Pasaulyje

2020.02.23 21:03
N-18

Donbase 2 metus kalėjusi ukrainietė Marina: „meldžiausi, kad mane nušautų“

Hromadske.ua, LRT.lt2020.02.23 21:03

Beveik dvejus metus apsišaukėliškos „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) kovotojų nelaisvėje praleidusi Horlivkos gyventoja Marina Čuikova Naujųjų metų išvakarėse buvo paleista kartu su dar 75 ukrainiečiais.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Hromadske“ originalus kūrinys.

2018 m. pavasarį iš okupuotos Horlivkos, kur lankė sergančią motiną, pas sūnus Charkive vykusi 48 metų moteris buvo sulaikyta Majorsko kontrolės punkte. 2019 m. rudenį ji buvo apkaltinta šnipinėjimu ir bendradarbiavimu su Ukrainos saugumo tarnyba bei nuteista 11 metų kalėjimo.

Moters sūnūs Sava ir Artūras organizavo mitingus prie Rusijos ambasados Charkive ir siekė, kad jų motinos pavardė patektų į apsikeitimo belaisviais sąrašus.

Šiuo metu M. Čuikova ir kiti buvę belaisviai atlieka reabilitacijos kursą Kijevo Feofanijos ligoninėje.

„Hromadske“ pakalbino M. Čuikovą apie sąlygas laikino sulaikymo areštinėje ir okupuotoje Donbaso teritorijoje esančioje kolonijoje, konfliktus su kitais nuteistaisiais ir ilgai lauktą susitikimą su sūnumis.

– Kaip šiuo metu jaučiatės?

– Gerai. Gydausi nubrozdinimus ant kojų. Kur buvau patyrusi sužeidimus, gydytojai atliko ultragarso tyrimus, viskas gerai. Man tiesiog paūmėjo lėtinės ligos: gastritas, kasos ir pėdų problemos. Moterų kolonijoje mums būdavo draudžiama atsisėsti, turėdavome stovėti net po 16 valandų per parą, todėl visoms sutino pėdos, būdavo traukulių.

– Kaip buvote sulaikyta?

– Buvau sulaikyta kontrolės punkte. Prie langelio padaviau pasą, kad jį patikrintų. Jie pažiūrėjo į mane ir paėmė pasą. Paprašė nueiti į atskirą patalpą, ją užrakino ir pastatė apsauginį.

Jie atėmė visus mano telefonus. Aš naudojuosi skirtingų ryšio operatorių paslaugomis, kad susisiekčiau su savo vaikais, todėl turėjau tris telefonus. Man nebuvo parodyti jokie dokumentai. Jie iškvietė merginą, nurengė mane nuogai, apžiūrėjo, atėmė asmeninius daiktus.

Ilgai sėdėjau toje patalpoje stebima. Po kurio laiko iš Donecko atvyko „MGB“ (taip vadinamos DLR „Valstybės saugumo ministerijos“) automobilis. Atėjo du stambūs „MGB“ vaikinai ir jėga mane įsitempė į tą mašiną. Tuo pačiu metu jie mane įžeidinėjo, rodė jų sulaikytus žmones – „išdaviką, šnipą“. Jie man uždėjo antrankius, uždengė akis ir kažkur išsivežė.

– Į „MGB“ rūsį?

– Taip, paaiškėjo, kad tai – „MGB“. Jie įmetė mane į rūsį ir paliko 30 dienų. Kameroje nebuvo nei langų, nei išėjimo. Narvas užsidaro, yra keletas medinių lentų ir čiužinys ant jų.

Ant grindų mėtėsi du buteliai kraujo. Lentos taip pat buvo išteptos krauju. Buvo aišku, kad prieš mane čia kalėjęs žmogus buvo ilgą laiką kankinamas ir šlapinosi krauju. Matėsi, kad buvo bandoma pasidaryti tvarsčių. Greičiausiai jis buvo sužeistas.

Paprašiau, kad išneštų tuos butelius, bet niekas nereagavo, todėl teko miegoti šalia jų. Išsivedę apklausti, jie mane koneveikė. Būdavau įžeidinėjama ir žeminama.

– Ar atsimenate pirmąjį tardymą?

Pirmojo tardymo metu jie pakvietė gydytoją. Ji mane apžiūrėjo ir išėjo. Jie susirinko į pasitarimą ir klausė vienas kito: „Ką su ja daryti?“ Atsakymas buvo: „Nušauti!“ Jie kažkur mane nuvedė nušauti.

Tiesą pasakius, kol pakliuvau į sulaikymo centrą, maniau, kad mane nušaus. Važiavome ilgai, jie nuvežė mane į mišką. Du šalia manęs sėdėję vaikinai uždėjo man antrankius ir užmigo. Todėl nusiėmiau akių raištį ir pamačiau, kad važiuojame į mišką šalia Jenakijevės.

Maniau, kad viskas. Bet ne. Kiek pavažinėję, jie parvežė mane atgal. Vėliau atnešė maisto. Sakiau jiems manęs nemaitinti, nes vis tiek nušaus. „Nenori valgyti? Mes tave nubausim?“

Ir jie mane nubaudė – mušė su lazda per kojas.

– Ar tai buvo vienintelė jų taikyta bausmė?

– Baudė neleisdami į tualetą. Kai eidavau praustis, nes kameroje nebuvo tualeto. Į tualetą vesdavo tik du kartus per parą – iš ryto ir vakare.

Vyras užsidega cigaretę ir sako: „Aš rūkau, cigaretė smilksta. Jei laiku neatliksi savo reikalų, būsi nubausta.“ Kol jis rūko, turi suvaikščioti į tualetą, nusiprausti. Žinoma, visko spėti per tą laiką neįmanoma.

Kartą apsaugininkas priėjo prie manęs ir sako: „Tu tokia gera moteris, tu man patinki. Noriu tau padėti. Gali praustis tiek, kiek tau reikia.“ Aš atsipalaidavau, nusiaviau batus, prausiausi – pirmą kartą naudojau tiek vandens, kiek man reikėjo. Išsiskalbiau suknelę. Ant apatinių užsimečiau paltą. Jis parvedė mane į kamerą, nuėmė antrankius ir kitiems dviem kameroje buvusiems vyrams pasakė: „Moteris per ilgai prausėsi, todėl jūs į tualetą neisite.“

Jie prašė, maldavo, bet jis taip ir nenuvedė jų į tualetą.

– Kai buvote įmesta į rūsį, ar supratote, kas vyksta ir ką daryti toliau?

– Kai mane atvežė, iš mano kameros išvedė vyrą. Daugiau ten nieko nebuvo, aš buvau pirma. Vėliau jie atvežė vyrą iš Horlivkos ir jauną vaikiną iš Luhansko srities. Mums draudė bendrauti. Buvo sumontuota vaizdo kamera, kuri nuolat filmavo.

Jaučiau tik baimę. Po visų tardymų nebenorėjau gyventi. Gulėdama ant tų lentų meldžiausi ne kad iš čia ištrūkčiau, bet kad mane nušautų. Įsivaizdavau, kaip mane nušauna.

Tyrėjas manęs nemušė. Tardymui mane su antrankiais ir raiščiu ant akių vesdavo į kitą patalpą. Ten buvo vaikinai, kurie mane skriaudė.

Jei su jais nesutikdavau, galėdavo trenkti galvą į duris. Kartą mane atvedė tuo metu, kai buvo mušamas vyras. Jis buvo užrištomis akimis, tačiau mano raištį jie nuėmė, kad viską matyčiau.

– Kur separatistai jus nuvežė po mėnesio rūsyje?

– Jie vežiojo mane po visokias savo įstaigas ir teisėsaugos institucijas kaip beždžionę, demonstravo kaip išdavikę ir šnipę. Po mėnesio buvau perkelta į laikino sulaikymo centrą. Tačiau vos pamačiusi tą pastatą pagalvojau, kad čia žudomi žmonės.

Ten praleidau naktį, o tada vėl buvau pasodinta į automobilį ir nuvežta į ikiteisminio sulaikymo centrą. Priimdami mane jie vėl rėkė: „kiaulė“, „išdavikė“, jie mane įžeidinėjo žodžiais, darė moralinį spaudimą, tačiau nė vienas nepalietė. Jie grasino mane įmesti į kamerą su moterimis separatistėmis, kur neturėčiau jokių šansų išgyventi.

Kameroje buvo 6 žmonės. Iš pradžių mūsų buvo 16, buvo labai sunku – tualetas nuolat užimtas, prie jo nusidriekdavo eilė. Ten kalėję žmonės daugiausia buvo narkomanai ir žudikai. Kas antras buvo ŽIV nešiotojas, kas penktas sirgo tuberkulioze. Ir mes dalinomės asmens higienos priemonėmis. Todėl kai atvykome į ligoninę, gydytojai pirmiausia norėjo ištirti, ar nesame užsikrėtę tuberkulioze, ŽIV, sifiliu ir hepatitu.

– Kuo jus maitino?

– To, ką mums duodavo, nepavadinčiau maistu. Duona buvo baisi, košė labai skysta. Pietums gaudavome žuvies, kažkokių šprotų, sukeptų kartu į vientisą jovalą. Viskas atrodė kaip suvelta tyrė. Mes ją vadindavome „kapinių žeme“.

Mums padėjo giminės. Mano vaikai gyvena Vyriausybės kontroliuojamoje Ukrainos teritorijoje, todėl prigrasiau jų čia nevykti, kad ir kas man nutiktų. Jie ieškojo būdų perduoti siuntinius. Ikiteisminio sulaikymo centre mano vardu buvo priimami siuntiniai, tačiau niekas neišduodavo kvitų, kad aš iš tiesų ten buvau.

– Atsižvelgiant į sudėtingas sanitarines sąlygas, tiesioginį kontaktą su įvairiomis ligomis sergančiais žmonėmis, ar jums buvo suteikiama medicininė priežiūra?

– Tokio dalyko kaip medicininė priežiūra nebuvo iš viso. Bet kokie mūsų vartojami vaistai Donecko ikiteisminio sulaikymo centre iš mūsų buvo atimti. Gauti reikiamą gydymą buvo sudėtinga. Bloke dirbo nekvalifikuota gydytoja. Man teko ilgai ją įkalbinėti, kad skirtų gydymą ir galėčiau vartoti giminaičių man perduotus vaistus.

Aš turėjau hormoninių tablečių, kurias privalau nuolat vartoti. Tačiau jas iš manęs atėmė. Bet aš jas vėl pasivogiau. Mane iškvietė į susirinkimą, kur buvau apšaukta ir įžeidinėjama. Kalba ėjo ne apie mano sveikatą, bet apie politiką.

Iš miesto jie atvežė gydytoją, kuri patvirtino, kad negaliu nutraukti gydymo. Tik po to jie pradėjo man duoti po vieną tabletę valgykloje po pietų. Dėl to ir prasideda ligų protrūkiai – žmonės laiku nesulaukia gydymo.

– Karo veiksmų ir paėmimo į nelaisvę metu tarptautinės organizacijos fiksuoja seksualinio smurto prieš moteris atvejus. Ar ką nors apie tai žinote?

– Esu [apie tai] tik girdėjusi. Girdėjau riksmus, bet negaliu tiksliai pasakyti, kas tai buvo. Į mūsų kamerą buvo atvesta moteris, kaltinama pagal tą patį straipsnį. Ji buvo kankinama elektros srove ir prievartaujama. Kitoms moterims taip pat buvo grasinama, bet tik grasinama. Man pačiai taip nenutiko.

– Kaip vyko „teismas“?

– Manęs niekur nevedė visus metus. Maždaug 2019 m. rugpjūčio 10 d. mane ir daugelį kitų nugabeno į „MGB“ tyrimui. Tyrėjas nusivedė mane į savo kabinetą ir pasakė: „Turi metų metus, kad susipažintum su savo byla. Tačiau yra ir kita galimybė. Neskaitai, pasirašai, kad su viskuo sutinki, mes perduodame bylą teismui, tau paskelbiamas nuosprendis, tada tavo pavardė įrašoma į apsikeitimo belaisviais sąrašą ir važiuoji namo.“

Tokią akimirką tiesiog negali atsisakyti. Iš karto imi įsivaizduoti, kad tave paleidžia, kad susitinki su vaikais. Tuo metu mano 80 metų mama vis dar buvo gyva – tai man buvo pats skausmingiausias dalykas. Ir aš sutikau. Tyrėjas įspėjo mane nebandyti rašyti skundų, nes nuo to taip pat priklauso, ar mano pavardė paklius į apsikeitimo belaisviais sąrašą. Norėjau, kad mane greičiau nuteistų nesvarbu, kokiam laikotarpiui.

Rugpjūčio 13 d. daugelį iš mūsų išvežė autobusu. Kiekvienam kaltinamajam buvo paskirta po apsaugininką su automatu. Be jokių abejonių šalia manęs sėdėjo Rusijos kareivis.

Buvome nuvežti į teismą. Tą pačia dieną vyko net trys posėdžiai. Buvo paskelbtas nuosprendis.

– Kur buvote paskirta atlikti bausmę?

– Iš Donecko ikiteisminio sulaikymo centro mane perkėlė į Snižno įprasto režimo koloniją. Tačiau mano nuomone, tai yra griežto režimo kolonija. Tai – siaubinga kolonija. Ten viskas draudžiama, niekas nėra leidžiama.

Buvo problemų su vandeniu. Mums duodavo labai nedaug vandens. 100 gramų arbatos pusryčiams, barščiai pietums, vandens neduodavo, ir arbata vakarienei – viskas. Dirbome prie siuvimo mašinų.

Mums duodavo pasiimti vandens, bet jis buvo labai šaltas, todėl jo negerdavome. Dėl to mūsų kraujas sutirštėjo, pakilo kraujospūdis, ištikdavo traukuliai.

– Kokie žmonės kalėjo su jumis vienoje kameroje?

– Mūsų kameroje buvo 55 žmonės. Dviejų aukštų gultai ir naktinis stalelis šalia jų. Bet ant lovų buvo draudžiama sėdėti. Sėdėjimui buvo skirtas specialus kambarys su televizoriumi. Bet mūsų buvo 55, o kėdžių tik 25. Buvau vienoje kameroje su žmogžudėmis, už narkotikų platinimą nuteistomis moterimis.

– Ar kildavo konfliktų su kitomis nuteistosiomis?

– Mus provokavo „separatistės“. Jos užduodavo klausimus. Pavyzdžiui, prieina už žmogžudystę nuteista „separatistė“ ir keikdamasi klausia: „Kaip tu taip nusiritai, kad išdavei savo tėvynę?“ Ir bando išprovokuoti muštynes.

O aš sakau: „Mano pasas mėlynas [Ukrainos], o tavo kokios spalvos? Kokios šalies pilietė esi? Kurią šalį tu gini, o kurią aš išdaviau?“ Ir dar paklausiau: „Kai tave išleis, kur norėtum gyventi? Kur eisi?“ O ji sako: „Noriu iš čia išvažiuoti.“ Va taip – jai nepatinka čia gyventi, bet ji nutarė mane patikrinti.

Mes, politinės kalinės, stengėmės laikytis drauge. Tam, kad jei kas norėtų mus nuskriausti, bent jau būtume vieningos. Mūsų buvo 11.

– Kaip prižiūrėtojai su jumis elgėsi?

– Prižiūrėtojai elgėsi skirtingai. Kalėjimo viršininkei matant, jie buvo prieš mus nusistatę, tyčiodavosi. Bet kai jos nebūdavo, jie elgdavosi kitaip. Buvo tokių, kurie sakė: „Džiaugiamės, kad išvykstate. Čia nieko gero nėra“. Ypač Snižne.

– Ar visą laiką dirbote siuvimo fabrike?

– Jie visuomet surasdavo darbo. Pavyzdžiui, reikėdavo iškrauti maistą, malkas, anglis, kruopas, kopūstus, bulves ar cukrų atvežusį sunkvežimį. Jei tokio darbo nebūdavo, liepdavo šluoti lapus ar kiloti akmenis iš vienos vietos į kitą.

Dvi valandos privalomo darbo, nesvarbu, ar esi sveika, ar sergi, o tada tvarkymasis. Pirmosios dienos mums buvo sunkios. Pasiūlė vykti į siuvimo fabriką ir ten dirbti nuo 7 val. ryto iki 19 val. Siūti nemokėjau, bet buvau pasodinta prie profesionalios elektrinės siuvimo mašinos. Taigi, siuvome.

Ten taip pat nebuvo galima kalbėtis ar išeiti. Į tualetą galima tik tada, kai išleidžia prižiūrėtojai. Mes iš karto susėdome visa grupė šalia, kad išvengtume provokuojančių klausimų. Ir dalindavomės naujienomis, jei kuri nors ką nors sužinodavome.

–Ar tikėjotės Ukrainos valdžios pagalbos?

– Mes gyvenome nuo vieno Minsko susitikimo iki kito ir su nekantrumu laukėme Normandijos susitikimo. Bet kadangi visą dieną dirbome, žiūrėti žinias neturėjome laiko. Rodo tik rusiškas žinias, bet mes įsijungdavome ir Volodymyro Zelenskio kalbas, kad bent šį tą sužinotume.

Meldėmės, kad visos patektume į apsikeitimo belaisviais sąrašus. Tie sąrašai nuolat keitėsi – tai 50 žmonių, tai 100. Kartais [„DLR“ ombudsmenė] Daria Morozova pasakydavo, kad susitarimas buvo beveik pasiektas, bet Ukraina nėra pasiruošusi, nesutinka keistis, prieštarauja.

Rugpjūtį ji pareiškė, kad Ukraina pasiruošusi priimti 15 Donecko ikiteisminio sulaikymo centre, Snižno kolonijoje, „MGB“ ir kitose kolonijose kalinčių asmenų. Vėliau šis skaičius išaugo iki 50. Bet ten dar liko daug žmonių. Ne 15, ne 55, ne 75 – kur kas daugiau. Ilgą laiką ta pusė nedavė jokių žinių, kad mes esame ten.

– Kada galutinai paaiškėjo, kad esate sąraše?

– Po teismo galvojome, kad apsikeitimas įvyks kitą dieną, vėliausiai, dar kitą dieną. Taip kalbėjo iš teismo salės išeinantys žmonės, nuteisti 11, 15, 16, 18 metų. „DLR“ straipsnyje dėl šnipinėjimo numatyta nuo 10 metų kalėjimo iki mirties bausmės. Mums buvo draudžiama susisiekti su giminėmis, todėl niekas nežinojo, ar esame sąrašuose, – mes patys nežinojome iki pat paskutinės dienos Snižne.

Ten kalėti buvo sunku, tačiau ne lengviau buvo už mus kovoti. Likus dviem dienoms iki apsikeitimo sužinojome, kas pakliuvo į sąrašus.

– Kada pasijutote saugi?

– Tik tuomet, kai atsidūrėme Zaiceve. Iki tol visi tylėjo, niekas nepratarė nė žodžio, važiuojant pro „DLR“ užkardas. Viduje visa virpėjau, širdis daužėsi, rankos ir kojos drebėjo. Bijojau į juos net pažvelgti. Mus lydėjo vyrai su kaukėmis ir automatais.

Išlipę Zaiceve, lengviau atsikvėpėme – mes laisvi. Šiam jausmui apibūdinti nėra žodžių. Buvo pasiūlyta nueiti pasišildyti į angarą, tačiau aš paprašiau jaunuolio, kad duotų telefoną paskambinti. Jis paklausė: „Kam?“ Atsakiau: „Vaikams Borispilio oro uoste, noriu išgirsti jų balsus.“

Paskambinau ir pasakiau: „Vaikai, aš laisva. Netrukus būsiu Kijeve.“ Jie atsakė: „Mes tavęs laukiam, tave jau rodė internete.“ Mums davė arbatos ir kavos, maisto.

Labai noriu padėkoti visa tai suorganizavusiems žmonėms. Buvo mažas maišelis su pyragu, greičiausiai, medaus tortu. Jis buvo gardesnis už juoduosius ikrus! Buvau labai sujaudinta.

– Ar iš karto pažinote savo vaikus?

Leidžiantis oro uoste, pamačiau balionus ir žmones. Man vėl drebėjo rankos ir kojos. Lipant iš lėktuvo, vaikų nemačiau. Buvo susirinkusi didžiulė minia. Pamačiau mus sutinkantį V. Zelenskį. Buvo labai malonu. Jis mus apkabino, bučiavo, pasveikino, į kiekvieną kreipėsi vardu.

Bet vaikų nemačiau. Staiga išgirdau šaukiant: „Mama!“ Tai buvo mano mylimų vaikų balsai. Jie verkė ir juokėsi, įteikė man rožių. Tai buvo tikra laimė, o gal net kažkas daugiau.

Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad užauginau tokius sūnus, kurie kiekvieną minutę kovojo už savo motiną. Esu labai dėkinga visiems, prisidėjusiems prie šio apsikeitimo. Nelengva buvo ištraukti mus iš kalėjimo.

– Ar pasikeitė jūsų sūnūs, kol jūsų nebuvo?

– Labai. Jie užsaugo, subrendo. Jie taip gerai kalba ukrainietiškai, kad man tenka sustoti, įsiklausyti, kartais perklausti. Jie mano brangiausi. Taip ilgai laukiau šios akimirkos. Aš jais didžiuojuosi.

– Ką planuojate veikti ateityje? Ar apsisprendėte, kur gyvensite?

Suprantu, kad tai – realus gyvenimas, kur teks spręsti daugybę problemų. Kiekviename žingsnyje reikalingi dokumentai. Viskas, išskyrus pasą, liko „MGB“ rankose. Viską reikės darytis iš naujo.

Kol kas neapsisprendžiau, ką darysiu toliau. Priklausys nuo to, kuriame mieste įsikursiu. Nenoriu ir neįsivaizduoju savęs gyvenančios šalia „DLR“. Turiu didelę baimę. Sūnūs nori mane pasiimti su savimi į Charkivą. Aš jiems sakau, kad kol kas dar neapsisprendžiau, o jie sako: „Viskas nuspręsta, mama. Gyvensi tik su mumis. Mes jau kartą tave palikome ir daugiau taip tikrai nebedarysime.“

– Iki apsikeitimo ir po jo visuomenė susidūrė su tam tikra dilema. Ukraina atidavė Charkivo teroristus, buvusius „Berkuto“ pareigūnus. Viena vertus, reikia atsižvelgti į Maidane nužudytų žmonių gimines. Kita vertus, po ilgo nesimatymo žmonėms buvo suteikta galimybė susigrąžinti šeimos narius. Daugelis kritikavo šį apsikeitimą belaisviais. Ką jūs apie tai manote?

– Buvo sunku užmegzti kontaktą, pradėti šį dialogą. O V. Zelenskis pasakė, kad bet kokiomis priemonėmis susigrąžinsime savo žmones. Bet kokiomis.

Galbūt taip kalba tie, kas su tuo nesusidūrė, kurių giminės nėra pakliuvę į nelaisvę. Mes labai laukėme šio apsikeitimo, gyvenome nuo vieno Minsko susitikimo iki kito. Gaila, bet grįžo ne visi. Viena moteris liko Snižno pataisos darbų kolonijoje. Man buvo sunku ją palikti. Jos ieško dukros. Paskambinau joms iš oro uosto ir papasakojau, kaip jai sekasi, ko jai reikėtų. Daug moterų yra laikomos kitose vietose. Norėčiau, kad visos jos būtų paleistos.

Noriu, kad visi žinotų, jog karas tęsiasi. Labai visų prašau nepalikti tų, kurie šiuo metu yra nelaisvėje, likimo valiai. Jiems ypatingai reikia mūsų pagalbos. Jie turi žinoti, kad yra reikalingi ir nepamiršti. Kad neprarastų noro gyventi.