Lietuva ir Latvija atkūrusios nepriklausomybę per 3 dešimtmečius sugebėjo pasiekti neįtikėtinai daug, nors kartais to tinkamai neįvertina. Šiandien kartais konkuruojančios valstybės neišsprendžia su Astravo AE susijusių klausimų, kurie bus keliami ir per Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos vizitą Rygoje, išskirtiniame interviu LRT RADIJUI sako Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius.
Pokalbyje ministras aptarė Astravo AE klausimus, Baltijos valstybių saugumui kylančius iššūkius ir pasidalino prisiminimais dienos, kai Latvija paskelbė atkurianti savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
– Kokias didžiausias saugumo grėsmes matote dabar?
– Šią akimirką kai kalbame, manau yra viena problema, kuri visiems kelia nerimą, tai koronaviruso plitimas. Žinoma, jis daro įtaką sveikatos sistemai, žmonių saugumui, dabar kalbame kokių priemonių imtis, kad plitimas būtų suvaldytas, kaip galime bendradarbiauti su žmonėmis, ypač tais, kurie grįžo iš rizikos zonų.
Tačiau jei kalbame apie saugumą platesne prasme, tai manau, kad tos grėsmės išlieka panašios: hibridinės grėsmės, informacijos ir dezinformacijos kampanijos, netikros naujienos.
Antradienį apie visą tai diskutavome vadinamajame „Bukarešto devyneto“ susitikime ir kartu kėlėme klausimus apie karinį saugumą. Nors ir turime būti pasiruošę, tačiau manau, kad karinės invazijos grėsmė maža, ypač dėl tų priemonių, kurių imtasi po Krymo okupacijos 2014-siais, po Donbaso įvykių.
Žinoma, yra kur dar reikia pasistengti, ir tai buvo aptarta, bet didžiąja prasme hibridinės grėsmės yra didžiausios šią akimirką.
– Užsiminėt apie NATO, paskutiniu metu Jungtinės Valstijos daug dėmesio skiria agitavimui skirti 2 proc. nuo BVP gynybai. Tiek Latvija, tiek Lietuva, tai jau daro. Tačiau kaip į tai reaguoja gyventojai, juk tuos pinigus galima būtų paskirstyti, tarkim, švietimui?
– Didžioji dalis žmonių palaiko sprendimą didinti gynybos biudžetą. Žinoma, visada turėsim tų, kurie kels klausimus dėl to, ar tų pinigų nereikėtų išleisti kitur, tačiau tikrai negirdėjau stiprios opozicijos dėl gynybos biudžeto didinimo.
Net ir per mūsų rinkimų debatus, šis klausimas nebuvo kritikuojamas politinių partijų ar politikų, žinoma, yra mažesnių partijų, kurios tai daro, tačiau tai politinės jėgos, nesurenkančios balsų. Net jei ir pažiūrėtumėm į mūsų biudžeto debatus, per juos Vyriausybė nėra kritikuojama dėl gynybos biudžeto.
Žinoma, žmonės norėtų, kad daugiau skirtumėme sveikatos sistemai, švietimui, kultūrai, keliams ar infrastruktūrai, tačiau ne saugumo sąskaita.
– Minėjote netikras naujienas, propagandą. Latvija turi nemenką rusų mažumą, į kuriuos neretai ir yra nukreipiama ta propaganda. Ar tai keli grėsmių ir kaip su tuo kovojate?
– Iš dalies esame labai panašioje situacijoje kaip ir Lietuva, todėl receptai panašūs. Žinau, kad Lietuvoje veikia portalas „Demaskuok“. Pas mus yra žurnalistų, kurie panašiai tikrina faktus.
Vyksta žiniasklaidos raštingumo kampanijos, kur aiškiname, kad ne viskas, ką perskaitote ar kuo dalijatės, yra tiesa. Aiškiname, kad faktų tikrinimas prasideda nuo vartotojo. Baltijos šalys šiuo klausimu labai glaudžiai bendradarbiauja, prie mechanizmų įdiegimo prisideda ir Europos Sąjunga.
Yra vienas atvejis, kai žmogus, kuris skelbė absoliučiai klaidingą informacija apie parduotuvės griūtį Rygoje, lėktuvų katastrofas, visiškai beprotiškas istorijas, buvo suimtas ir jo laukia baudžiamasis procesas. Žmonių atsakomybė juos drausmina.
Taip pat reikia stiprinti tradicinę žiniasklaidą, investuojame į nacionalinį transliuotoją, žinoma, žurnalistai sako, kad nepakankamai. Stengiamės, kad nacionalinis transliuotojas būtų kuo labiau nepriklausomas, stipriname tiriamąją žurnalistiką. Žinoma, dar reikia stengtis, tačiau judame ta linkme.
Taip pat daug dėmesio skiriame ir Rusijos propagandai, jos kanalams. Tikriname, ar tie žmonės, kurie naudoja dezinformacijos mechanizmus, nepažeidžia įstatymų. Pavyzdžiui, neseniai su Estija atlikome bendrą „Sputnik“ žinių tyrimą, nes jo savininkas ir influenceris yra įrašytas į Europos Sąjungos sankcijų sąrašus. Taigi vyksta ir tai. Labai ilgas atsakymas, tačiau nėra vieno įrankio, visi mums pasiekiami, turėtų būti naudojami.
– Kaip manote, ar Lietuva ir Latvija labiau draugai, ar varžovai?
– Mes esam broliai ir seserys. Ir geri draugi, geri kaimynai, ir kaip geri kaimynai, kartais ir varžovai.
– Negaliu nepaklausti apie Baltarusijos Atominę elektrinę. Iš Latvijos paskutiniais mėnesiais gavome dviprasmiškų žinučių, vieni sako, kad pirksite elektrą, kiti, kad ne, nepirksime. Turint galvoje, kad Astravas taip arti mūsų, prisimenant ir Černobylio istoriją, kokia vis dėlto yra Latvijos pozicija?
– Mums visada kėlė nerimą atominės jėgainės saugumas. Tačiau, kartu suprantame, kad, nepaisant to, ši elektrinė bus pastatyta ir, kad ji veiks.
Mūsų pozicija visada buvo palaikyti Lietuvą, kai ji kels klausimus dėl saugumo ir tai darysime bendraudami su Baltarusijos vadovybe, aš asmeniškai praėjusią liepą buvau susitikęs su prezidentu Lukašenka, vyko derybos su užsienio reikalų ministru ir premjeru, visais šiais atvejais tas nerimas ir saugumo klausimai buvo keliami.
Mes visada taip pat sakėm, kad ir Latvija yra arti atominės elektrinės, ypač rytinė šalies dalis. Kitas dalykas – manau, kad šiuo klausimu esame labai emocionalūs ir nesuprantame tikrojo vaizdo, kai kalbame apie baltarusiškos elektros pirkimą ar nepirkimą.
Pažiūrėkit į žemėlapį, kaip tas tiekimas paskirstytas. Negalime pirkti elektros tiesiogiai, ne per Lietuvą. Taip, mes turime sieną su Baltarusija, tačiau nėra galimybių perkelti tą elektrą. Šiuo metu mąstome, kokių priemonių imtis, ir visos trys Baltijos valstybės diskutuoja, kaip kompensuoti energijos deficitą, jei Lietuvos sprendimas įsigalios, o jis, beje, nebuvo bendras, su mumis nebuvo konsultuojamasi.
Tikimės, kad iki 2025-ųjų, sinchronizuosime savo elektros tiekimą su Europos Sąjunga ir tada šios problemos nebeliks. Tačiau iki tol, reikia spręsti sunkumus, kuriuos matome, kompensuoti elektros trūkumą. Žinome, kad yra galimybė elektrą pirkti iš Rusijos, Lietuva jau nemažai jos perka iš Kaliningrado.
Reikia atsižvelgti ir į Latvijos vidaus politiką, dėl visai neseniai priimtų įstatymų, dėl kompensacinių mechanizmų ekologiškos energijos tiekimui, pakilo elektros kainos. Dėl to tiek žmonėms, tiek politikams tai jautrus klausimas, jei bus imtasi dar papildomų sprendimų, tai dar gali dar pakelti elektros kainas. Taigi, tai labai kompleksinis klausimas.
– Lukašenka žada lankytis Latvijoje, gal tai puiki proga dar kartą kelti tuos klausimus?
– Taip, išties Lukašenkos vizitas suplanuotas balandžio 3-ąją, tačiau kaip ir sakiau, mes ir aš saugumo klausimus ne kartą esu kėlęs. Lukašenkos atsakymas yra labai aiškus: aš žinau ką reiškia Černobylis, žinau, kokie svarbūs yra žmonės ir darau viską, kas įmanoma, kad atominė elektrinė būtų saugi.
Mano nuomone, tai reikia daryti su aukščiausio lygio standartais ir tarptautinių ekspertų patikromis. Jo atsakymas yra – aš pasiruošęs. Tačiau, kas yra labai svarbu, kad mes ir toliau bendradarbiautumėme, ir labai sveikinčiau, jei Baltarusija ir Lietuva ir toliau megztų ryšius, bet kokio lygio.
Manau, kad tik su tiesioginiu politiniu dialogu, ar jis būtų tarp Latvijos ir Baltarusijos ar Lietuvos ir Baltarusijos, gal ir trišalis, ar įtraukiant ir Europos Sąjungą, galim užtikrinti, kad viskas vyksta saugiai. Mes nuolat keliame šiuos klausimus, tai darome. Taigi ir per šį susitikimą atominės elektrinės klausimas bus mūsų darbotvarkėje.
– Švenčiame nepriklausomybės atkūrimą, Latvija irgi netrukus tai minės. Kaip manot, ko tiek mes, tiek jūs per tuos trisdešimt metų išmokome?
– Pirmiausia, manau, kad kartais nevertiname, kiek daug pasiekėme ir padarėme. Žinau, kad abi šalys yra labai panašios, dažnai esame labai kritiški, viska kvestionuojame ir kartais nevertiname, kokį kelią nukeliavome jūs nuo 1990-ųjų kovo 11-osios, mes nuo 1990 gegužės 4-osios.
O šis kelias buvo nepakartojamas, mes esame NATO ir Europos Sąjungos narės, esame dalis Vakarų pasaulio, grįžome į tą vietą, kur priklausėme iki 1940-ųjų. Taip, daug teko ir iškentėti, kartais dėl savo pačių klaidų, kartais per didelių lūkesčių, kurie gal ir buvo per aukšti, bet tai juk dalis žmogiškumo.
Taip, mūsų iššūkiai labai panašūs, pavyzdžiui, didelė emigracija. Labai svarbu padėkoti žmonėms, kurie prieš daugiau kaip trisdešimti metų buvo drąsūs ir pradėjo Sąjūdžio judėjimą Lietuvoje, ar „Latvijas Tautas Frontas“ Latvijoje, jie išties nebijojo kovoti dėl nepriklausomybės, tikrai turėjo iškentėti labai sunkius laikus. Ypač tokį, kaip 1991-ųjų sauso įvykiai Lietuvoje arba mūsų atveju Barikada Rygoje, kur taip pat netekome gyvybių.
Žinome laisvės kainą, tačiau turime prisiminti, kad ji neturi būti savaime suprantama. Kiekviena karta turi prisiminti tai, kai kovoja dėl savo laisvių. Mano didžiuliai sveikinimai mūsų broliams ir sesėms iš Lietuvos, noriu akcentuoti tai, kad jei kartais ir dėl ko nors nesutarėme, bet vis dėlto dažniausiai buvome vieningi ir tai turime tęsti.
– Ar prisimenate tą dieną, kai Latvija paskelbė savo nepriklausomybę?
– Taip, tai buvo gegužės 4-ąją, 1990-siais. Buvo šilta mūsų standartais, dar nebuvo klimato kaitos. Aš buvau dešimtokas. Tą dieną nėjome į mokyklą ir visi buvom prilipę prie televizorių. Beje, Latvijos ambasadorius Lietuvoje tada buvo parlamentaras ir dalyvavo balsavime.
O mes visi skaičiavom tuos balsus kartu, prie televizoriaus ekranų. Reikėjo 134 už, ir kai tą skaičių perkopėme, visų nuotaika pradėjo keistis, nudžiugome. Aš tada buvau ne Rygoje, o Jūrmaloje, ten gyvenau. Pamenu išėjau į lauką ir pradėjau dairytis, ką reiškia būti nepriklausomam ir laisvam.
Tai buvo didis jausmas, nors niekas nepasikeitė. Tada žinoma atėjo tamsesnis laikotarpis, 1991-ųjų sausis, Rugpjūčio pučas, suvokimas, kad bus daug sunkumų. Tačiau gegužės 4-osios jausmas, kad parlamentas nubalsavo, kad nėra kur gręžiotis, kad būsime laisvi, visiškai ne racionalus, o emocinis išgyvenimas, tai buvo ypatingas jausmas.
Iki šiol prisimenu tą jausmą ir tą pirmą pasivaikščiojimą svarstant, ką reiškia būti nepriklausomam ir laisvam, ir tą nuostabą, kad niekas nepasikeitė, medžiai tokie patys, pastatai irgi.
