Pasaulyje

2020.03.22 20:36

Nuo Antrojo pasaulinio karo žiaurumų bėgantys lenkai prieglobstį rado Afrikoje

LRT.lt 2020.03.22 20:36

Tūkstančiai europiečių Antrojo pasaulinio karo metu ieškojo prieglobsčio Afrikoje – tarp jų buvo nemažai lenkų, rašo „Deutsche Welle“. Atlikęs lenkų kilmės savo protėvių klajonių tyrimą, kanadietis kino režisierius pristato dokumentinį filmą.  

Kai vos 20 metų sulaukęs kanadietis Jonathanas Durandas pirmą kartą nuvyko į Afriką, jis patyrė keistą jausmą, tarsi būtų grįžęs namo – jaunam baltajam vyrui tai pasirodė labai neįprasta.

J. Durandas ne iš karto suprato, kodėl Afrika jam pasirodė tokia artima.

Antrojo pasaulinio karo metu ir jam pasibaigus jo lenkų kilmės močiutė Kazia Gerech gyveno pabėgėlių stovykloje, įsikūrusioje dabartinės Tanzanijos teritorijoje – jos pasakojimai apie Kilimandžaro papėdėje praleistas vaikystės dienas ilgam įsirėžė į būsimo režisieriaus atmintį, rašo „Deutsche Welle“.

„Kai močiutė lenkė pasakoja, kaip vyko į safarį ant aukščiausio Afrikos kalno, vaiko vaizduotė norom nenorom sužadinama,“ – pasakojo jis, kalbėdamas su „Deutsche Welle“.

Istoriją studijavęs J. Durandas stebėjosi, kodėl tiek mažai žinoma apie prieglobsčio Afrikoje ieškojusius lenkus – jo profesorius nebuvo girdėjęs apie lenkų pabėgėlių stovyklas šiame kontinente.

„Tada pats ėmiausi tyrimo,“ – prisimena režisierius.

Močiutės liudijimai apie gyvenimą mažame Tengeru miestelyje Tanzanijos šiaurėje paskatino filmo kūrėją leistis į emociškai sudėtingą devynerių metų trukmės kelionę, nuvedusią į Rytų Europą, Artimuosius Rytus ir Afriką.

Jos rezultatas – filmas „Atmintis yra mūsų tėvynė“ (angl. „Memory is our Homeland“) – 2019 m. Tarptautiniame Monrealio filmų festivalyje pelnė publikos simpatijų prizą, rašo „Deutsche Welle“.

„Draugiškas sambūvis“

Nuo 1942 m. iki 1949 m. K. Gerech kartu su broliais, seserimis ir tėvais gyveno mažame šiaudiniame namelyje Tengeru miestelyje, tuo metu priklausiusiam britų kontroliuojamai Tanganikai (dabar Tanzanija).

Apsilankęs buvusiose lenkų pabėgėlių stovyklose Pietų Afrikoje, Tanzanijoje ir Zambijoje, J. Durandas teigė, kad vietiniai „puikiai prisimena lenkus“, kurie dirbo žemę ir leido vaikus į mokyklą.

„Dažnai tai buvo pirmieji jų matyti balti žmonės,“ – „Deutsche Welle“ sakė filmo režisierius.

Anot J. Durando, lenkai taip pat labai gražiai atsiliepia apie vietos gyventojus. „Jie buvo jauni, todėl susidūrimas su kita kultūra padėjo formuotis jų humaniškumui,“ – sako jis.

Migracijos ekspertė Julia Devlin sutinka su J. Durando išvadomis. „Tai buvo draugiškas sambūvis, gyvenimas šalia“, – „Deutsche Welle“ sakė Eichšteto-Ingloštato katalikiškojo universiteto Pabėgėlių ir migracijos centrui vadovaujanti J. Devlin. Anot jos, vietiniai Tengeru gyventojai ir lenkai net kartais aukodavo mišias kartu.

Iš Lenkijos per Rusiją ir Iraną į Afriką

Lenkų migraciją į Afriką nulėmė vienas 1939 m. rugpjūtį įvykęs sandoris. Tąkart Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas pasirašė nepuolimo sutartį, kuria pasidalino Europos teritoriją, įskaitant ir Lenkiją, į įtakos sferas.

Praėjus vos kelioms dienoms, Vokietija įsiveržė į Lenkiją, pradėdama Antrąjį pasaulinį karą, rašo „Deutsche Welle“.

Po kelių savaičių iš rytų į Lenkijos teritoriją įsibrovė Sovietų Sąjunga. Lygiai taip pat kaip vokiečiai šalies vakaruose, sovietai rytuose pradėjo etninį valymą. Keturiomis bangomis tūkstančiai Lenkijos gyventojų, tarp kurių – nemažai žydų, buvo deportuoti į atokius Sovietų Sąjungos regionus – Sibirą ir Kazachstaną.

1941 m. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, situacija pasikeitė – Rusija buvo priversta jungtis prie sąjungininkų.

Į Sovietų Sąjungos gilumą išvežtiems lenkams buvo paskelbta amnestija. Apie 116 tūkst. lenkų, negalinčių grįžti į karo niokojamą šalį, buvo evakuoti į Anglijos ir SSRS okupuotą Iraną, rašo „Deutsche Welle“.

Tačiau paaiškėjo, kad Iranas yra nepajėgus pasirūpinti tokiu dideliu pabėgėlių skaičiumi, todėl Didžiosios Britanijos vyriausybei teko perkelti lenkus civilius į kitas šalies kolonijas.

Aplinkiniais keliais deportuoti lenkai atvyko į Tanzaniją, Pietų Afriką, Zimbabvę ir kitas Britanijai priklausiusias teritorijas Afrikoje, kur gyveno, kol baigėsi Antrasis pasaulinis karas.

Surado močiutės jaunystę

1945 m. rugsėjį pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pabėgėlius priglaudusios Afrikos valstybės panoro jais atsikratyti.

„Afrikos šalys kovojo dėl nepriklausomybės ir nenorėjo, kad kas nors joms primintų kolonijinį valdymą,“ – sako J. Devlin.

Tačiau lenkai nedegė troškimu grįžti į tvirta Stalino ranka kontroliuojamą tėvynę. Galiausiai jie išvyko į Australiją, Kanadą ir Didžiąją Britaniją, rašo „Deutsche Welle“.

1949 m. J. Durando močiutė nuvyko į Angliją. Čia ji susipažino su būsimu vyru – Majdaneko koncentracijos stovykloje kalėjusiu lenku. Kartu jie persikėlė gyventi į Kanadą.

J. Durando atliktame tyrime didžiausią įspūdį jam paliko vienas atradimas.

Londone įsikūrusiame Lenkijos institute jis surado vienintelį išlikusį vaizdo įrašą iš Tanzanijoje veikusios pabėgėlių stovyklos, kurioje gyveno jo močiutė.

„Atpažįstu ligoninę ir grupę merginų, einančių kameros link. Kairėje, sukryžiavusi rankas ant krūtinės – tai mano močiutė,“ – džiaugiasi J. Durandas. Net ir šiandien žiūrint šį įrašą jo oda nueina pagaugais.