Tartu universiteto surengtoje konferencijoje ginekologė Made Laanpere teigė, kad apie seksualinius nusikaltimus Estijoje pranešama rečiau nei tai vidutiniškai daroma kitose Europos Sąjungos šalyse, rašo ERR.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) seksualinį smurtą apibrėžia kaip bet kokį smurtu ar prievarta atliekamą seksualinį veiksmą arba bandymą tą veiksmą atlikti. Į šį apibrėžimą taip pat įeina nepageidaujamos seksualinio pobūdžio pastabos ar išpuoliai, su prekyba žmonėmis seksualinio išnaudojimo tikslais susiję veiksmai ar bet kokie prieš asmens seksualumą nukreipti prievartiniai bet kokio asmens, nepriklausomai nuo santykio su auka ir aplinkos, atliekami veiksmai.
2014 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 40 tūkst. moterų įvairiose ES šalyse, duomenys rodo, kad 13 proc. vyresnių nei 15 metų amžiaus Estijos moterų, t. y. kas aštunta moteris šalyje, yra patyrusios seksualinę prievartą. Reta iš jų yra kreipusis į policiją ar sveikatos priežiūros specialistus pagalbos, rašo ERR.
Tyrimo metu nustatyta, kad 54 proc. seksualinio smurto aukų Estijoje nesikreipia pagalbos (atitinkamas Europos Sąjungos vidurkis siekia 39 proc.). Kai kitose Europos valstybėse į policiją kreipiasi 15 proc. nukentėjusiųjų, o į sveikatos priežiūros specialistus – 34 proc., Estijoje šie skaičiai atitinkamai yra 10 ir 23 procentų.
Kaltina aukas
Nedidelį užregistruotų seksualinio smurto atvejų skaičių galbūt lemia Estijoje paplitusi aukos kaltinimo kultūra. Visuomenės nuomonės tyrimų centro „TNS Emor“ 2014 m. atliktas tyrimas parodė, kad pusė visų apklaustųjų Estijoje, nepriklausomai nuo lyties ir tautybės, dėl patirto smurto kaltina prievartos aukas, rašo ERR.
Seksualinio pobūdžio užpuolimas yra netikėtas, savavališkas ir nenuspėjamas. Neurobiologinės reakcijos sufleruoja aukai, kad reikia priešintis ir bėgti, tačiau seksualinio smurto atveju esant nelygiam jėgų santykiui, pabėgimas dažniausiai yra neįmanomas, o priešinimasis neveiksmingas. Vos keletui moterų pavyksta sėkmingai apsiginti nuo užpuoliko.
Tyrimai rodo, kad apie 80 proc. seksualinės prievartos aukų nesipriešina, įsijungus ekstremaliems išgyvenimo mechanizmams, sukeliantiems toninį nejudrumą, kuris pasižymi sulėtėjusiu širdies darbu, skeleto raumenų hipotenzija ir atsiribojimu.
Dėl šios priežasties seksualinio smurto aukos gali aiškiai neprisiminti užpuolimo, jis gali atrodyti fragmentiškas, todėl kartais jų liudijimai teismo procese yra laikomi nepatikimais. Labai svarbu, kad su tokiomis bylomis dirbantys pareigūnai būtų informuoti apie šiuos veiksnius, rašo ERR.
Nuo pirmo asmens, užmezgusio kontaktą su seksualinės prievartos auka, priklauso, ar ji pasuks gijimo link, ar dar kartą taps auka.
Seksualinis smurtas aukai padaro tiek fizinės, tiek ir psichologinės žalos. Teigiama, kad sveikatos problemos paūmėja, jei ji neturi galimybės su kuo nors pasišnekėti apie patirtą smurtą.
Dažniausiai seksualinio smurto aukos susiduria su tokiomis sveikatos problemomis kaip depresija, nerimas, panika, miego sutrikimai ir fobijos. Aukos taip pat gali būti patyrusios kūno, pirmiausia, genitalijų, sužalojimų, seksualinė prievarta gali baigtis nepageidaujamu nėštumu ar užsikrėtimu lytiniu keliu plintančia liga, rašo ERR.
Apie 50 proc. aukų pasireiškia potrauminio streso sindromas, o tikimybė, kad bus juntamas neigiamas psichologinis poveikis išauga tuomet, kai patirto smurto faktas yra ignoruojamas arba sumenkinamas, kai auka kaltinama dėl patirtos prievartos arba kai jos liudijimas yra laikomas nepatikimu.
