Italijos šiaurėje esančio Lombardijos regiono kaimeliuose skamba bažnyčių varpai, pranešdami apie dar vieną koronaviruso auką.
Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Voice of America“ originalus kūrinys.
Šiaurės Italijoje ir anksčiau yra buvę epidemijų, kelios, praūžusios 17–18 a., buvo kur kas labiau užkrečiamos, nusinešusios daugiau kaip 300 tūkst. gyvybių, tačiau italai niekuomet negalvojo, kad dar kartą teks stoti į kovą su užkratu, kuris patikrins jų šalies galimybių ribas.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad 60 proc. italų pritaria Vyriausybės paskelbtai izoliacijos politikai, tačiau jau antrą savaitę namuose įkalinti žmonės spėlioja, kiek dar kartų bažnyčios varpai skambins sounare a morto (it. mirties dainą).
Ir kiek dar ilgai gyvenimas šalyje bus visiškai sustojęs dėl virusio, atsiradusio beveik už 9 tūkst. kilometrų esančiame Kinijos mieste, kurio pavadinimo daugelis iki tol net nebuvo girdėję.
Pagrindinė taktika – karantinas
Italijos Vyriausybei, kaip ir jos pirmtakėms ikipramoniniais laikais, teko skelbti karantiną, kuris pirmą kartą buvo panaudotas 14 a. Venecijoje, bandant apsaugoti miestą nuo maro.
Karantinas yra pagrindinė kovos su šia infekcija taktika, be kurios taip pat taikoma izoliacija, sanitariniai kordonai ir kraštutinės visuomenės socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės. Kol nėra vakcinos ar bent veiksmingų medicininių priemonių tiems, kam pasireiškė sunkiausia ligos forma, nei Italija, nei jos kaimynės ar Jungtinės Valstijos nelabai ką daugiau gali padaryti.
Italijos miestuose pasirodė ranka rašyti plakatai: „Viskas bus gerai“. Tačiau daugelis nerimauja, kiek gi truks karas su šiuo nematomu žudiku ir kokios bus jo ilgalaikės pasekmės jų ir jų šalies gyvenime.
Ir jie ne vieninteliai Europoje, užduodantys šį klausimą.
Negailestingos pasekmės?
Panašu, kad šios gąsdinančios, surrealistinės, gyvenimo ritmą suardžiusios situacijos, vadinamos didžiausiu iššūkiu visuomenės sveikatai nuo 1918 m. kontinentą nusiaubusio ispaniškojo gripo, pasekmės bus negailestingos.
Istorikų teigimu, iš praeities galima pasimokyti ne tik apie karantiną, bet ir apie tai, kokį ilgalaikį pėdsaką visuomenėje palieka infekcinių ligų protrūkiai. Pasak jų, maras ir kitos epidemijos jau ne kartą yra keitusios įvairių šalių veidą, lėmusios politinius posūkius, prisidėjusios prie nestabilumo, lėtinusios ekonominį augimą ir keitusios socialinius santykius.
„Maras sukėlė šoką Italijos ekonomikai ir galbūt yra atsakingas už šalies santykinį atsilikimą nuo kur kas toliau pažengusių Šiaurės Europos valstybių,“ – savo darbe apie 17 a. siautusios epidemijos poveikį rašo italų istorikas Guido Alfani.
Anot istoriko Tomo Jameso, Anglijoje viduramžiais siautusi Juodoji mirtis nusiaubė šalį, jos padariniai buvo juntami žemės ūkyje, religijoje, ekonomikoje ir net socialinių klasių formavimesi.
„Viduramžių Britanija pasikeitė neatpažįstamai,“ – 2017 m. komentare BBC rašė jis. Istorikai mano, kad epidemija netgi paspartino feodalinės santvarkos žlugimą.
Kai kurie istorikai teigia, kad dešimtis milijonų žmonių visame pasaulyje, įskaitant ir 500 tūkst. amerikiečių, pražudęs ispaniškasis gripas taip pat paveikė istorijos eigą – gali būti, kad jis netgi padėjo Vakarų sąjungininkėms laimėti Pirmąjį pasaulinį karą. Taip manė ir vokiečių generolas Erichas Ludendorffas, po daugelio metų teigęs, kad gripas atėmė iš jo pergalę.
O ispaniškąjį gripą tyrinėjusi britų žurnalistė Laura Spinney 2017 m. pasirodžiusioje knygoje „Blyškusis raitelis“ (angl. „Pale Rider“) netgi teigia, kad jis turėjo įtakos ir taikai. Be kitų dalykų L. Spinney rašo, kad gripas galėjo nulemti insultą, kurį JAV prezidentas Woodrows Wilsonas patyrė, kovodamas su šia virusine infekcija.
„Šis insultas paliko neišdildomą žymę tiek W. Wilsono gyvenime (kairė jo kūno pusė liko paralyžiuota), tiek ir pasaulio politikoje,“ – rašo L. Spinney. Negaluojančiam JAV prezidentui nepavyko įtikinti Kongreso prisijungti prie Tautų Sąjungos.
Kuo baigsis neaišku
Istorikai ir rizikos analitikai įspėja, kad nors ir neaišku, kaip baigsis COVID-19 protrūkis, kiek bus mirusių, kiek tai atsieis ekonomikai ir kaip atskirų šalių vyriausybėms pasiseks ar nepasiseks suvaldyti situaciją, akivaizdu, kad šis protrūkis paliks neišdildomą žymę.
Skaudžiausi ankstesnių epidemijų padariniai buvo po jų kilusios demografinės krizės – didelis mirtingumas, nulėmęs socialinius neramumus ir darbo jėgos trūkumą. Net ir pačios pesimistiškiausios prognozės nenumato, kad po koronaviruso protrūkio galėtų kilti demografinė krizė.
Tačiau ekonomikos sulėtėjimas turės ilgalaikių padarinių, galbūt sukels recesiją ar depresiją, kurios gali iššaukti politinius pokyčius.
„Nors iššūkiai sveikatos priežiūros sistemai ir ekonominės pasekmės gali būti labai sudėtingos, sunkiausia numatyti politinius padarinius, kurie greičiausiai truks ilgiausiai, – sako „Zurich Insurance Group“ Tvarumo rizikos vertinimo vadovas Johnas Scottas. – Rinkėjai gali neatleisti politikams, tinkamai neatlikusiems savo pagrindinės funkcijos – apsaugoti savo šalies piliečius.“
Visoje Europoje politiniams lyderiams ir valdančiosioms partijoms, nepriklausomai nuo jų išpažįstamos ideologijos, dėl pandemijos ir su ja susijusios ekonomikos sulėtėjimo rizikos gali tekti atsisveikinti su savo postais, jei rinkėjai manys, kad jie savo darbą atliko prastai.
Daugeliui jau teko keisti nusistovėjusį politikos kursą. Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Johnsonas, pirmadienį pateikęs didžiausių pasikeitimų nuo Antrojo pasaulinio karo kasdieniame britų gyvenime sąrašą, per pastarąsias keletą dienų ne kartą 180 laipsnių kampu keitė savo politiką.
Šią savaitę jis pakeitė nusistatymą koronaviruso protrūkio atžvilgiu, įsiklausęs į Londono imperinio koledžo ekspertų teiginį, kad nesiėmus izoliacijos strategijų, aukų skaičius gali siekti net 250 tūkst.
Nesutarimai dėl sienų
Europoje valstybės narės nesutaria su Briuseliu dėl sienų kontrolės. Europos Sąjunga primygtinai reikalavo, kad šalių vyriausybės neuždarytų sienų ir nekliudytų laisvam žmonių judėjimui vadinamojoje Šengeno zonoje.
Praėjusią savaitę Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen įspėjo, kad „kiekviena valstybė narė turi prisiimti visą atsakomybę, o visa ES turi būti ryžtinga, koordinuojama ir vieninga.“
Niekas į jos patarimą neįsiklausė – valstybės narės visame kontinente viena po kitos uždarė savo sienas.
Yra manančių, kad nugalėjus virusą ar jam pačiam išsisėmus, besienis Šengeno erdvės režimas nebebus atkurtas ta pačia apimtimi, kokia veikė iki šiol.
Bene labiausiai viruso paliesto Veneto regiono gubernatorius Luca Zaia žurnalistams sakė, kad Europos besienė zona traukiasi, „tiesiog mums kalbantis“.
„Šengenas nebeegzistuoja, – sakė jis. – Jį prisiminsime tik iš istorijos vadovėlių.“
Jis ir kiti įsitikinę, kad krizei gilėjant, valstybės narės imsis ir kitų vienašališkų veiksmų, taip sudarydamos pagrindą nacionalinės politikos fragmentacijai, kuri suardys Europos vienybę ir atitolins Europos federalizmo idėją.
Praėjusią savaitę žurnale „The Economist“ buvo rašoma, kad koronavirusas sužais globalizaciją smerkiančių ir dėl nacionalinių valstybių silpnėjimo apgailestaujančių populistų naudai.
Tačiau kiti analitikai teigia, kad COVID-19 gali turėti atvirkštinį poveikį – paskatinti daugiašalius santykius ir dar didesnį tarpvalstybinį solidarumą, panašiai kaip ispaniškasis gripas paskatino visuomenės sveikatos institucijų ir tarptautinių sveikatos priežiūros agentūrų kūrimą.
Kaip vyksta kova su virusu yra vienas dalykas. Kitas dalykas – kaip Europai pavyks įveikti po to numatomą ekonominį nuosmukį ir paskolų krizę.
Tai taip pat turės įtakos atskirų valstybių ir viso žemyno politikai, panašiai kaip 2008 m. krizė sutrukdė vyraujančioms partijoms įsitvirtinti Europos politikoje.
