteranų reabilitacijos centrą. Ten, kaip teigiama, turėtų būti ir psichologų, ir psichoterapeutų.

„Individualus darbas privalomas, siekiant atrinkti sunkiausius atvejus ir juos gydyti atskirai, – aiškina psichologas. – Grupėmis galima dalyvauti lengvo atsipalaidavimo užsiėmimuose, kad žmogus bent kiek užsimirštų. Kad tokios būklės negrįžtų į visuomenę. Kitas etapas – socialinė psichologinė reabilitacija – mes ne šiaip turėtume jiems parūpinti darbo vietą, mes privalome pasirūpinti, kad jie jaustųsi gerbiami kaip veteranai.“

Karabacho karo veteranai Armėnijoje

Kitoje barikadų pusėje yra tame pačiame konflikte dalyvavęs armėnas veteranas Aikas Torosianas. Vyrui pasisekė, nes sindromas jam buvo teisingai diagnozuotas, o pagalba suteikta laiku, nes jis kovojo 20 metų vėliau. Su juo ir kitais veteranais kalbėjosi mūsų partnerio „JAM News“ žurnalistai.

Net ir praėjus 25 metams po konflikto, Danielis Grigorianas vis dar bijo didelio garso ir ryškios šviesos. Žiūrėdamas filmus, jis dažnai mintimis nuklysta prie dešimtojo dešimtmečio pradžioje nusidriekusios fronto linijos. Kai prasidėjo karas, jam buvo 17.

Mes net neįsivaizdavome, kas yra karas. Buvome paaugliai, todėl manėme, kad ten nieko tokio. Visgi buvo sunku prie jo priprasti. Mūsų kritę draugai liko Šaumiane (Azerbaidžano pusėje – red.). Norėjome grįžti ir paimti jų kūnus. Ši mintis ir šiandien neduoda man ramybės.

Danielio būrys grįžo namo po 1994 m. pasirašytų paliaubų. Jam teko iš naujo mokytis gyventi taikos sąlygomis.

PTSS pasireiškia po itin baisių emocinių išgyvenimų. Šio sindromo paveiktus žmones kamuoja pažeidžiamumo pojūtis, neleidžiantis grįžti į normalų gyvenimą.

Psichologė Karine Tatrian sako, kad „geriausia iš karto ieškoti pagalbos, nes su laiku situacija tik blogėja.“

Šis sindromas būdingas žmonėms, kurių gyvybei grėsė pavojus dėl teroristinio išpuolio, patirtų kankinimų ar smurto.

A. Torosianas dalyvavo 2016 m. vykusiuose susirėmimuose Kalnų Karabache. Pirmą kartą po 1994 m. pasirašytų paliaubų keturioms dienoms atsinaujino mūšiai. A. Torosianas buvo sužeistas, nebegalėjo tęsti tarnybos, todėl grįžo į įprastą gyvenimą.

Apie tai mano šeimoje praktiškai nekalbama. Bet aš viso to vis tiek negaliu pamiršti. Tai visam laikui liks su manimi. Manęs taip stipriai nebeerzina garsai, tačiau vis dar į juos reaguoju.

Reabilitacijos centre A. Torosianui buvo suteikta psichologinė pagalba. Nepaisant visų sunkumų, jis įstojo į universitetą, nori tapti socialiniu darbuotoju ir padėti žmonėms.

Karas pakeičia žmones

Nuo PTSS simptomų kenčia ne vien buvę kariai. Šis sutrikimas neaplenkia ir tų, kuriems niekada nėra tekę paimti ginklo į rankas. „Meydan TV“ pasidomėjo tokių žmonių likimu.

„Mums nepavyksta prisitaikyti, nei vyrams, nei moterims, todėl mums labai sunku bendrauti su vaikais, su kaimynais, pritapti visuomenėje, – sako Karabacho karą su medicininių priemonių krepšeliu, o ne ginklu ant pečių praėjusi Ruchsara Džumaeva. – Niekuomet nesame kalbėjęsi su psichologais. Niekas mums nieko neaiškino.“

Karas – tai kraujas, netektys, mirtys, gyvenimas nelaisvėje. Niekam – nei moterims, nei vyrams nepavyko prisitaikyti, grįžus iš karo.

Karo pabėgėlis Salimas Salimovas karą apibūdina kaip patį baisiausią dalyką.

„Jis viską iš mūsų atėmė, išskyrus gyvybę, bet pagalvoju, kad geriau jau būtų ir gyvybę atėmęs, – sako vyras. – Neduok Dieve, kad kam nors tektų patirti tai, ką patyrėme mes, niekam to nepalinkėčiau. Nieko nėra baisiau.“

Praėjo jau 25 metai nuo tos dienos, kai Armėnija ir Azerbaidžanas pasirašė paliaubas. Bet koks karas yra baisus ir tiems, kurie nelaiko rankose ginklų. Dažnai jie net labiau nukenčia nei tiesioginiai konflikto dalyviai.

Žurnalistas ir karo Karabache veteranas Rey Kerimoglu prisimena, kaip sunku buvo po karo: „Prieš mūsų akis mirė ir buvo suluošinta tiek žmonių. Mums tai buvo didžiulė trauma.“

R. Džumaeva prisimena, kad „vieno mūšio metu buvo sužeisti 96 žmonės, o tankistas Balolganas dingo be žinios. Taip ir nesužinojome, koks jo likimas. Man tai yra pats sunkiausias dalykas.“

Psichologai mano, kad karo baisumai gali palaužti bet kurį žmogų. Visiems pasireiškia panašūs simptomai.

JAV įsikūrusio Regento universiteto psichologijos ir konsultavimo mokyklos docentė dr. Olya Zaporožets pastebi, kad „žmonės ima neįprastai elgtis. Jei anksčiau žmogus buvo kompanijos siela, jis tampa tiesiog neatpažįstamas. Jie nebesirūpina savimi, pradeda gerti, negali susirasti darbo. Tokias problemas reikia spręsti.“

Tačiau Azerbaidžane apie psichologines traumas retai užsimenama, jau nekalbant apie jų gydymą.

R. Kerimoglu prisimena, kad nebuvo jokios veikiančios valstybinės pagalbos karo veteranams programos, todėl daugelis buvusių karių ir toliau gyvena, kęsdami patirtų traumų padarinius.

Nemiga, naktiniai košmarai ir prarasta raison d’etre yra įprasti karo baisumus išgyvenusių azerų nusiskundimai. Psichologų teigimu, žmogus pats nėra pajėgus išspręsti tokias psichologines problemas.

O. Zaporožets teigia, kad karą perėjęs žmogus niekada nebebus toks, koks buvo, nes karas negrįžtamai pakeičia žmones. Tačiau simptomus ir jų intensyvumą galima sumažinti.

Visame Azerbaidžane nepavyko rasti nė vieno psichologo, kuris specializuotųsi PTSS gydyme. Taip pat nėra jokios statistikos, iš kurios būtų galima spręsti apie potrauminio streso sindromą išgyvenančiųjų skaičių. Tačiau remiantis tarptautiniais duomenimis, nuo šio sutrikimo kenčia apie 10 proc. žmonių.

Psichologinės Rytų Ukrainos civilių žaizdos

Tiesioginiuose susirėmimuose nedalyvaujantys, tačiau netoli fronto linijos gyvenantys žmonės yra nuolatinėje streso būsenoje.

Su pafrontės žmonėmis dirbanti humanitarinės misijos „Proliska“ psichologė Inna Dolia sako, kad „nėra lengva įtikinti žmones kreiptis pagalbos į psichologą.“

Remiantis 2017 m. organizacijos „International Alert“ atlikto tyrimo duomenimis, apie 32 proc. šalies viduje perkeltų asmenų kančia nuo PTSS. Apie 22 proc. jų pasireiškia depresija, 17 proc. junta nerimą.

Psichinių sutrikimų turintys žmonės retai kreipiasi į gydytojus dėl galimo išankstinio nusistatymo, nors viskas vyksta konfidencialiai. O pafrontės zonose psichologinė pagalba dažnai būna tiesiog nepasiekiama.

I. Dolia prisimena, kad „kreipiasi košmarus sapnuojantys, įkyrių prisiminimų, trauminių patirčių, nemigos, įvairių baimių ar įprasto gedulo kamuojami žmonės – visi jie turi savas patirtos traumos istorijas.“

„Psichinių sutrikimų turintys žmonės vengia kreiptis į gydytojus dėl stigmatizavimo, išankstinio nusistatymo ir įsitikinimo, kad psichologas su šaukšteliu knaisiojasi po smegenis,“ – sako specialistė.

Jai sunku suprasti, kaip žmonės, patyrę tokias traumas, gali gyventi: „Pavojingoje zonoje atsidūręs žmogus mobilizuojasi, tačiau tokioje būsenoje ilgai išlikti neįmanoma, tikrai ne penkerius ar daugiau metų. Labai sunku, bet žmonės turi prisitaikyti.“

Šalia fronto linijos gyvenanti pensininkė Jevhenija Suchotska palaidojo abu sūnus ir vaikaitę. Visiems jiems buvo apie 30. Moters vaikaitė nepakėlė karo baisumų, kurie dar pablogino ir taip silpną sveikatą.

I. Dolia privalo rasti žodžių, kurie moterį paguostų: „Iš pradžių labai sunku ir labai skauda, bet vėliau šiek tiek pagerėja.“

Specialistė prisipažįsta, kad ne visiems prie demarkacinės linijos reikalinga psichologo pagalba. Jos prireikia tik tiems, kam sunku visa tai išgyventi vienatvėje. Tačiau žmonės taip pat turi būti pasiruošę priimti pagalbą.

Potrauminio streso sindromą sukelia ne vien karo patirtys. Represinis režimas – neteisėti sulaikymai, kankinimai, egzekucijos be teismo, padegimai, viešas pažeminimas – taip pat gali sukelti ar sustiprinti PTSS. Ypač tiems žmonėms, kurie yra išgyvenę žiaurius konfliktus.

PTSS pasireiškia įvairių šalių piliečiams, perėjusiems karą su ginklu ar be ginklo, tiems, kurie į karą išėjo savanoriškai, ir tiems, kuriuos jis užklupo netikėtai. Visiems šiems žmonėms reikia pagalbos.