„Konflikto paveiktiems žmonėms praeitis niekada nėra tiesiog praeitis“, – portalui LRT.lt sakė Belfasto universiteto dėstytoja dr. Cheryl Lawther. Kilusi iš šalies, kurioje konfliktas tęsėsi dešimtmečius, pašnekovė atviravo, kad Šiaurės Airija iki šiol neturi visapusės sistemos, kuri padėtų konfliktus išgyvenusiems žmonės.
– Besiruošiant šiam interviu teko skaityti jūsų paruoštas rekomendacijas žurnalistams, bendraujantiems su asmenimis, išgyvenusiais konfliktus. Kokias dažniausias problemas žiniasklaidoje pastebite, kai skelbiama apie konfliktų aukas, kalbama su išgyvenusiais juos?
– Ruošdami šias rekomendacijas žurnalistams, redaktoriams ir kitiems žiniasklaidos atstovams pastebėjome, kad dažnai jie neturi jokio pasiruošimo kalbinti įvairių įvykių aukas. Tačiau atrodo, kad jie jaučia spaudimą, norėdami atlikti savo darbą, atitikti jiems keliamus reikalavimus, gauti interviu. Dėl to gali lemti keletą dalykų, kurie nėra tinkami.
Jie braunasi į žmonių sielvartą ir nebūtinai tinkamai susitvarko su trauminėmis ar didelį stresą keliančiomis situacijomis. Kartais tragišką įvykį išgyvenęs žmogus gali atsiverti ir atvirai papasakoti apie išgyvenimus, asmenines detales, tačiau po interviu jie tiesiog paliekami. Jie nežino, kur toliau kreiptis, bet jie turi vis išgyventi tuos traumuojančius atsiminimus ir emocijas.
Taip pat pastebėjome, kad kartais, kai žurnalistams reikia pakalbinti tokį žmogų, jie aukoms ką nors pažada. Pavyzdžiui, pažada informacijos arba viešumą kokiam nors jiems svarbiam klausimui, bet ne visus pažadus jie gali ištesėti. Tuomet žmonės jaučiasi nuvilti, nes jie pasidalino kažkuo, kas yra labai asmeniška, bet patys iš to neturėjo jokios naudos.
Dar viena didelė problema, kurią pastebėjome, yra tai, kad kartais tragiškus įvykius ar konfliktus išgyvenusios aukos gali būti naudojamos politiniams tikslams. Pavyzdžiui, kuris nors leidinys gali juos rasti, kalbinti, nes tai atitinka kurią nors politinę darbotvarkę, bet taip nėra atsižvelgiama į aukų poreikius. Akivaizdu, kad tai neigiamai veikia aukas. Tačiau tai taip pat neigiamai veikia ir politinį bei socialinį stabilumą, nes nėra tvarkomasi su realiomis problemomis, o tik siekiama įgyvendinti politinius tikslus.
Pastebime, kad ir žmonėms senstant, informacijos, tiesos ir, kartais, teisingumo poreikis niekur nedingsta.
– Kalbant apie aukas, su kokiais iššūkiais susiduria žmonės, po traumuojančio įvykio ar konflikto siekiantys grįžti į normalų gyvenimą?
– Šiaurės Airijoje, iš kurios esu kilusi, mes niekada neturėjome visapusiško proceso tvarkantis su praeitimi, niekada neturėjome sistemos, kuri galėtų aukoms, konfliktą išgyvenusiems žmonėms pateikti informaciją ir tiesą apie tai, kas jiems nutiko. Yra daugybė skirtingų iniciatyvų, kurių tikslas padėti susitvarkyti su praeitimi, tačiau tai niekada nebuvo visapusiškas procesas, kad žmonės galėtų dalintis informacija apie įvykius, kuriuos patyrė, ar gauti žinių apie tai, kas nutiko jų artimajam.
Pastebime, kad ir žmonėms senstant, informacijos, tiesos ir, kartais, teisingumo poreikis niekur nedingsta. Be to, žmonėms senstant didėja ir jų poreikiai kalbant apie fizinę ir psichinę sveikatą, nes žmonės dar ilgai nešiojasi traumuojančių įvykių randus. Ir nors jie gyvena kasdienius savo gyvenimus, jie turi tai balansuoti su savo patirtais išgyvenimais ir nėra sistemos, kuri padėtų jiems įveikti kylančius iššūkius.
Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduriame Šiaurės Airijoje yra tai, kad gyvename segregtuoje visuomenėje. Didžioji dalis vaikų eina į vienos krypties mokyklas – arba protestantų, arba katalikų – iki kol jiems sueina 16 ar 18 metų. Jie nesiintegruoja iki kol pradeda siekti aukštojo išsilavinimo arba pradeda dirbti. Manau, kad atskleidžia visuomenės problemas, trukdančias suprasti, kad galiausiai visi esame žmonės.
– Ar traumuojančius įvykius išgyvenę žmonės patys supranta, kada reikia kreiptis pagalbos? O gal šeimos nariai, artimieji yra tie, kurie turėtų jiems padėti susitvarkyti su patirtais išgyvenimais?
– Kiekviena situacija yra labai individuali. Kai kurie žmonės patys kreipiasi pagalbos per sveikatos priežiūros specialistus arba paramos grupes. Yra atvejų, kai žmonės sakė metų metus po patirtų įvykių jautėsi gerai, bet vieną dieną juos pasiveja suvokimas, kad viskas nėra gerai, kad jiems iš tikro pagalbos. Kai kurie žmonės jaučiasi gerai, bet tuomet nutinka kažkas sukrečiančio, kas sugrąžina anksčiau patirtas emocijas, pavyzdžiui, pamatė ką nors per žinias arba traumuojantis įvykis, kurio dalimi jie buvo, vėl aptartas spaudoje. Tuomet žmonės taip pat supranta, kad reikia imtis veiksmų, kad padėtų sau.
Yra žmonių, kurie mano, kad Šiaurės Airija nėra pakankamai saugi vieta jiems kreiptis pagalbos.
Kartais iš tikro jų šeimos paskatina juos ieškoti pagalbos ir palaiko juos viso proceso metu. Tai yra puiku. Tačiau Šiaurės Airijoje yra nemažai žmonių, kurie niekada nesikreipė pagalbos. Taip yra dėl daugelio skirtingų priežasčių. Gal jie mano, kad gali susitvarkyti patys. Kai kurie žmonės gyvena sveikus, pilnaverčius gyvenimus ir nors jų praeitis yra jų asmenybės dalimi, jie neleidžia tam užvaldyti jų. Per šeimą, bendruomenę ar draugų grupes jie gali tvarkytis su tuo ir gyventi patogų gyvenimą.
Kita vertus, yra žmonių, kurie mano, kad Šiaurės Airija nėra pakankamai saugi vieta jiems kreiptis pagalbos. Nors nuo taikos paskelbimo praėjo daugiau nei 20 metų, mes tik dabar sutinkame žmones, kurie sako, kad prieš 30 ar 40 metų buvo paveikti konflikto, bet tik dabar pradeda jausti, kad darosi saugu kreiptis pagalbos.
Yra daugybė individualių faktorių, bet manau, kad kreiptis pagalbos yra būtina, nesvarbu, ar tai būtų šeima, bendruomenė ar paramos grupė.
– Kaip dažnai žmonės, išgyvenusios kokius nors įvykius, kenčia nuo potrauminio streso? Ar visi su tuo susiduria?
– Potrauminis stresas yra labai dažnas reiškinys, tačiau įvardinti skaičių, kiek žmonių su tuo susiduria, yra sudėtinga. Kaip sakiau, mes neturime visapusiškos sveikatos paslaugų sistemos, kuria galėtų naudotis traumas patyrę žmonės ir kuri jiems padėtų.
Šiaurės Airijoje pastebime, kad jau ilgą laiką žmonės, bandydami pabėgti nuo praeities, užsiima savęs gydymu. Matome aukštus narkotikų ir alkoholio vartojimo procentus, taip pat receptinių vaistų. Šiaurės Airijoje taip pat fiksuojamas aukščiausias jaunų vyrų savižudybių skaičius Vakarų Europoje. Ir nors dauguma jų patys negyveno skaudžiausiais mūsų šalyje vykusio konflikto metais, jis paveikia jų kasdienį gyvenimą.
Taip pat pastebime transgeneracinę traumą. Tai yra, kai vaikai, kurių tėvai ar seneliai buvo konflikto dalimi ar paveikti jo, pradeda rodyti traumos ženklus mokykloje, atsiranda elgesio problemos, emociniai sunkumai. Kai tokie atvejai yra įvertinami, neretai sužinoma, kad vaiko šeimoje yra žmogus, patyręs konfliktą, ir vaikai tiesiog sugeria tai ir parodo tai savo elgesiu, net jei ir gimė, pavyzdžiui, per paskutiniuosius dešimt metų.
– Turbūt ne vienam yra tekę girdėti tokias frazes, kaip „žaidžia aukos korta“ (playing the victim card – angl.) ir panašius dalykus, kurie yra gana stereotipiniai. Kokius stereotipus apie konfliktus išgyvenusias aukas norėtumėte paneigti ar panaikinti?
– Galėčiau įvardinti tris, kurių tikrai norėčiau, kad neliktų. Pirmiausia, tai kad visos aukos turėtų būti pasyvios ir lengvai pažeidžiamos. Žinoma, kai kurie žmonės yra pažeidžiami dėl traumos, kurią patyrė, bet tai, kad išgyvenai kažką traumuojančio, nereiškia, kad nebesi aktyvus savo paties gyvenimo dalyvis. Sukuriamas įspūdis, kad aukos negali pačios kalbėti save ir reikia, kad tai už jas darytų kas nors kitas. Aukos tikrai gali pačios kalbėti už save, jei pasirenka tai daryti.
Antrasis stereotipas, kurio norėčiau, kad neliktų, tai kad aukų asmenybė yra homogeninė. Akivaizdu, kad ne visi traumą patyrę žmonės yra vienodi. Tai reiškia, kad padedant joms negali būtų taikomas „vienas dydis tinka visiems“ (one size fits all – angl.) metodas. Žmonės yra labai individualūs, tokie yra ir jų poreikiai. Ir kai tie poreikiai pasireiškia kuriuo nors gyvenimo momentu, mes turime į juos atsakyti.
Galiausiai, norėčiau atsikratyti idėjos, kad aukos yra tik arba visiškai nekaltos, arba visiškai kaltos. Tokia dvilypė skirtis, kad tu arba visiškai kaltas, arba visiškai nekaltas, kai viskas yra tik juoda arba balta, neatspindi tikrovės. Gyvenimas yra kupinas pilkų atspalvių ir kai į tai žvelgi per konflikto prizmę, ta pilka skalė yra gerokai sustiprėjusi.
Galiausiai, norėčiau atsikratyti idėjos, kad aukos yra tik arba visiškai nekaltos, arba visiškai kaltos.
– Aptarėme, kad karinius ir kitus konfliktus ar bet kokius kitus traumuojančius įvykius išgyvenę žmonės gali patirti daugybę psichologinių sunkumų. Kaip rekomenduotumėte padėti tokiems žmonėms? Kaip kalbėti su jais, kad jų nežiojami randai netaptų dar gilesni?
– Turime suprasti, kad kai kurie žmonės niekada nenorės kalbėti apie tai, kas jiems nutiko, ką jie išgyveno. Jie nenori dar kartą žengti į tą savo gyvenimo periodą. Manau, kad tai yra jų teisė. Negalime jų versti grįžti į praeitį, negalime jų versti įsitraukti į tiesos paieškų procesą. Turime gerbti jų norus.
Visgi manau, kad žmonės tvarkytis su trauma pradeda skirtingai. Kai kurie jaučiasi saugiai remiami vietinės bendruomenės, galbūt organizacijos, kuri veikė toje bendruomenėje ilgus metus, taip sukurdama su žmonėmis santykius.
Pamenu, turėjome mažą fokus grupę, kurioje buvo keturios Belfaste gyvenančios moterys, jos visos buvo Šiaurės Airijos konflikto aukos. Nuvykau jas aplankyti jų vietinėje organizacijoje. Jos pasakojo, kad joms labai patinka tai, kad tiesiog gali ateiti į tą organizaciją, atsisėti, išgerti arbatos ir pasikalbėti su žmonėmis. Ten joms nereikia aiškinti, ką jos išgyveno, nes tai yra vietinė organizacija, kurioje visi vieni kitus pažįsta, žino, ką tos moterys patyrė, ką jautė ir kad vieną dieną jos gali norėti apie tai kalbėti, o kitą – ne. Jos pasakojo, kad padėjo vien tai, kad jos buvo bendruomenėje žmonių, išgyvenusių tą patį, kuriems nereikėjo vis iš naujo pasakoti, ką jos jaučia.
Kai kuriems žmonėms bendruomenės jausmas yra gyvybiškai svarbus, nes ten jie jaučiasi saugiai ir patogiai. Organizacinė struktūra kai kuriems yra saugi vieta, pavyzdžiui, jie gali norėti pasikalbėti su buvusiais policijos pareigūnas arba asmenimis, dirbusiais kalėjimų sistemoje.
Svarbiausia tai, kad, kai kalbame apie tvarkymąsi su traumomis ir psichinę sveikatą, Šiaurės Airijoje mes esame gerokai atsilikę tuo, kaip tvarkomės. Kalbant ir apie pagarbą žmonių kasdieniam gyvenimui, ir apie iššūkius jų psichinei sveikatai, kylančius dėl patirtų išgyvenimų.
– Iš to, ką kalbame, suprantu, kad pačiam susitvarkyti su traumomis yra gana sudėtinga, tiesa?
– Kai kurie žmonės gali susitvarkyti patys. Esu kalbinusi moterį, kuri sakė, kad „taip, mano tėvas buvo nužudytas, bet aš esu mama, mokytoja, žmona“. Tai nereiškia, kad visus savo išgyvenus pašlavė po kilimu, jie tebėra jos kasdienio gyvenimo dalis. Tačiau jai pavyko išvystyti kitus savo gyvenimo elementus, kurie suteikė jai daug džiaugsmo.
Visgi manau, kad yra gana sunku tvarkyti su traumomis ir sunkiomis emocijomis vienam pačiam. Yra rizika, kad žmogus izoliuosis nuo visuomenės, pradės pats save gydyti, nesijaus galintis būti bendruomenės dalimi, eiti dirbti. Šiaurės Airijos paramos grupės siūlo draugystės paslaugą. Kai žmogus nesijaučia galintis prisijungti prie organizacijos, išeiti iš namų, pas jį ateis kas nors iš organizacijos tiesiog pasikalbėti. Tai suteikia paramą ir pagalbą tiems, kurie nedrįsta patys ieškoti pagalbos.
– Kai konfliktai, tokie kaip Šiaurės Airijoje, trunka metų metus, net dešimtmečius, dalis žmonių nebūna matę nieko daugiau, tai yra visas jų gyvenimas. Ir kai kas nors kritikuoja tą laikotarpį, iš esmės – jų jaunystę, jie supyksta ir pradeda gintis. Kodėl taip yra?
– Jie pradeda ginti ne patį konfliktą, o tai, kokiose pozicijose buvo jo metu. Kartais taip yra dėl to, kad žmonės tikrai tikėjo tikslu, vardan kurio kovojo. Šiaurės Airijoje konflikto metu žmonės tikėjo savo kovos tikslu ir matė, kaip j šeimos nariai, draugai, kolegos žuvo siekiant politinių tikslų smurtinėmis priemonėmis. Žmonės, kurie kovai už savo tikslą skyrė visą gyvenimą, tikrai gali prieštarauti, gintis.
Konflikto paveiktiems žmonėms praeitis niekada nėra tiesiog praeitis.
Tačiau taip pat pastebime pasipriešinimą tokioms idėjoms, kaip „praeitis yra praeitis, reikia gyventi toliau“. Konflikto paveiktiems žmonėms praeitis niekada nėra tiesiog praeitis. Dažnu atveju jiems tai yra kasdienė realybė ir pasakymas, kad tu gali tiesiog tai pamiršti, gyventi toliau ir viską, kas nutiko blogo, palikti praeityje, žmonės, kurie nešioja tuos randus, yra įžeidimas.
Žmonės niekada nepamirš to, ką patyrė. Jie tikrai gali gyventi pilnavertiškus gyvenimus, bet jie niekada nepamirš.
