Pasaulyje

2020.02.27 09:09

Andrejus Sanikovas. Lukašenka vėl meluoja Lietuvai ir Vakarams

Andrejus Sanikovas2020.02.27 09:09

Nepaisant grįžusio susidomėjimo Minsku, Lietuva ir Vakarai turėtų pasisaugoti Baltarusijos švytuoklės svyravimo, rašo baltarusių politikas ir opozicionierius Andrejus Sanikovas. 

Baltijos regionas iš arti. LRT.lt pristato ekspertų nuomones apie regiono politiką. Visas publikacijas galite skaityti ir anglų kalba.

Vėl išaugusio Vakarų susidomėjimo Baltarusija priežastis – tariamas Aliaksandro Lukašenkos konfliktas su Kremliumi dėl energijos tiekimo ir kainų, taip pat ir dėl Maskvos siūlomos „glaudesnės“ abiejų šalių integracijos.

Vakarai šį konfliktą vertina kaip rimtą Baltarusijos ir Rusijos valdovų nuomonių išsiskyrimą ir įžvelgia šioje situacijoje galimybę patraukti A. Lukašenką tolyn nuo Kremliaus ir arčiau Vakarų.

Panašios pastangos praeityje visuomet baigdavosi nesėkme.

Konfliktas dėl energijos tik dar labiau papildo seną argumentą apie „pasikeitusią geopolitinę situaciją“, naudojamą režimui remti. Dėl šios priežasties Jungtinės Valstijos pasiūlė tiekti A. Lukašenkai naftą, o ES priklausančios Baltarusijos kaimynės Lietuva, Latvija ir Lenkija pareiškė esančios pasiruošusios padėti su naftos pervežimu ir pristatymu.

Tarptautinė žiniasklaida ėmė su užuojauta rašyti apie Baltarusiją, jos ilgametį diktatorių nušviesdama kaip Baltarusijos nepriklausomybės nuo Kremliaus gynėją.

Panašu, kad A. Lukašenkos propaganda puikiai veikia, nes į Baltarusiją visi žvelgia kaip į nukentėjusią nuo Rusijos spaudimo dėl naftos ir dujų.

Rusijos energijos ištekliai neša Lukašenkai pelną

Vidaus naudojimui Baltarusijai reikia ne daugiau kaip 7 mln. tonų naftos per metus, o likęs pigios iš Maskvos gaunamos naftos kiekis – iki 17 mln. tonų per metus – perdirbamas ir parduodamas Vakarams už didesnę kainą.

Manoma, kad pelno marža keliauja tiesiai į valstybės biudžetą, tačiau kai kurie stebėtojai atkreipia dėmesį ir į asmeninę paties režimo gaunamą naudą.

Štai dėl ko A. Lukašenka taip užsispyrusiai siekia, kad ši pelninga schema ir toliau funkcionuotų.

Panašų triuką jis yra sugalvojęs ir su dujų kaina. Jo tikslas – pigiau nei rinkos kaina gauti dujų iš Rusijos, o tada šalies viduje parduoti jas beveik dvigubai brangiau.

Taigi konfliktas tarp Rusijos ir Baltarusijos visiškai nesusijęs su nutrauktu energijos išteklių tiekimu Baltarusijai. Jis tiesiog atspindi A. Lukašenkos norą tęsti anksčiau taikytą schemą, leidžiančią jam kasmet surinkti nemažą dalį šalies biudžeto pajamų.

Nenuneigsi, kad Kremlius siekia pasinaudoti A. Lukašenkos ekonominiu nepajėgumu ir spausti jį link dar didesnės priklausomybės nuo Maskvos ar net abiejų valstybių susijungimo.

Tačiau tai neturėtų užgožti laisvos ir demokratinės Baltarusijos idėjos vietoje Maskvos kontroliuojamo režimo.

Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda buvo teisus sakydamas, kad jo šalies noras pasiūlyti Baltarusijai alternatyvių energijos tiekimo šaltinių, leidžia A. Lukašenkai kalbėtis su Vladimiru Putinu kaip su lygiaverčiu partneriu.

Visgi Vakarų parama Baltarusijai turi būti gerai pasverta. Kol kas visos demokratinio pasaulio geros valios apraiškos buvo A. Lukašenkos panaudotos kaip koziriai derybose su Maskva.

Baltarusijos švytuoklė tarp Rytų ir Vakarų

Visa ši situacija primena jau ne pirmą kartą matomą Baltarusijos švytuoklę, kuomet A. Lukašenkos režimas apsimeta linkstantis į Vakarus, kad išpeštų daugiau pinigų iš Rusijos. O tada vėl grįžta į Maskvos pusę ir prisiekinėja amžiną ištikimybę.

Ir, panašu, kad kiekvieną kartą Vakarai svyruoja kartu su A. Lukašenka, nesiedami savo siūlomos paramos, nei su žmogaus teisėmis, nei su pagrindinėmis laisvėmis Baltarusijoje.

Toks pat švytuoklės principas veikia ir kalbant apie rusišką energiją.

Žiniasklaida dabartinį A. Lukašenkos ir V. Putino konfliktą bando nušviesti kaip kažką ypatingo, kažką, ko dar nėra buvę, ir daro išvadą, kad dviejų diktatorių santykiai jau niekuomet nebebus tokie kaip anksčiau.

Tačiau ji pamiršta, kad ginčai dėl energijos išteklių įsižiebia nuolat, o kartais, kaip 2007 m. ar 2017 m., perauga ir į rimtesnius konfliktus.

V. Putinas ir A. Lukašenka nepamilo vienas kito nuo pat pirmojo judviejų susitikimo dešimtajame 20 a. dešimtmetyje.

Tačiau abu jie turi savų interesų, kuriuose privalo ginti – ir tai nėra jų atstovaujamų valstybių interesai. Todėl visai nenuostabu, kad galų gale jie vėl sėkmingai susitaria tarpusavyje, dar kartą nustumdami Vakarus į šoną.

Vakarai neskuba įvesti sankcijų

10-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vakaruose vyko diskusijos dėl dvejopos politikos Baltarusijos atžvilgiu, primenančios Vakarų politiką Rytų Europos valstybių klausimu 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiuose.

Tuo metu Vakarai buvo užmezgę santykius su komunistinėmis tų valstybių vyriausybėmis, tačiau daug dėmesio skyrė žmogaus teisėms ir nevengė įvesti sankcijų, kai šios būdavo pažeidžiamos.

Akivaizdu, kad Baltarusijos atveju, Vakarai nenoriai kalba apie sankcijas. Tiesą pasakius, realių sankcijų šiai valstybei niekada nėra buvę, išskyrus vizų apribojimus keliems oficialiems asmenims.

Visgi režimas turėtų būti labiau spaudžiamas vykdyti savo paties įsipareigojimus žmogaus teisių klausimais, daugiau paramos turėtų sulaukti Baltarusijos demokratinės srovės ir jėgos.

Po Lietuvos ir JAV atstovų vizitų sulaikyti anarchistai

Labai svarbu, jog vasario mėnesį Baltarusijoje apsilankę JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius iškėlė žmogaus teisių klausimą ir susitiko su žmogaus teisių gynėjais bei opozicijos atstovais.

Tačiau praėjus vos savaitei po jų vizito, du jauni anarchistai – Mikita Jamialianovas ir Ivanas Kamaras sulaukė įspūdingų 7 metų laisvės atėmimo nuosprendžių už tai, kad išreiškė solidarumą su savo draugu. Taip pat tęsiasi represijos prieš taikius protestuotojus.

Teismas nustatė, kad vieno tokio protesto metu padaryta žala nesiekia ir vieno dolerio.

Tai yra įprastas Baltarusijos režimo elgesys – vos tik Vakarai sušvelnina savo poziciją ir parodo norą bendrauti su A. Lukašenka, represijos Baltarusijoje tampa gerokai nuožmesnės.

Gerai būtų, kad Vakarai nepamirštų ankstesnių nepasisekusių bandymų suartėti su A. Lukašenkos režimu, pirmiausia, aišku, 2010 metais.

Tais metais A. Lukašenka buvo pelnęs nemenką Vakarų pasitikėjimą, ypač trijų Baltarusijai svarbiausių Europos valstybių – Lietuvos, Vokietijos ir Lenkijos.

2010 m. prezidento rinkimų išvakarėse Lenkijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministrai ir Lietuvos prezidentė apsilankė Baltarusijoje, kur susitiko su A. Lukašenka ir opozicijos atstovais.

Jie priėjo išvadą, kad galima pasitikėti A. Lukašenkos siekiu suartėti su Europa ir kad jį neva remia didesnė dalis Baltarusijos gyventojų.

Šios išvados buvo grįstos tuo, ką delegacijos išgirdo iš paties A. Lukašenkos ir jo aplinkos žmonių.

Iškilūs Europos politikai neįsiklausė į opozicijos teiginius, kad jis nėra populiarus ir gali panaudoti jėgą prieš rinkimų naktį vyksiančias taikias demonstracijas.

Visi puikiai atsimena, kas įvyko tą rinkimų naktį, – brutaliausias taikios demonstracijos išvaikymas ir ilgi griežtų represijų metai po to.

Šiais prezidento rinkimų metais situacija dar nepalankesnė A. Lukašenkai ir dar palankesnė pokyčiams.

Būtų gerai, jei Vakarai kartu su baltarusiais čia įžvelgtų demokratizacijos, o ne dar vienos A. Lukašenkos valdymo kadencijos galimybę.

Nėra prasmės padėti diktatoriui svyruoti švytuoklę. Ji nesusijusi su laikrodžiu ir jos svyravimas neturi jokio poveikio laikrodžio rodyklėms.

Jos tiesiog nejuda – laikas Baltarusijoje seniai sustojęs.

Andrejus Sanikovas yra Baltarusijos politikas ir visuomenės veikėjas, fondo „European Belarus Foundation“ vadovas. A. Sanikovas kandidatavo 2010 m. Baltarusijos prezidento rinkimuose ir užėmė antrą vietą pagal surinktų balsų procentą.

Po protestų dėl rinkimų rezultatų klastojimo jis buvo kalinamas Minsko KGB areštinėje – organizacija „Amnesty International“ pripažino A. Sanikovą sąžinės kaliniu. Intensyvėjant tarptautinės bendruomenės spaudimui, po 16 mėnesių jis buvo paleistas iš kalėjimo. Šiuo metu A. Sanikovas gyvena užsienyje, tačiau savo veiklą tęsia. Jo straipsniai publikuojami tokiuose laidiniuose kaip „Foreign Policy“, „The Guardian“, „The Washington Post“ ir kt.