Praėjus šešiems metams po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, aiškėja vis daugiau detalių apie tai, kad šioje operacijoje dalyvavo ne tik „žalieji žmogeliukai“, bet ir Maskvos patriarchatui priklausantys dvasininkai. Tai LRT RADIJUI patvirtino ir Ukrainos dvasininkai.
Rusijos leidinys „Meduza“ kalbėjo su pačiais dvasininkais, 2014-aisiais vykusiais į Krymą. Viena jų užduočių buvo įtikinti Ukrainos karius sudėti ginklus ir pasiduoti. Leidinys taip pat rašo, kad kai kurios Maskvos patriachatui priklausančios bažnyčios Kryme buvo paverčiamos ginklų sandėliais.
Krymo aneksijoje dalyvavo ne tik dvasininkai, atvykę iš Rusijos, bet ir vietos bažnyčių, priklausančių Maskvos patriarchatui, tarnai. Apie stačiatikių dvasininkų vaidmenį aneksuojant pusiasalį LRT RADIJUI papasakojo karo kapelionas Dmytro Povorotnis.
Jis teigė, kad Maskvos dvasininkų įtaka buvo skleidžiama ne tik Kryme, bet ir skirtinguose Ukrainos miestuose bei miesteliuose.
„Kartą vienos bažnyčios Dnipro mieste skelbimo lentoje pamačiau kažkieno parašytą it laišką, it skelbimą. Jame buvo teigiama, kad Ukraina kaip valstybė neegzistuoja. Esą yra Sovietų Sąjunga ir ji turi sugrįžti. Uždaviau sau klausimą – ar tokie dalykai turi vietą bažnyčioje? O jei turi, tuomet koks gi tos bažnyčios tikslas. Minėta bažnyčia priklausė Maskvos patriarchatui. Anksčiau ir pats ten lankiausi, tačiau daugiau nebėjau. Ėmiau lankytis Ukrainos stačiatikių bažnyčioje. Maksvos patriarchatui priklausantys dvasininkai savo pamoksluose dar iki karo skelbė apie tai, kad Ukraina kaip šalis neegzistuoja, kad ji turi gyventi sąjungoje su Rusija“, – pasakoja kepelionas.
Pasak jo, taip visuomenė buvo ruošiama – kuriama tam tikra politinė, dvasinė aplinka, kurioje Ukrainos gyventojai buvo raginami palaikyti bendros valstybės su Rusija idėja.
Prasidėjus Maidanui, Krymo aneksijai, Maskvos patriarchatui priklausantys dvasininkai savo pamoksluose ėmė skelbti, kad pusiasalio gyventojai turi teisę atsiskirti nuo Ukrainos ir prisijungti prie Rusijos.
Esą kaip savo teisę pareikšti savo valią žmonės turėjo Maidane, taip turi ir Kryme ar Donbase. Tačiau, kaip pastebi D. Povorotnis, Kijevo centre rinkęsi žmonės neragino dalyti šalies ar juolab prijungti jos prie kitos valstybės.
„Kryme ir Donbase iš Rusijos atvežti dvasininkai būtent už tai ir agitavo – už Ukrainos teritorijų prijungimą prie kitos valstybės. Be to, prasidėjus kariniams veiksmams, jie bandė sutrukdyti kariuomenės mobilizavimui teigdami, kad Rytų Ukrainoje vyksta ne karas, o pilietinis konfliktas. Dvasininkai kartojo, kad stojantis į savo šalies gynėjų gretas iš tiesų eina žudyti savo tautiečių. Jie taip kalbėjo, nors jau buvo aišku, kad Kryme yra Rusijos kariuomenė, į Donbasą taip pat atvykę Rusijos kariškiai“, – prisimena D. Povorotnis.
Tačiau ir tai ne pabaiga. Prasidėjus kariniams veiksmams, kurie atnešė pirmąsias žūtis, Maskvos patriarchato dvasininkai Ukrainoje atsisakė juos laidoti.
„Vieną tokį atvejį puikiai prisimenu ir pats. Peskuose žuvus pulko „Dnipro-1“ kariui, jo gimtojo kaimo dvasininkas atsisakė jį palaidoti teigdamas, kad vaikinas dalyvavo „žudant savo brolius“. Palaidoti jį nusprendėme mes“, – kalbėjo karo kapelionas.
Pasak jo, Maskvos patriarchato tarnai nesibodėjo netgi paimti ginklą į ranką.
„Tai nėra paslaptis, apie tokius įvykius pasakojo mūsų kariai, tai taip pat užfiksuota ESBO ataskaitose. Ne kartą šie dvasininkai buvo sulaikyti su ginklais. Teigiama, kad jie būdavo žvalgybininkais, koreguodavo ugnį. Tokių liudijimų daug“, – pasakoja D. Povorotnis.
Tiesa, kapelionas teigia nemanantys, kad visi dvasininkai, priklausantys Maskvos patriarchato bažnyčiai stengėsi pakenkti Ukrainai ar prisidėti prie Krymo aneksijos, karo veiksmų Donbase. Tačiau dariusių tai savanoriškai netrūko.
„Jie turėjo kelių etapų veiksmų planą. Prasidėjus karui, neigti, kad jame dalyvauja Rusija. Visa kaltė buvo verčiama Maidano įvykiams. Kai tai nesuveikė, maždaug 2014 m. rudenį – 2015 m. žiemą, jie pripažino, kad Rusija vis dėlto dalyvauja konflikte. Tačiau tuomet imta kalbėti, kad rusai ir ukrainiečiai yra broliai, todėl konfliktą reikia taikiai užbaigti. Dabar ėmė save vadinti taikdariais“, – kalba D. Povorotnis.
Ukrainos Stačiatikių Bažnyčiai praėjusiais metais gavus autokefaliją, o tuo pačiu ir nepriklausomybę nuo Maskvos patriarchato, šalyje išliko Rusijai pavaldžios bažnyčios. Tačiau jų balsas kiek pritilo. Kai kurie netgi panoro tapti karo kapelionais, tačiau kariuomenėje jų niekas nelaukia. Ukrainos Nacionalinė gvardija dvasininkų, susijusių su Maskva, nė matyti nenori.
Tačiau okupuotuose teritorijose padėtis kitokie. Maskvos patriarchato dvasininkai tiek Donbase, tiek Kryme šventina raketas, kitą karinę ginkluotę.
„Jie ir dabar rūpinasi okupanto kariuomene. Neseniai kalbėjau su vienu dvasininku. Jis man papasakojo įdomią istoriją. 2014 m. vykstant Krymo aneksijai, vieno laivo kapitonas pareiškė pereinantis į rusų pusę. Laive buvęs karo kapelionas tuomet pareiškė esą jei kiti kariai nepadarys to paties, įvykdys mirtiną nuodėmę. Nesakau, kad net ir visi tikintys žmonės priima dvasininko žodžius kaip vienintelę tiesą, tačiau jiems tai svarbu“, – sako karo kapelionas iš Dnipro miesto.
