Ukrainos karinių pajėgų pirmosios tankų brigados vadas šiuo metu būtų minėjęs jau penktąsias patekimo į rusų nelaisvę metines. Tačiau jis buvo išlaisvintas prieš pat Naujuosius metus per apsikeitimą belaisviais, dėl kurio Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sutarė Normandijoje.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.
Portalas „Hromadske“ pakalbino tankistą ir jo žmoną Viktoriją apie tai, ką jam teko patirti nelaisvėje, apie jų ateities planus ir Viktorijos pastangas sugrąžinti vyrą namo.
– Bohdanai, kaip šiuo metu gyvenate? Jums netrukus bus atlikta nosies operacija. Kaip jaučiatės?
– Šiuo metu viskas gerai. Man atrodė, kad gerai jaučiausi (ir ką tik grįžęs), bet laikas parodė, kad pirmoji savaitė iš tiesų buvo sunki. Sunkiai sekėsi susivokti aplinkoje, buvau pasimetęs. Dabar jau daugiau mažiau viskas gerai, adekvačiai suvokiu realybę.
– Kaip nutiko, kad atsidūrėte kare? Jūs gyvenote Bila Cerkvoje, dirbote programuotoju.
– Kelerius metus iki karo mudu su Vika gyvenome Kijeve. Taip, aš dirbau IT srityje. Pirmiausia buvo Euromaidanas. Mes dalyvavome.
Po 2015 m. rugsėjo 5 d. aš buvau mobilizuotas ir atsidūriau pirmojoje tankų brigadoje. Tai buvo Hončarivsko kaime. Keturis mėnesius vyko mokymai, o po Naujų metų išvykome į karo zoną. Buvo keletas susirėmimų, o tada buvo operacija Donecko oro uoste. Ten ir pakliuvau į nelaisvę.
– Vika, ką jūs galvojote, kai Bohdanas išėjo į karą?
– Mūsų šeima suprato, kad kitų variantų nėra. Apie tai net nediskutavome, ar jam eiti, ar ne – tokia jo pareiga ir mes tai supratome.
Žinoma, buvo baisu. Supratome, kad jis vyksta į karą, kad gali būti netikėtų, baisių situacijų. Buvome pasiruošę bet kam, galvojome ir apie tai, kad jis gali žūti. Tačiau jo patekimui į nelaisvę pasirengę nebuvome. Jis yra labai užsispyręs, patriotiškai nusiteikęs žmogus, o aš taip pat suprantu, kad turime ginti savo Vyriausybę.
– Jūs dalyvavote labai sudėtingoje operacijoje. Ar galite papasakoti, kas nutiko?
– Toje, kurią suplanavo Generalinis štabas. Tai buvo Donecko oro uosto atblokavimo operacija. Bet mano užduotis buvo labai paprasta: turėjau nusigauti iki nurodyto taško, susijungti su pėstininkais ir daryti savo darbą nurodyta kryptimi. Tik tiek.
– Turėjote susprogdinti Putilivskio tiltą?
– Aš asmeniškai neturėjau sprogdinti to tilto, man tokia užduotis nebuvo duota (šypsosi – red.).
Kariuomenėje galioja griežta subordinacija – tai, ką žino vyresnybė, nebūtinai atskleidžiama žemiau stovintiems. Tankų vadų lygmenyje mes nežinojome, koks buvo tikrasis šios operacijos tikslas.
– Vėliau, kai traukėtės, kaip buvo paimtas jūsų tankas?
– Mes stengėmės įgyvendinti numatytą scenarijų, tačiau prasiveržę pro (priešo) linijas, susidūrėme su galingu pasipriešinimu, kurio nesitikėjome. Mūsų žvalgyba nepranešė apie realią padėtį.
Mūsų grupė pasiekė Putilivskio tiltą. Įsiplieskė mūšis. Grupės vadas nusprendė trauktis. Mes traukėmės, tačiau pusiaukelėje iki Spartako (kaimas šalia Donecko oro uosto – red.) mane pamušė.
Su kitais įgulos nariais įvertinome savo šarvuotį, bandėme atsitraukti, tačiau tai buvo neįmanoma. Atsidūrėme priešo teritorijoje. Tokiu būdu ir buvome sučiupti.
– Kur buvote nuvežti? Ar jus iš karto išvedė iš mūšio lauko?
– Pirmiausia šiek tiek laiko praleidome vietoje. O paskui buvome išvežti. Dmytro Kostetskis buvo išvežtas kita kryptimi, sužeistas Ivanas Liasa buvo nugabentas į ligoninę, o aš – į Donecką, į Travernos gatvės 66 numeryje įsikūrusią „kazokų“ bazę.
Ivanui buvo atlikta operacija – trepanacija. Kitą dieną jis buvo atvežtas pas mane. Dmytro daugiau nemačiau, bet vėliau sužinojau, kad po kelių mėnesių jis buvo išmainytas. Ivanas buvo išmainytas tik 2017 m. pabaigoje, o aš – prieš keletą mėnesių. Šiek tiek pavėlavau (juokiasi – red.)
– Tai buvo anarchijos (apsiskelbusiosios neteisėtos „Donecko liaudies respublikos“) kovotojų gretose laikotarpis, kilo nesutarimų viduje. Kaip jūs reagavote? Ar buvo kokių reikalavimų sumokėti išpirką? Kur jūs buvote laikomi?
– Buvome laikomi rūsyje. Jis nebuvo didelis, gal kokių 6 metrų ilgio ir 5 metrų pločio. Iš pradžių buvom trise, o vėliau mūsų vis daugėjo. Iš viso tuo laiku, kai buvome laikomi pas „kazokus“, mūsų buvo iki 13.
Išpirkos niekas neprašė. Jie taip daro, tačiau tik su tam tikrais žmonėmis. Kai žino, kad gali gauti 30-50 ar net 60 tūkst. dolerių, butą ar mašiną. Mus laikė tik dėl apsikeitimo belaisviais.
Sąlygos tuo metu, kai gyvenau pas „kazokus“, buvo prasčiausios. Jie naudojo fizinį smurtą, jie mus kankino. Ir be jokios priežasties, tiesiog, panašu, kad juos tai pralinksmindavo. Tačiau visa tai truko neilgai, gal kokius tris su puse mėnesio.
Po to Aleksandras Zacharčenka nusprendė sujungti visus vadinamosios „Donecko liaudies respublikos“ padalinius. Tie, kas nesutiko prisijungti, buvo nuginkluoti. 2015 m. balandžio 30 d. „kazokų“ bazė buvo užimta, o mes buvome perkelti į „izbušką“ (buvusį SBU pastatą Donecke – red.).
– Vika, kaip jūs sužinojote, kad Bohdanas pateko į nelaisvę?
– Buvome susitarę, kad jis man skambins kiekvieną rytą ir vakarą. Vieną rytą jis nepaskambino. Nežinojau, kad jis buvo pasiųstas atlikti užduotį.
O vakare sulaukiau skambučio iš Safonenkos („kazokų“ lyderio Jurijaus Safonenkos – red.). Jis prisistatė kaip „Donecko kovotojų atamanas“ ir pasakė: „Mes paėmėme į nelaisvę tavo vyrą Bohdaną.“ Tada jis perdavė telefoną Bohdanui, kuris tai patvirtino. Turėjome vos porą minučių pasikalbėti.
– Tai, kad man leido paskambinti, buvo išimtis. Kiti tokios galimybės neturėjo. Maždaug tuo metu vietos žurnalistai filmavo kažkokį reportažą ir užsuko į bazę, dėl to ir leido.
Vėliau, palyginus su laisve, gyvenimo sąlygos ten buvo prastos. Tačiau jei palyginu (sąlygas „izbuškoje“) su sąlygomis pas „kazokus“, ten buvo visai neblogai.
Buvome laikomi archyve. Jie išdėliojo čiužinius ir mes miegojome ant šešiomis eilėmis išdėstytų gultų. Maitino pusė bėdos. Tas pats bufetas, ruošęs maistą kovotojams, maitino ir mus. Visi buvo siunčiami dirbti į skirtingas karines bazes. Buvome naudojami kaip nekvalifikuota darbo jėga.
– Kas nutiko po to?
– 2016 m. birželį buvome perkelti į Makijivkos koloniją Nr. 97. Ten gyvenome kalėjimo kamerose po 2–3 žmones. Aš gyvenau kartu su Kolia Herasymenko ir Serhijum Hlodaru. Bet žmonės visą laiką keitėsi.
Iš ryto mus išleisdavo pasivaikščioti, šiek tiek pasikalbėdavome. Vakarais porai valandų nuvesdavo pažiūrėti televizorių. Vėliau viskas keitėsi, bet iš pradžių buvo taip.
– Ką jums leisdavo žiūrėti?
– Tuo metu jie pridėjo „1+1“ ir „Channel 5“ ir visokius „respublikos“ vietos kanalus, taip pat turėjome visą paketą Rusijos centrinės televizijos programų. Jei ši informacija būtų pasiekusi vadovybę, greičiausiai ji būtų tai uždraudusi, bet prižiūrėtojų ir paprastų darbuotojų lygmenyje niekas nesidomėjo, ką mes žiūrime.
Žiūrėjome savo naujienas, vietos naujienas ir Rusijos naujienas. Lyginome jas ir sekėme, kas vyksta dėl mainų, Minske ir apskritai pasaulyje.
– Bohdanai, minėjote, kad į pakliuvimą nelaisvėn, pokalbius su kovotojais ir kitais belaisviais žiūrėjote kaip į socialinį eksperimentą. Tokiu būdu stengėtės pakelti savo dvasią ir palaikyti kitus žmones. Ką sužinojote iš šio eksperimento?
– Man buvo labai įdomu sužinoti, ką jie galvoja: kovotojai, sargybiniai, vadovybė. Aš stengdavausi juos įtraukti į pokalbius apie politinę, ekonomine ir socialinę situaciją abejose pusėse. Vis jiems pasiūlydavau pasinaudoti (Ukrainos saugumo tarnybos) programa „Grįžk namo“ (Ukrainos saugumo tarnybos repatriacijos schema, skirta Donbaso gyventojams).
Man atrodo, kad „ruskij mir“ („rusiškas pasaulis“) žmonėms buvo primestas ir kad ne visi jo nori. Jiems kažko prižadėjo, tačiau iš tiesų jie nieko negavo. Žmonės patikėjo ir buvo apgauti.
– Bohdanai, ką pamatėte išlipęs iš lėktuvo (atgabenusio išmainytus belaisvius į Kijevą)? Jūs juk pirmasis išlipote, tiesa?
– Taip, pirmas. Ką pamačiau? Stovėjo prezidentas su savo padėjėjais, savo komanda, tačiau per visą perimetrą mačiau žmones. Mane apėmė nedidelė scenos baimė.
Jie man buvo sakę, kaip viskas vyks, kad bus prezidentas, kad reikia atsistoti šalia jo. Aš išlipu, raportuoju, kad atvykau, o (V. Zelenskis) sako: „Puiku, eik pas savo šeimą.“
O aš stoviu ir galvoju: „Na, jie sakė, kad turiu stovėti, kaip suplanuota.“ Mes kariškiai, mes elgiamės tiksliai pagal nurodymą (juokiasi – red.)
Bet, galvoju, jei jie du kartus taip pasakė, matyt, turiu eiti. Tik nežinau, į kurią pusę. Pagalvojau, kad eisiu bet kur ir gal mane kas nors sutiks. Ir nuėjau į tą pusę, kur daugiausiai žmonių mojavo gėlėmis.
– Bet mes buvome ne ten. Mes jo nepažinome. Tik vėliau mano mama pradėjo šaukti, kad ten Bohdanas ir mes pasileidome pas jį. O aš vis galvojau, kad ten ne jis, kad iš lėktuvo išlipo kažkoks darbuotojas, negalvojome, kad jis bus pirmas. Jis buvo su karine uniforma. Bėgančius mus sulaikė apsauga.
Sušukau: „Kodėl mane laikote, ten mano vyras!“ Ir jie mane praleido.
– Kokie jūsų ateities planai? Pirmiausia turite pasidaryti operaciją, tiesa?
– Taip, atliksiu reabilitaciją, o tada žiūrėsime.
– Planuojame gyventi Kijeve. Aš čia dirbu, Bohdanas taip pat turės galimybę pasitobulinti IT srityje. Mes daug laiko praradome. O tada jis irgi bandys įsidarbinti.
– Taip, mokytis būtina, nes mano lygis nebeatitinka poreikių, todėl noriu pasitobulinti.
– Jei mūsų pokalbį žiūrės ar skaitys vis dar nelaisvėje esantys žmonės, ar turite, ką jiems pasakyti?
– Taip, noriu jiems pasakyti, kad mes jų nepamiršome ir kad mes už juos kovojame. Padarysime viską, kad ši problema (įkalinimas) būtų išspręsta. Ir kaskart, kai bendrauju su žmonėmis, su žiniasklaidos ar Vyriausybės atstovais, keliu klausimą, kad vis dar turime belaisvių toje pusėje.
Noriu pasakyti, kad jie neprarastų vilties. Viskas bus gerai, tik tikėkite ir nepraraskite vilties.
